Rugpjūčio antroji kalendoriuje pažymėta dar ir kaip Ubagų diena. Čia pat kyla klausimas: kaip ji minima arba kaip švenčiama? Ką reiškia ir iš kur mus pasiekė ši šventė, jeigu tai šventė apskritai? Ubagas... Vienoje interneto svetainėje aptikau net 26 šio žodžio aiškinimus. Pasirodo, jog tai ir elgeta, ir luošys, ir beturtis, ir varguolis... Ubagu vadintinas įkyrus prašeiva, dar staklių velenas, kortų lošimas, valgis su raugintų kopūstų sunka bei svogūnais ir netgi... snarglys. „Pasikelk kelnes, nusivalyk ubagą ir marš į kiemą žaisti!“ – galbūt šitaip paliepdavo savo pernelyg įkyriems sūnaitėliams mūsų proproseneliai. Kas žino.

Ne labai aiški ir šios dienos kilmė. Manoma, kad senovėje, nuėmus ankstyvąjį derlių, būdavo šelpiami visokie vargšai, prašant jų pasimelsti už geradarius, tačiau tvirtinti, kad buvo būtent šitaip, o ne kitaip – negalima.

Tiek jau to, kaip buvo toje senovėje. Mus, gyvenančius XXI amžiuje, ko gero, labiau domina šiandiena: kiek turime benamių, kiek nakvynės namų, kiek valstybė išmoka pašalpų bedaliams. Ar pagrįstai Lietuva buitiniuose pokalbiuose yra vadinama „ubagų šalimi“? Jeigu taip, išeitų, kad turime dar vieną nacionalinę šventę – Ubagų dieną, o ateityje – galbūt ir dar vieną išeiginę...

Į tuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojome Lietuvos statistikos departamento suvestinėse, kurias mums maloniai pateikė Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pavaduotoja Laima Grižaitė.

Beveik kas antras gyventojas pernai susidūrė su nepritekliumi
Ar tikrai viskas taip blogai? Spręskite patys. Statistikos departamento duomenimis, pernai kas aštuntas Lietuvos gyventojas susidūrė su dideliu materialiniu nepritekliumi. T. y. daugiau kaip dvylika procentų. O štai apskritai materialinius nepriteklius patyrė 36,2 proc. šalies gyventojų. Susumuokime šias dvi grafas. Išvada peršasi savaime: beveik pusė šalies gyventojų pernai susidūrė su didesniais ar mažesniais materialiniais nepritekliais.

Pagal amžių su nepritekliais dažniau susiduria asmenys, sulaukę 65 metų. Ir tai paaiškinama:  atšventus pusšimčio metų jubiliejų, galimybės susirasti darbą stipriai sumažėja. Ypač jeigu nesate nepamainomas kurios nors srities specialistas, jeigu giminėje nėra įtakingų tetų ar dėdžių...

Su dideliais materialiniais sunkumais rečiau susiduria namų ūkiai su vaikais (11,4 proc.), tačiau jeigu vaikai lieka su vienu iš tėvų (mirtis, skyrybos ar kt.), šis rodiklis šokteli net iki 25,9 proc.

Dar keletas 2017 metų skaičių: daugiau nei pusė gyventojų nurodė, jog negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų iš savo gaunamų pajamų. Kas šeštas negalėjo valgyti mėsos, žuvies arba lygiaverčio vegetariško maisto bent kas antrą dieną. Beveik trečdalis šeimų dėl lėšų stokos negali žiemą pakankamai apšildyti savo būstų. 42 proc. Lietuvos gyventojų neturi galimybės praleisti bent savaitės trukmės atostogas ne savo namuose...

„Augant pragyvenimo lygiui šalyje, kyla skurdo rizikos riba ir vis daugiau žmonių gali atsidurti žemiau tos ribos. Tačiau tai nereiškia, kad jie ima gyventi skurdžiau negu gyveno, tai reiškia, kad jie gyvena blogiau už kitus“, – parašyta. Tas taip. Tik vargu ar tai didelė paguoda skurstančių šeimų vaikams, kurie iki šiol dar nėra matę Baltijos jūros, prie kurios, kaip rašo vadovėliai, jie gyvena.

Žvelkime toliau. 2016 m. Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno 21,9 proc. gyventojų. Vieni iš labiausiai šiuo požiūriu pažeidžiamų asmenų yra tie, kas sulaukė pensinio amžiaus. O didžiausias skurdo rizikos lygis yra „nepilnose“ šeimose – skursta maždaug pusė tokių šeimų.

Paskaičiuota, kad gavus valstybės išmokas (senatvės ir našlių pensijas), skurdo lygis sumažėjo šešiais procentais (2016 m.)

Palyginus trijų Baltijos kraštų skurdo rizikos ribą, matome, kad Lietuvoje ji yra 282 eurai per mėnesį vienam asmeniui (2016 m.), atitinkamai Latvijoje toji riba – 318 eurų ir Estijoje – 429 eurai. Kitaip tariant, Lietuvoje gyvenantis ir gaunantis 300 eurų per mėnesį pajamų asmuo jau nebegali skųstis, kad skursta. Oficialiai negali.

2016 metų spalio duomenimis, minimalų mėnesio atlygį gavo 6,8 proc. dirbančiųjų valstybiname sektoriuje ir 11,3 proc. privačiame sektoriuje.

Daugiausiai uždirbama informacijos, ryšių, finansinės veiklos bei draudimo sektoriuose. Mažiausiai – apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų įmonėse. Daugiausiai uždirbanti amžiaus grupė – 30–39 metų amžiaus asmenys.

Iš dar vienos pateiktos lentelės matyti, jog 2017 metais Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione skaičius žmonių, susiduriančių su materialiniais nepritekliais, sumažėjo 0,1 proc. lyginant su 2014 metais. Gyvenimas gerėja! Ir jeigu toliau jis gerės šitokiais tempais, esminių permainų galime ir nebesulaukti.

Nakvynės namai ir jų gyventojai
Kitas svarbus rodiklis kalbant apie skurdo problemą yra nakvynės namai ir juose gyvenančiųjų skaičius. Tai būtų dar vienas potėpis skurstančios Lietuvos paveiksle.

Statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje veikė 25 nakvynės namai, turintys 1200 vietų. Nakvynės namuose per metus gyveno 2,5 tūkst. žmonių (2016 m. – 3 tūkst.), iš jų 40,7 proc. – ilgiau negu 6 mėnesius. Šiaulių apskrityje pernai metais veikė 4 taip vadinamos laikino gyvenimo įstaigos. Laikino gyvenimo...

Galbūt į tą skaičių reikėtų įtraukti ir 39 globos įstaigas suaugusiems asmenims su negalia (6,4 tūkst. žmonių)? O ir 125 globos įstaigas pagyvenusiems (5,8 tūkst. žmonių)? Vargu ar ten susirinkusieji maudosi piniguose...

Atrodytų – visos šalies mastu benamių bedalių skaičius nėra labai didelis, tačiau kas paskaičiavo, kiek jų dar glaudžiasi laiptinėse, apleistuose statiniuose, ilgalaikiam buvimui nepritaikytuose žeminėse, šiluminėse trasose, pramonės įrenginiuose arba tiesiog po atviru dangumi ir neatsispindi oficialioje statistikoje?

Todėl klausimas, ar Ubagų diena taps dar viena nacionaline Lietuvos švente, kol kas lieka neatsakytas...

Raimį maitina šiukšlių konteineriai
„Argi čia galima rasti ko gero?“ – pasidomėjau priėjęs prie šiukšlių konteinerio turinį betikrinančio pusamžio vyriškio.

„Randu, – atsakė tas. – Štai jau pusę maišelio prisirinkau. Valgio visokio. Ne, išgerti retai tebūna. Nebent po kokio baliaus pasitaiko ar švenčių, bet ne kiekvieną dieną.“

Šitokį konteinerį „patikrinti“ reikia nemažai laiko ir pastangų. Ar vienas darbuojiesi? O gal turi konkurentų? Ar nesusimušate dėl teritorijos?

„Nee, – sako pakalbintasis. – Yra čia ir daugiau, bet draugaujame, nesimušame. Ir ko čia muštis? Žinai, kaip būna gyvenime – vienam nueinant, kitam pareinant...“

Atrodai jaunas. Jeigu ne paslaptis, kiek tau metų?

Regis, žmogus priėmė tai kaip komplimentą.

„Man? Keturiasdešimt aštuoneri. Darbas? Neturiu. Sunku rasti. Ne visi darbdaviai nori net kalbėtis. Na, pats supranti... Čia užsidirbu. Štai rasiu kilogramą vario ir gausiu keletą eurų, – pasakoja jis pirštais lankstydamas neilgą vielos galą. – Aišku, kad tai nedaug, bet lašas prie lašo ir susideda. Turiu vietą, kur viską kaupiu, o kai daugiau surenku, nešu priduoti.“

Į klausimą, kur jis gyvena, kur nakvoja, žmogus atsako klausimu: „Tu vietinis? Na, turiu, turiu, kur prisiglausti. Žinai, tą pastatą netoli krautuvės?“ Čia jis pamini nebaigtą statyti pastatą, be langų ir durų, stovintį jau nežinia kiek metų. Vienos sienos ir stogas. Aišku, tikslios jo vietos neminėsiu...

Betgi žiemą ten šalta! Šaltis ir skersvėjai – kaip galima gyventi, miegoti?!

Žmogų pralinksmino mano naivumas, kad net Dievo Motinos vardas netyčia išsprūdo.

„Ponas sakai – šalta? Aš ten prisinešęs „kaldrų“, čiužinių, visko. Cha cha cha... kur čia bus šalta!“

Paskui surimtėjo ir, matyt, nenorėdamas, kad pasijusčiau nejaukiai, pridūrė: „Ne, ne, aš nieko nesakau...“ Ir tęsė: „Ir tau, ir kiekvienam bėda gali ateiti. Beje, gali mane vadinti Raimiu. Taip visi vadina, o tikrasis vardas – Raimondas.“

Ir čia pat ėmė pasakoti savojo „amato“ detales. Girdi, ant konteinerio dugno gal kas ir yra vertingo, bet tiek giliai jis nelįs – pernelyg sudėtinga. Todėl apžiūri tik tai, ką akys mato – paviršių. Jei daiktas kažko vertas, bet jam pačiam nereikalingas, bando parduoti. Vis keli eurai.

Pasakiau, jog čia visai neseniai mėtėsi beveik naujas narvelis graužikams – mačiau eidamas pro šalį.

„Ne, narvelis netinka. Kas kita spalvotieji metalai. Pavyzdžiui, žalvariniai vandentieko čiaupai ar panašiai. Ir senų baldų aš nerenku, nors yra žmonių, kurie surinkinėja. Važinėja su mašinom ir kas geresnio susikrauna. Pasitaiko, kai žmonės išmeta tikrai gerus baldus. Supranti, kaip čia yra: vienam nereikia, o reikia kitam!“ – kaip man pasirodė, kiek pamokančiai dėstė Raimis savąją paprastą gyvenimo filosofiją.

Vadinasi, visų svarbiausia rasti spalvotojo metalo?

„Ne, aš ir valgymo niekada neatsisakau. Aišku, supuvusio maisto neimu. Ir plastiko tara vertinga. Po dešimt centų nuo butelio. Ir batai tinka“, – tarė jis ištraukdamas iš konteinerio juodą vyrišką pusbatį. Pasukiojęs ir įvertinęs kokybę, radinį nusviedė atgal, iš kur paėmęs. Prastas mat – suplyšęs. Bet pasitaiko normalių, mažai nešiotų, „nuliovų“. Ir telefonų pasitaiko rasti.

Mobiliųjų? Veikiančių?

„Tai aišku! – mačiau, kaip Raimį kiek išmušė iš vėžių mano nenuovokumas. – Ir aukso esu radęs.”
Aukso konteineryje? Turbūt meluoji?

Raimis: „Nemeluoju. Prie savo „tanko” (t. y. konteinerio, – aut. past.) knisomės su mano draugu. Ateina gal iš to namo, gal iš ano namo tokia bobikė. Nu, karočė, išmeta vaikų žaislus. Aš jos ir klausiu: „Ponia, ką gero išmeti?” Sako, kad nieko gero, paprasčiausi žaislai. Aš jai sakau, jog patikrinsiu. Ji nuėjo sau. Atrišu maišelį, o jame iš tikrųjų žaislai. Tarp jų – du mobilieji telefonai, auksinė grandinėlė ir nedidelis žiedas! Net nežinau, kaip čia buvo: gal nepamatė ar ką? Gal vaikai žaisdami ten paslėpė, o jų tėvai neapžiūrėjo maišelio turinio prieš išmesdami?”

Turbūt atšventei pardavęs tokius brangius radinius tą dieną?

Raimis: „Tai aišku! Auksas 585‘ prabos! Ko tu nori? Iš karto į lombardą, ir turiu kapeikų. Bet taip ne kiekvieną dieną...“

Konteineriuose daug visokios pūvančios organikos – ar nebijai užsikrėsti, susirgti?

Pašnekovas teigia nebijąs. „Ponas, aš jau kokius dešimt metų varau! Šiaip aš esu kelmiškis. Savo laiku dirbau, turėjau neblogą darbą ir vedęs buvau. Paskui sėdau į „tiurmą“. Per tai ir išsiskyriau… Paskui ilgai negalėjau rasti darbo, pradėjau kitokį gyvenimą… O ką daryti?“

Pokalbio pabaigoje paklausiau, ar neprieštarautų, jeigu jį nufotografuosiu? Ar nebijo, kad jo nuotrauka atsidurs laikraštyje?

„O ko man bijoti? Prašau“, – gūžtelėjo pečiais Raimis, vienoje rankoje laikydamas plastiko maišelį su konteineryje rastomis gėrybėmis. Ir nemanau, kad čia buvo tik poza, nes tai, kas blogiausia, jo gyvenime jau įvyko…

Apie dešimtį metų Raimis maitinasi ir gyvena iš to, ką suranda kiekvieną dieną  vizituodamas šiukšlių konteinerius.
Autoriaus nuotr.