Šiaulių universiteto Dailės galerijoje eksponuojama tarptautinė tekstilės ir keramikos paroda DOVANA. DĀVANA. KINGITUS. Joje – trijų Baltijos šalių menininkų darbai: šiaulietės Marytės Collard skiautiniai, keramikų iš Jelgavos Marite ir Aleksandro Djačenko kūriniai bei Helgos Koger iš Pärnu rankdarbiai.

Dovana atkurtos valstybės šimtmečiui
Atidarydamas parodą Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas sakė, kad trijų šalių menininkų paroda vyksta ypatingu metu: „Tai savitas Baltijos kelias mūsų galerijoje. Menininkai atstovauja trims Baltijos valstybėms, kurios mini savo nepriklausomybės šimtmetį.“

K. Užuotas prisipažino, kad ne iš karto ryžosi tokią parodą daryti, nes kūriniai ypatingi: buvo iššūkis suderinti vienoje ekspozicijoje keramiką ir tekstilę. „Bijau paliesti – tai moteriškų rankų labai jautrūs darbai, galima sakyti, aukštos klasės tapyba, – kalbėjo galerijos vadovas. – Manau, kad mums pavyko.“  

Parodos iniciatorė Nijolė Veršinskienė paaiškino, kad pavadinimas „Dovana“ neatsitiktinis. Tai iš tikrųjų menininkų dovana valstybės šimtmečiui. Ji apkeliavo visas tris valstybes. Gražiai priimta Pärnu, pavasarį ja džiaugėsi meno gerbėjai Jelgavoje, o dabar – Šiauliuose. N. Veršinskienė apgailestavo, kad šį kartą parodos atidaryme negalėjo dalyvauti Estijos ir Latvijos menininkai, todėl pati pristatė jų eksponuojamus kūrinius.

Helga Koger – rankdarbių meistrė ir tyrinėtoja
Helga Koger yra ne tik rankdarbių meistrė, bet ir tyrinėtoja, mokslininkė. Ji pasirinko žurnalistės profesiją, bet rankdarbius mėgo nuo vaikystės. Baigusi profesinę karjerą tapo tikra rankdarbių žinove. Maža to, užsiėmė moksline veikla. Ji surinko ir paruošė parodai praėjusio šimtmečio pirmosios pusės Estijos siuvinėjimo darbus ir išleido knygą „Nostalgiškas siuvinėjimas“.

Antrajame leidinyje „Romantinis siuvinėjimas kryželiu“pritaikė siuvinėjimo pavyzdžius dabarčiai. Trečioje knygoje aptarė siuvinėjimą rišeljė technika. Po to meistrė išleido tris rankdarbių vadovėlius: „Siuvinėjimas. Nuo pradedančiojo iki meistro“, „Nėrimas vąšeliu. Nuo pradedančiojo iki meistro“ ir „Mezgimas. Nuo pradedančiojo iki meistro“.

Pasak N. Veršinskienės, Helgos knygose surinktos ir aprašytos senovinės rankdarbių technikos, sudėti brėžiniai, pagal kuriuos net pradedančiam nesunku gražių rankdarbių sukurti. Parodoje eksponuojami Helgos Koger leidiniai, senovine technika siuvinėtas kilimas ir pagalvėlės, nertos staltiesės, tautiškais motyvais siuvinėti drabužiai vaikams, kiti rankdarbiai.

Latvių keramika žavi išskirtiniu humoru
Latvijos keramikai Marite Djančenko ir Aleksandrs Djančenko neatvyko, nes kaip tik tą vakarą turėjo traukti iš krosnies savo išdegtas įspūdingo dydžio skulptūras. N. Vešinskienės teigimu, jie labai apgailestauja dėl tokio sutapimo.  

Djančenko parodose dalyvauja nuo 1972 metų. Abu yra Latvijos dailininkų sąjungos ir Jelgavos dailininkų bendrijos nariai. Marite baigė Rygos vidurinės dailiųjų menų mokyklos keramikos skyrių, o Aleksandrs keramiku tapo dirbdamas. Dažnai kuria abu drauge, darbus dažniausiai eksponuoja Jelgavos G. Eliass istorijos ir meno muziejuje ir Rygoje.

Šioje parodoje jų kūriniai labiausiai stebino netikėta šmaikščia mintimi ir savita molio tekstūra.  Daugiausia dėmesio sulaukė išraiškingos Aleksandro Djačenko „Paskalos“.

Siuvu, nes negaliu nesiūti
Marytė Collard prieš keletą metų grįžo iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą, gyvena Šiauliuose. „Siuvu, nes negaliu nesiūti“, – taip paprastai save pristatė Marytė Collard, pasaulyje žinoma menininkė, Latvijos skiautinių asociacijos ir SAQA– tarptautinės meno skiautinių draugijos narė.

Ji pasakojo pradėjusi nuo tradicinių skiautinių – puodkėlių, lovatiesių. Skiautinių menu ji susidomėjo dar prieš išvykdama iš Lietuvos, o pavažinėjusi po pasaulį pamatė, kad galima siūti kitaip.

Kai apsigyveno JAV, pateko į tikrą rojų skiautinių meistrams. „Atsimenu, kaip mane vyro sesuo nuvežė į skiautinių parduotuvę – tik žengiau per slenkstį ir sustojau. Nes ta parduotuvė buvo didžiulė, aš tiesiog nežinojau, net kur eiti ir nuo ko pradėti, – kalbėjo M. Collard. – Ten, Mičigano valstijoje, Džeksono miestelyje, pradėjau lankyti klubą, kuris rengdavo parodas, kviesdavo profesionalias lektores.“

Toje valstijoje vyksta skiautinių festivaliai, rengiama daug parodų, išvystyta ištisa industrija – rankdarbių kūrimui siūloma įvairiausių audinių, dažų, specializuotos įrangos, kompiuterinių programų, rengiami seminarai ir kursai, kur galima mokytis ar tobulinti savo įgūdžius, semtis kūrybingumo.

M. Collard teigimu, skiautiniai Lietuvoje nėra labai populiarūs, Latvijoje šios srities meistrų taip pat negausu. Mūsų kraštuose moterys buvo mokomos pynimo, mezgimo ar nėrimo iš nespalvoto linų pluošto.

„Tai gražu, aš mėgstu šiuos tonus, jie yra mano kraujyje, bet savo kūryboje naudoju  ryškias spalvas. Apskritai Lietuvoje rankdarbiams reikalingų priemonių rasti pakankamai sunku, tad tenka jas siųstis iš užsienio, o audinius dažau pati. Jeigu noriu rausvų kelių atspalvių, aš jų nerasiu. O štai dažydama nudažau vieną medžiagos gabalą, skiedžiu dažus, tada vėl dažau ir taip laipsniais graduoju atspalvius. Tai gerokai pakeitė mano kūrybos stilių, gana sudėtinga, bet įdomu“, – sako menininkė, stabtelėjusi prie ryškiu raudoniu plieskiančių kūrinių „Aguonų laukas“, „Piliarožės“, „Rojaus obuoliukai“.

Temos iš gamtos
„Mano įkvėpimas dažniausiai būna iš gamtos: gėlės, medžiai, lapai, uolos, vanduo. Savo meninėje kūryboje aš nekopijuoju gamtos atvaizdo. Seku tik gamtos linijas, formas ir spalvas, bandau sugauti judesį“, – pašnekovė stabteli ties mažu paveikslėliu „Taitai“ ir atrodo, kad lapelius šiurena lengvas vėjas.

„Nuolat sutelkiu dėmesį į spalvą ir tekstūrą. Mano rankomis dažyti audiniai niekada nebūna vienodos spalvos, kinta atspalviai, niuansai. Tekstūrą išryškina dygsniai rankomis arba mašina“, – pasakoja toliau menininkė. Ir mes tik tada įsižiūrime, kad meistriška ranka išvedžiotos linijos yra ne audinio savitumas, o autorės išmonė. Improvizuodama spalvų pustoniais, lenktomis ir tiesiomis  linijomis menininkė sukuria nepakartojamo grožio paveikslus.

Dalijimasis
M. Collard kūryba, galima sakyti, dabar priklauso pasaulio kultūrai, nes jos kūrinius įkvepia ne tik gimtinės gamta ir spalvos, juose atgimsta egzotiškų šalių raštai, kelionių įspūdžiai.

Ekspozicijos centre – du ryškių raštų kūriniai, pavadinti „Gana: Kente raštai“. Autorė papasakojo, kad  medžiagas jai atsiuntė iš Ganos, prieš imdamasi darbo meistrė studijavo to krašto tradicijas, nacionalinius raštus – juk nekursi iš Ganos audinio lietuviškų tulpių ir rūtų derinio. Jos diptichas papuoš JAV misijos Ganoje patalpas.

Vaikščiodama nuo vieno kūrinio prie kito menininkė mielai dalijosi savo patirtimi, aiškino, kaip sluoksniuojami audiniai, kaip patikrinti, ar pakankamas spalvų kontrastas. Rodė, kuo skiriasi mašina ir rankomis atliktas dygsniavimas, kaip panaudoti audinio atraižas ir likučius. Meistrė geranoriškai dalijosi kūrybinėmis paslaptimis, atvirai pasakojo apie patirtas technines klaidas. Parodos pristatymas netikėtai virto puikia edukacija.

M. Collard: ,,Siuvu, nes negaliu nesiūti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Djančenko ,,Apkalbos”.
Artūro STAPONKAUS nuotr.