Šiauliečių šeimos, auginančios vaikus su sunkia negalia, jau gali kreiptis į Savivaldybę dėl būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymo, nes socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu tam skirta 16,5 tūkst. eurų. Taigi kelioms šeimoms gyvenimo kokybė pagerės, tačiau neįgaliųjų poreikiais besirūpinančių nevyriausybininkų nuomone, pagalbos reikia ir suaugusiems neįgaliesiems – ne vien materialinės.

Būsto pritaikymui ir sensorinėms priemonėms
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savivaldybėms skyrė lėšų, už kurias būtų galima pritaikyti būstą vaikams su sunkia negalia: Šiaulių miestui – 16 500 eurų.

Miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Edita Čičelienė ragino šeimas, kurios augina vaikus su negalia, kreiptis į Savivaldybę ir pateikti prašymus: esą bus sudaryta eilė ir tikimasi, kad dar šiais metais būstas bus pritaikytas.

„Gali būti atliekami išorės ir vidaus būsto pakeitimai, perkama įranga, sensorinės pagalbos priemonės: spaudimo, supimo įrenginiai, pasunkintos antklodės, liemenės, garso slopinimo įranga, batutai, sūpynės, hamakai, kamuoliai. Visa tai priklauso nuo to, kokio neįgalumo yra vaikas. O pats būstas turi būti vaiko arba artimo šeimos nario vardu, negali būti nuomojamas, išskyrus socialinį ir savivaldybės būstą, negali būti užstatytas ar kitaip apribotos jo galimybės naudotis. Ministerija yra apibrėžusi, jog vienam būsto pritaikymui negali būti skirta daugiau nei 5320 eurų. Iki rugsėjo 1 d. būtina pateikti prašymus“, – sakė E. Čičelienė.

Taigi ministerijos skirtuosius pinigus padalijus iš maksimalios vienam būstui pritaikyti skiriamos sumos aiškėja, kad pagalba gali būti suteikta mažų mažiausiai 3 šeimoms. Tik pakalbėjus su įvairių nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių tokiomis šeimomis, atstovais, paaiškėja, kad problemų yra ir kitokių.

Trūksta ir informacijos
Kad šios skiriamos lėšos yra labai reikalingos, nes pagerėtų ne vienos šeimos, kurios augina neįgalius vaikus, gyvenimo kokybė, patvirtino asociacijos „Maži žingsneliai“ vadovė Živilė Kulėšė.

„Tikiuosi, jog dabar atsiras daugiau galimybių padėti šeimoms, kurios turi vaikų su sunkia kitokia negalia, nes anksčiau būstas būdavo pritaikomas tik tiems, kurie turėdavo fizinę negalią. Juk dabar turėtų būti labiau atsižvelgiama ir į tuos, kurie turi ir psichikos sutrikimų – tų vaikų, kurie gali ir susižaloti“, – teigė Ž. Kulėšė.

Anot asociacijos „Maži žingsneliai“ vadovės, kiekvienam neįgaliam vaikui reikalingi skirtingi dalykai: kai kuriems pritaikyti būstą, kad galėtų į jį įvažiuoti su vežimėliu, kai kuriems – sensoriniai dalykai, kurie skatina raidą, padeda adaptuotis, nusiraminti.

Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos vadovė Rolanda Petronienė taip pat džiaugėsi, tačiau sakė, kad dar daug kur reikia tobulėti ir keisti esamą tvarką: „Lietuvoje yra mažai lengvai prieinamų priemonių, kad jei žmogui atsitiko kokia nors nelaimė, galėtų jomis pasinaudoti. Štai šeima augina 12 m. turinčią negalią mergaitę, o gyvenamąjį namą, kuris nėra baigtas statyti, pritaikyti mergaitės poreikiams niekas neskuba. Ir nėra aišku, ar iš viso pritaikys.“

Be to, pavyzdžiui, nevaikštantiems vaikams interneto platybėse galima pamatyti įvairiausių vaikštynių, robotų, kurie padeda atsistoti, judėti, bet deja, Lietuvoje tokių dalykų nėra.

„Apskritai, Lietuvoje yra labai sudėtinga gauti paprastų dalykų. Pamenu, turėjome vaikinuką, kuriam buvo lūžęs stuburas. Iš pradžių jam išrašė stumdomą vežimėlį, bet juk jis – jaunas žmogus, kuris nori judėti. Sužinojome, kad galima gauti ir lengvesnių vežimėlių, tad praėjome kryžiaus kelius, jog gautume“, – pasakojo R. Petronienė.

Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė teigė, jog šaunu, kad atsiranda vis daugiau lėšų visa tai padaryti, nes iš tiesų visų poreikių patenkinti nepavyksta. „Tikrai norėtųsi, kad ateityje neįgaliesiems viskas 100 proc. būtų pritaikoma, o ne dalinai. Tų vaikų, kurie turi sunkią protinę negalią, būste esantys kieti paviršiai gali būti paminkštinami. Turi būti pritaikoma vonia, įvažiavimai, nuimamos rankenos nuo langų ir durų. Tai reikalinga tam, kad tie vaikai negalėtų bet kada atsidaryti durų ar langų, nes yra rizika susižeisti, iškristi pro langą.

Norėtųsi, jog specialių poreikių turintys vaikai, kurie negali apsitarnauti, pavalgyti standartiniais įrankiais, jog specialūs įrankiai tiek vaikams, tiek suaugusiems, būtų kompensuojami, nes jie yra labai brangūs“, – sakė E. Navickienė.

Nereikia užmiršti ir suaugusiųjų
Anot Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkės E. Navickienės, šaunu, jog vaikams yra teikiama pirmenybė, bet nereikia užmiršti ir tų, kurie sulaukę 18 m., ar būdami senjorais nebegali išeiti į lauką – juos valstybė, galima sakyti, tiesiog įkalina.

Tokiems būsto pritaikymo reikia laukti eilėje daugiau nei 5 m. Patariama išsikelti į žemesnį aukštą, bet juk ne visi tai gali padaryti. Nors ir gyvens žemesniame aukšte, tačiau bet koks laiptelis bus problema.

Apskritai, Lietuvoje ir užsienyje labai skiriasi požiūris į neįgalų asmenį, paslaugų prieinamumas.

„Biurokratinis ratas taip užsuka žmogų, kad jis pats turi eiti, ieškoti, kovoti, susirasti. Patys neįgaliųjų tėvai turi imtis iniciatyvos, nors jam ir taip jau yra stresas, ir taip sunku. O atsitinka, kad ir susiduria su pašaipiai nusiteikusiu ar replikuojančiu valdininku. Tada žmogus nieko nebesiklauso ir per tokius nesusitvarko reikiamų dokumentų, – pasakojo E. Navickienė. – Esame turėję tokių atvejų, kai vaikui yra 10 m., jis guli tik lovoje, bet tėvai nesusitvarkė neįgalumo pašalpos, nes kažkokia nekompetentinga socialinė darbuotoja pasakė, kad jam tokia pašalpa nepriklauso. Kitose  Europos Sąjungos šalyse yra specialūs socialiniai darbuotojai, socialinės tarnybos, kurios apmoko artimuosius, iš pradžių dalinai, o po to visiškai pritaiko būstą, padeda tėvams neiškristi iš darbo rinkos. Pas mus to nėra. Lietuvai dar yra kur temptis, nes šeimos tikrai labai mažai paslaugų sulaukia. Jei ne nevyriausybinės organizacijos, tai tų paslaugų būtų dar mažiau.“

Jai pritaria ir asociacijos „Maži žingsneliai“ vadovė Ž. Kulėšė: „Ir neįgaliems suaugusiems tam tikri sensoriniai įrengimai galėtų būti kompensuojami, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, jiems atsirastų daugiau galimybių integruotis į visuomenę.“