Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas, ansamblio „Ars Vivo“ vadovas Sigitas Vaičiulionis Šiauliuose jau 45 metai, o lapkričio 17-ąją švęs savo kūrybos 50-metį. Maestro – visiems gerai žinomas muzikos pedagogas, docentas: ruošė muzikos mokytojus, dėstė choro dirigavimą ir solinį dainavimą, dirba koncertmeisteriu Šiaulių 1-oje muzikos mokykloje. Tačiau šiauliečiams S. Vaičiulionis pirmiausia yra mūsų miesto muzika.

Kalbamės su maestro apie muzikos vietą žmogaus gyvenime, dainų šventes ir šį bei tą.

– Kada pajutote, kad muzika jums svarbi?
– Kelias į muziką prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, kai nusitvėręs mamos rankinuką (tai turėjo būti akordeonas), rengdavau „koncertus“ namuose. Tėvai nuvedė į muzikos mokyklą. Tad su muzika draugauju nuo šešerių.

Choro dirigavimo mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, studijavau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje – lankiau solinio dainavimo klasę. Asmenybės stiprų įspūdį padarė. Tokios kaip Saulius Sondeckis. Dėstytojų pagarba studentams buvo tokia, kad rektorius, profesorius nepraeis pro šalį su studentu nepasisveikinęs. Matyti žmogų, matyti ir gerbti kiekvieną. Be šito muzikos mokyti neįmanoma. Ir gyvenime tai be galo svarbu.

– Kam šiauliečiai turi būti dėkingi, kad jau 45 metus dalyvaujate miesto muzikiniame gyvenime?
– Šiauliuose su žmona esame nuo 1973-iųjų. Galėjome rinktis Klaipėdą arba Šiaulius. Žmonos senelis gyveno netoli Šiaulių, tai ir nulėmė pasirinkimą: nedidelis miestas, kultūrinio judesio mažiau, bet ir konkurencija mažesnė, ne tiek intrigų. O kurti galima visur, svarbu, kad noras būtų.

Pradėjau nuo Šiaulių miesto kultūros namų dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“, po mėnesio ar dviejų jau koncertavome Maskvoje, užėmėme pirmąją vietą. Dalyvavome respublikinėje dainų šventėje. Pirmieji iš Sąjungos kolektyvų po skaudžių įvykių Čekoslovakijoje koncertavome: buvo nejauku, kaip priims, surengėme daugiau negu 20 koncertų – priėmė labai šiltai. Su Televizorių gamyklos vyrų choru „Tauras“ koncertavome Jugoslavijoje, taip pat dalyvavome dainų šventėse. Kurį laiką vadovavau Pionierių namų berniukų chorui, bet nelabai sekėsi. Remigijaus Adomaičio talento su vaikais dirbti reikia. S. Sondeckio paragintas subūriau senosios muzikos vokalinį ansamblį „Polifonija“, pradėjome rengti senosios muzikos festivalius, kurie tapo tarptautiniais bažnytinės muzikos festivaliais.

Sielos džiaugsmui Šiauliuose atsirado įdomus kamerinis ansamblis „Ars Vivo“. Esu Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas, rengiame koncertus, kuriuose dalyvauja ir jaunieji miesto muzikantai, dainininkai.

– Tuoj prasidės Šimtmečio dainų šventė „Vardan tos...“ Kokios mintys kyla jai ruošiantis?
– Gaila, kad Šiauliai neišsaugojo dainų šventės tradicijos. Miesto vadovų požiūris keitėsi, liko tik atskiri koncertai. Miesto dienos nebesuburia visų kolektyvų.

Anuomet buvo toks reikalavimas, kad kiekviena didesnė gamykla turėjo chorą: „Verpstas“, „Nuklonas“. Televizorių gamykloje buvo net du – vyrų ir moterų. Net darbo metu išleisdavo choristus, šokėjus, muzikantus. Miesto dainų šventės būdavo labai įspūdingos. Parko estrada pilnutėlė prisirinkdavo. Kur ji dabar? O kai kurie rajonai dar teberengia dainų šventes, nes liko choriukų, kaimo kapelų, šokio kolektyvų. Gal profesionalumo ne kažkiek, bet vienijantis momentas liko. Dainų šventės turi galią vienyti žmones – pasirengimas, bendravimas.

Panašus bendrumo jausmas skatinamas, kviečiant 21 val. visus Tautišką giesmę giedoti. Tik ar vienkartinės akcijos užtenka bendrystės jausmui ugdyti?  

– Kokia buvo jūsų pirmoji dainų šventė?
– M. K. Čiurlionio meno mokyklos penktokas pirmą kartą dalyvavau Dainų šventėje. Mūsų choras buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje. Kauno muzikos mokyklos chorui teko antroji vieta.

Dainavome Kalnų parke, kur dabar vyksta ansamblių šventė. Žiūrovai sėdėjo kalno atšlaitėse, o choristai buvo sustatyti, kur dabar žiūrovams vietos, suoliukai.

– Dainų šventės neatsiejama jūsų kūrybinio gyvenimo dalis. Tai, ko gero, buvo visuotinis sujudimas?
– Tada skirdavo konsultantus, kurie rajonams padėdavo pasiruošti dainų šventei. Aš buvau Joniškio ir Akmenės rajonų konsultantas daug metų. Dirigavimo patirtis didžiulė, ir chorams, ir orkestrui dainų šventėse esu dirigavęs. Vingio parke net nebesutilpdavo visi kolektyvai. Vėliau Kaune atsirado dainų šventės. Teko diriguoti Vilniuje ir Kaune.

Šiauliuose ir Kaune šventės buvo labai jaukios, nes amfiteatras – žiūrovai ir choristai arti. Vilniuje tarpas tarp žiūrovų ir choro toks didelis, kad viskas paskęsta didžiulėje aikštėje. Masė chorų, o žiūrovai nuošaly. Bendrauji ne su klausytoju, o  tik su choru. Šiauliuose ir Kaune bendrauji su žiūrovais, be to, Kauno dainų šventės vyko puikiame slėnyje.

– Ne pirmą kartą girdima, kad anais nelaisvės laikais buvo daugiau dėmesio tautinei kultūrai. Ar mums suvaržymų būtinai reikia, kad prasiveržtų kūrybos dvasia?
– Kiekvienas laikmetis turi gerų ir blogų dalykų. Ir anuomet valdžioje buvo išmintingų žmonių. Jei viską drausi, kils stiprus pasipriešinimas. Valdžia kai ko nematydavo, leisdavo iki tam tikros ribos.

Senosios muzikos festivaliai prasidėjo Šiauliuose. „Nematė“ Vilnius, kas čia vyksta, kad muzika netarybinė. Taip Šiauliuose prasidėjo bažnytinės muzikos festivaliai. Tik po 5 metų J. Kievišas padarė Vilniuje bažnytinį koncertą ir skelbė, kad pirmą Lietuvoje. Nieko panašaus, Šiaulių katedroje pirmieji koncertai įvyko.

Lygių balsų chorų sąskrydžiai, bigbendo festivaliai, pučiamųjų sąskrydžiai taip pat prasidėjo Šiauliuose. Paskutinius dvejus metus taip pat vyko pučiamųjų orkestrų šventė. 5 puikūs profesionalūs pučiamųjų orkestrai krūvoje, bendra programa aikštėje prie „Šauliuko“. Pernai vyko  Prisikėlimo aikštėje. Beveik 200 pūtikų vienoje vietoje. Įspūdingas reginys ir paklausyti malonu.  Šiemet nėra kur daryti, išgriauta viskas ir nežinia, kada baigsis.

– Kaip pasikeitė dainų šventės Nepriklausomybės metais?
– Visose dainų šventėse tenka dalyvauti. Keitėsi struktūra ir repertuaras. Dingo privaloma tarybinė daina. Visos kitos dainos lietuviškos. Kartais įtraukdavo kokį klasikinį kūrinį, būtinai išverstą į lietuvių kalbą. Dabar įtraukiamas nacionalinis repertuaras, šiuolaikinių kompozitorių kūriniai ir kai kurių populiarių dainų. Nesvarbu, kad estrados kūrinys, bet gražus, žmonių mėgstamas. Programa ilga, turi nenusibosti klausytojui, todėl įvairovė reikalinga.

– Kuo ypatinga šiųmetė Dainų šventė?
– Vilniuje, Kalnų parke, dainų šventės metu vykdavo pučiamųjų orkestrų koncertai bendroje programoje. Nelaiminga tradicija – beveik visada tą dieną užklupdavo lietus. Todėl šiemet nuspręsta koncertą rengti uždaroje arenoje. Mes dalyvausime trumpai, su kitais pučiamųjų orkestrais. Ši jubiliejinė Dainų šventė skiriama Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. „Tautiškos giesmės“ frazė „Vardan tos…“  tapo šventės idėjų pagrindu. Kolektyvai pasirodys regionais. Vienam orkestrui nereikia visų kūrinių groti. Koncertas „Vario audros“ atskleis Tėvynės kelią nuo praeities galybės, valstybės atsiradimo, netekties iki atgimimo bei pastarojo laikmečio, perteiks vienybės, laisvės, taikos ir susitelkimo troškimą.

– Šiauliuose nelengva rasti tinkamų erdvių koncertams. Kaip jas vertinate?
– Statybininkų klube buvo puiki salės akustika. Anais laikais, kai vyko reorganizacijos, pertvarkymai, reikėjo 50 tūkst. talonų salei padažyti, kiek paremontuoti. Nieko nedarė, išardė. Dabar geriausia akustika „Saulėje“ ir Chaimo Frenkelio viloje.

Miesto erdvės taip pat išdraskytos visos vienu metu. „Bulvaro vasara“ vykdavo amfiteatre, kuris tarsi remontuojamas. Dingo akustiškai vertinga erdvė ir prie „Auksinio berniuko“. Visur griebė, sunaikino medžius, o kada baigs, niekas nežino.

Aikštelė bulvare prie Turizmo informavimo centro – tikras atradimas. Visą birželį trečiadienio koncertai vyko. O jeigu dar staliukų daugiau pastatytų. Galėtų būti vasaros koncertų tradicinė vieta.  Mes rengiame tikslingus koncertus, kiekvienam savita programa. Profesionalai negali vien tik repetuoti. Būtinas ryšys su klausytoju – koncertai.

– Kas turėtų pasikeisti, kad dainų šventės atgytų ir kultūrinis gyvenimas Šiauliuose suaktyvėtų?
– Trūksta bendro sutarimo. Šiauliuose nesusikalbėjimas, tarpinstancinės ambicijos. Neaišku, kas ką sprendžia. Kiekvienoje šventėje yra kūrybinė grupė ir aptariama veikla, o čia jokių aptarimų nėra.

Pavyzdžiui, Kaune išliko ta pati tradicija. Petras Bingelis vadovauja, jis savivaldybės gerbiamas, su juo tariamasi. O Šiauliuose sugriauta. Atsakingi žmonės savo postuose ramiai sėdi ir profesionalus prisimena tik tada, kai patiems reikia.

Dainų šventes puikiausiai atgaivinti galėtų R. Adomaitis. Bet niekas neprašo. Nei manęs, nei Dainos Kavaliauskienės taip pat. Su tokiu požiūriu gali ateiti  laikas, jog mes turėsime Savivaldybei sumokėti, kad galėtume koncertuoti.

– Esate Šv. Kazimiero komtūrijos narys. Gal dėl to toks stiprus noras daryti gera – rengti nemokamus koncertus, globoti jaunuosius talentus?
– Ordino veiklos principas – gyventi darant gera – man artimas. Tai bendraminčių klubas, stengiamės dalyvauti šviečiamojoje, kultūrinėje, labdaringoje ir globėjiškoje veikloje, rodyti pavyzdį jauniems žmonėms, skatinti. Liepos 6-ąją Šv. Kazimiero ordinas įteiks garbės leliją Raimundui Balzai.  

Senovėje didikai mecenuodavo talentingus vaikus. Būtina sudaryti sąlygas jiems atsiskleisti. Mes pasikviečiame jaunas žvaigždutes kaip Evelina Pabrėžaitė, Liepa Jurgutavičiūtė. Įdomu stebėti, kaip ji ryškiai auga kaip smuikininkė. Stengiuosi nepaleisti Majaus Šalkaus, kad sceninės patirties kauptų. Mažėja norinčių groti pučiamaisiais, tad branginame kiekvieną. Didelis turtas – solistas Pijus Kondrotas, dar gimnazistas. Didžiulė Dievo ir tėvelių dovana.

Kiek mūsų jėgos leidžia, rengiame koncertus. Rugpjūčio mėnesį vėl vyks trečiadienių koncertai bulvare, edukacinės programos šeimai. Klausytoją turime prisijaukinti, užsiauginti.

Rugsėjo 7 dieną minėsime Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo 25-metį. Ypatingos asmenybės šviesa paženklino šitą vietą. Rugsėjo 8-ąją 12 val. – muzikos valanda Kryžių kalno vienuolyne su „Ars Vivo“, kanklių ansambliu „Aušrinė“, tarptautinių konkursų laureate smuikininke Liepa Jurgutavičiūte.

Dar laukia „Šiaulių Monmartro respublika“, koncertai pagyvenusių žmonių dienai, Trečiojo amžiaus universitetui, šeimų šventei.

Jubiliejinis mano kūrybos 50-mečio koncertas vyks lapkričio 17-ąją koncertų salėje „Saulė“, gruodžio mėnesį surengsime kalėdinį koncertą.

– Planų turite daugybę, koncertų beveik kiekvienai savaitei numatyta. O kaip ilsitės?
– 10-metė pudelytė manęs kasdien namuose laukia. Tris kartus per dieną pavedžioti reikia, pašnekinti. Mėgstu muzikos pasiklausyti, su draugais pabendrauti. Kartais į kokį spektaklį susiruošiame ar gražių vietų aplankyti. Keliauti kaip turistas nemėgstu: žiūrėk čia, žiūrėk ten.  Kokios Turkijos pliaže gulėti laiko gaila. Man įdomiau su koncertais į užsienį važiuoti, gali žmones pažinti. Ateina toks laikas, kai minutes imi branginti, nes kiekvienam koncertui pasiruošti reikia. Rodos, tūkstančiai koncertų komentuota, o vis pasiskaityti, įdomiausius gabaliukus atsirinkti rūpi. Kai tuo gyveni, nesunku, nepavargsti.

– Kas padeda išlaikyti jaunatvišką žvalumą?
– Apie metus negalvojau – iki akimirkos, kai atėjo pakeisti skaitiklio. Pasakė, kad garantija 12 metų. Tada susimąsčiau: kuris kurį pergyvensime? Laikas bėga taip greitai. Pusė amžiaus kūryboje – tai ištisas gyvenimas su muzika. Šiuolaikiniam klausytojui jau neužtenka tik geros muzikos, jam reikia patrauklaus reginio. Todėl nuolat keičiamės, tobuliname programas, pritraukiame jaunų atlikėjų. Kai atiduodi save, gauni grįžtamąjį ryšį. Kiekvienas koncertas papildo, sustiprina. Dalijiesi tuo, ką jauti – gauni dvigubai. Profesoriai išmokė ne tik matyti, bet ir jausti kiekvieną žmogų. Darbas su vaikais leidžia pamiršti apie metus. Kai dirbi su jaunais žmonėmis, prisipildai jų smalsumo ir gyvybės. Muzika yra dalijimasis. Kai dalijiesi muzika, gauni didelį džiaugsmą.

 
Straipsnių peržiūros
94550193
Į viršų