Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro neseniai išleistos knygos „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ pristatymas. Tai pirmoji serijos „Didžiosios tremtys“ knyga, skirta vienai didžiausių Lietuvos gyventojų tremčių – 1948 metų tremčiai į Buriatiją. Daugiau kaip 4100 asmenų iš Panevėžio, Plungės, Pasvalio, Šiaulių, Telšių ir Pakruojo rajonų buvo ištremti į tolimą, svetimą kraštą sunkiems miško darbams. Knygos pristatyme dalyvavo knygos sudarytojai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Sinkevičiūtė, vyresnysis istorikas Benas Navakauskas. Renginį moderavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė dr. Monika Kareniauskaitė.

Šiauliai – ta vieta, iš kurios buvo tremiama daugiausiai žmonių
Istorikė dr. M. Kareniauskaitė teigė, jog šiais metais minint 1948 m. trėmimų 70-metį ši knyga ir išleista, o Šiauliai – vienas iš tų regionų, iš kurio buvo tremiama daugiausiai žmonių. Istorikė renginio pradžioje papasakojo apie tremties sąvoką, apie tai, kaip tremtį mato istorikai, mokslininkai, kodėl visuomenėje kyla nesusipratimų, kas yra tremtinys, kodėl tai buvo tokia didžiulė trauma Lietuvai.

„Daugiausiai mūsų visuomenėje kyla nesusipratimų, kai nėra iki galo suprantama, kas buvo tas tremtinys ir kuo jie skiriasi juo šiandieninių emigrantų. Tremtinį lyginti su emigrantu nėra  adekvatu. Emigrantas sava valia išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, nieko neverčiamas. O tremtinys, kuris buvo tremiamas Sovietų Sąjungos valdžios kaip represijų auka, išvykdavo į daug blogesnes sąlygas. Tai įrodo didžiulis tremtinių mirtingumas. Tremtiniai turėjo dirbti labai sunkų fizinį darbą, dirbdavo netgi vaikai. Jie neturėjo galimybės gauti tokio išsilavinimo, kokį galėjo turėti mūsų emigrantai. Tremtinys taip pat nėra tas pat, kaip politinis pabėgėlis ar gulago kalinys, nors šios sąvokos tremtiniui yra artimesnės nei emigrantas.

Tremtinys yra specifinis politinių represijų organizavimo objektas, nes neturi sprendimo galios, judėjimo laisvės, negali pasirinkti išvežimo krypties, pasiimti turto, artimųjų – jei jie yra atskiriami. Valdžia ne tik žmones trėmė kažkur toli į tas nežmoniškas sąlygas, bet ir juos apvogė“, – pasakojo istorikė dr. M. Kareniauskaitė.

Žmones trėmė dėl to, jog buvo reikalinga nauja darbo jėga. Taip pat dėl ideologinių priežasčių, totalitarinio režimo. Tremtinys sovietinėje visuomenėje buvo niekas, sovietų valdžia juos vadino priešais. Josifas Stalinas buvo tas diktatorius, kuriam kankinti žmogų buvo malonumas.

Vystantis sovietiniam režimui, senieji priešai buvo sunaikinami, bet atsirasdavo vis naujų. Tremtinių atsiminimai liudija, kad jie patys jausdavosi kaip nusikaltėliai ir nesuprasdavo, kaip be jokios kaltės gali būti išvežami.

Vietiniai žmonės tremtinius priimdavo labai skirtingai. Yra tokių liudijimų, jog juos laikydavo ne tik priešais, bet ir nusikaltėliais. Tačiau yra ir liudijimų, kad vietiniai žmonės labai padėdavo tremtiniams.

Istorikė pasakojo, jog tremtiniai patyrė tolesnį persekiojimą, nes jie negalėjo įgyti išsilavinimo, prisiregistruoti, dirbti geresnį darbą, buvo toliau traumuojami.

„Apie Buriatiją savo atsiminimais pasidalijo net 700 žmonių“
Knygos sudarytojai B. Navakauskas ir J. Sinkevičiūtė detaliau pristatė knygos atsiradimą, Buriatiją, trėmimus ir ten išlikusių kapinių likimus.

Vyresnysis istorikas B. Navakauskas teigė, jog pagrindinis knygos šaltinis buvo pačių tremtinių atsiminimai. Jie įvairių įstaigų įvairia forma buvo renkami XX a. paskutiniame dešimtmetyje.  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 1998–2003 m. kaip tik bandė formalizuoti tą reiškinį ir 2003 m. kristalizavo tremties ir kalinimo vietos programą, kurios tikslas buvo kaupti ir tirti tremtinių, buvusių polinių kalinių atsiminimus, nuotraukas ir kitus šaltinius, susijusius su lietuvių trėmimu ar įkalinimu. Per šį laikotarpį  surinktas gana solidus archyvas. Yra daugiau kaip 50 tūkst. tremtinių ir 20 tūkst. politinių kalinių atsiminimų apie sovietinius lagerius, kitas kalinimo įstaigas. Taip pat pavyko surasti daugiau nei 40 tūkst. nuotraukų iš lietuvių tremties vietų. Galimybės fotografuoti lageriuose beveik nebuvo, todėl  turima tik labai nedidelė dalis nuotraukų.

„Paskutiniu metu labai aktyviai bendradarbiaujame su ekspedicijų dalyviais, kurie buvo trėmimo vietose. Nuo 1992 m. keturios didesnės ekspedicijos vyko į Buriatiją. Ši knyga – mūsų pirmasis bandymas panaudoti sukauptą medžiagą pagal paskirtį. Norėjome parengti leidinį būtent apie lietuvių tremties vietas. Buriatija tapo mūsų pirmuoju taikiniu. Pradėjus nagrinėti labai greitai pasirodė, kad Buriatijos tremtiniai buvo labai kūrybingi ir iniciatyvūs žmonės.

Apie Buriatiją atsiminimus mums pateikė net 700 žmonių, o leidinio iniciatorius, kurį tikrai reikia paminėti, buvo Jonas Lukšė, kuris su šeima 1948 m. buvo ten ištremtas. Šiandien jis – pakankamai sėkmingas architektas, dailininkas, kultūros paveldo specialistas. Paskutinius kelis dešimtmečius jis  labai kruopščiai rinko, tyrė ir saugojo įvarius su trėmimais į Buriatiją susijusius duomenis. Taip pat rengė žmonių sąrašus, kurie buvo ištremti į Buriatiją, juos papildydamas savo komentarais, rengė gyvenviečių piešinius, tremtinių kapų schemas. Jo įdirbis buvo labai svarbus ir tai buvo mūsų atspirties taškas“, – pasakojo B. Navakauskas.  

Pradžioje buvo įsivaizduojama, kad tai bus nedidelis enciklopedinis leidinys, kuris pristatys didžiausias tremties vietas. Palaipsniui buvo suprasta, jog to nepakanka, ir knyga pasipildė papildoma medžiaga. Joje bus galima rasti per 700 nuotraukų, tremtinių sąrašus su jų trumpomis biografijomis, tremties vietų ir kapinių aprašymus.

1948 m. gegužės mėnesį buvo ištremti 4132 asmenys ir jų vis daugėjo: 600 vaikų gimė tremtyje, iš lagerio, kitų tremties vietų ar savanoriškai dar atvyko nemažai žmonių. Daugelis nesugrįžo iš tremties vietų dėl bado, dėl infekcinių ligų. Sibiro klimatas lėmė, kad plito įvairios ligos – lietuvių tremties vietos  tapusios ir maliarijos židiniu. Buriatijoje liko gyventi apie 200 žmonių, ten veikia pakankamai stipri lietuvių bendruomenė.

„Rengiant šį leidinį mums pavyko atrasti 55 tremties vietas. 2500 žmonių 1948 m. Buriatijoje atsidūrė ne kokiose nors vietos gyventojų kaimeliuose, o buvusiuose Japonijos lageriuose. Buvęs  kalėjimas netikėtai tapo vieta, kur gali gyventi šeimos su vaikais, su seneliais. Tos tremties vietos buvo labai trumpalaikės, nes dauguma žmonių buvo atsiųsti kirsti taigos masyvų“, – pasakojo vyresnysis istorikas B. Navakauskas.

Tremtinių kapinėse buvo statomi įspūdingo dydžio kryžiai
Vyriausioji specialistė J. Sinkevičiūtė teigė, jog amžinoje tremtyje pasiliko daugybė Lietuvos piliečių. Įvairaus amžiaus žmonės mirė dėl išsekimo, ligų, darbo ar kitų aplinkybių. Kaip atrodė tremtinių kapinės, galima spręsti tik iš senųjų fotografijų, bet jos atrodė labai įspūdingai. Lietuvoje tokio aukščio kryžių, kurie buvo Buriatijoje, niekas nėra matęs. Tai  ryšku Moigato kapinėse. Buriatijoje  išlikusios 8 lietuvių tremtinių kapinės ir 18 kaimų ar išnykusių darbininkų gyvenviečių kapinės. Tų, kurie buvo vieniši, netekę artimųjų, kapai būdavo nežymūs, vėliau ir atsekti juos būdavo sudėtinga.

1958 m. pirmieji tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą. Kapinės po truputį buvo apleidžiamos, visi tremtiniai stengėsi išvykti namo. Didesnėse kapinėse  gyvenviečių lietuviai savo lėšomis pradėjo statyti bendrus paminklus visiems tremtiniams. Šie bendri paminklai išliko iki šių dienų.

„Apleisti kapai pradėjo nykti, nesvarbu, kad buvo pastatyti dideli mediniai kryžiai. Po 1990 m. buvo sunku identifikuoti tuos kapus. Tais metais prasidėjo masinis kapų perkėlimas į Lietuvą. Šis reiškinys paliko neigiamą pėdsaką kapinių infrastruktūroje. Tie, kurie išsiveždavo savo artimųjų palaikus, nepažymėdavo, jog palaikai išvežti, nepalikdavo ir užrašo, kas tame kape buvo palaidota. Todėl tiems, kurie savo artimųjų kapus galėjo atpažinti pagal kapą ar kaimynus, tapo sudėtinga. Pirmieji pradėjo tvarkyti kapines Buriatijos lietuvių kultūros bendruomenė. Mediniai kryželiai, kurie neatlaikydavo klimato sąlygų, buvo pakeičiami į metalinius. Trėmimo vietose nebuvo jokių bažnyčių, todėl visos religinės šventės vykdavo kapinėse. Kunigas Petras Jasas didelį vaidmenį atliko Buriatijos žmonių religiniame gyvenime. Tremtinių kryžių ir kapinių tema verta atskiros monografijos, nes kapinės yra sakralinė vieta“, – pasakojo J. Sinkevičiūtė.

2018 06 30 27

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausioji specialistė J. Sinkevičiūtė teigė, jog Buriatijoje  išlikusios 8 lietuvių tremtinių kapinės ir 18 kaimų ar išnykusių darbininkų gyvenviečių kapinės.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 06 30 26

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyresnysis istorikas B. Navakauskas teigė, jog rengiant šį leidinį pavyko atrasti 55 tremties vietas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94590266
Į viršų