Laikas vis didesniu tempu lėkdamas į mūsų šventes ir kasdienybę pažeria permainų, bet svarbiausių  tradicijų užgesinti dar nepavyksta.  Paskutinio skambučio šventės gimnazijose pamažu keičiasi, tačiau išlieka esminiai dalykai: paskutinė pamoka, atsisveikinimas su mokytojais, testamento ir simbolinio mokyklos rakto perdavimas.

„Galbūt niekas nesikeis?“
Kokios galimybės atsiveria nuskambėjus simboliniam skambučiui, kokie patyrimai laukia jaunų žmonių? Vilčių ar graudulio daugiau širdyse pažadina ši akimirka? Šiaulių universiteto gimnazijos  abiturientės Gabrielės Šimaitytės dainos pavadinimas „Galbūt niekas nesikeis?“ tapo XIV laidos Paskutinio skambučio šventės leitmotyvu. Paskutinėje pamokoje atsisveikinę su kuratorėmis abiturientai tradiciškai rinkosi Šiaulių miesto koncertų salėje „Saulė“. Čia juos sveikino  mokytojai, artimieji, draugai. Prof. Donatas Jurgaitis ir prof. Arūnas Gumuliauskas linkėjo pozityvių pokyčių, nebijoti ateities ir visad grįžti į savo vaikystės miestą, kad ir kur tektų nukeliauti. Neformaliojo ugdymo skyriaus vedėja Inga Daukšienė informavo, kad nepamiršta padėkoti abiturientams už jų pasiekimus – KAM (Kūryba-Aktyvumas-Mokslas), o patys abiturientai taip pat negailėjo padėkų, gražių žodžių mokytojams, tėveliams, klasių auklėtojoms, kuratorėms.  Savo jauniesiems draugams – trečiokams – įteikė 10 įsakymų, kurių laikydamiesi būtų pavyzdys visiems kitiems gimnazistams. Trečiokai dovanojo abiturientams energingą šokį.

Paskutinįjį mokyklinį valsą šoko abiturientai, skambiomis dainomis sveikino ŠU gimnazijos muzikos kolektyvai: choras „Poco“, grupė „In White“, roko grupė „Ekstra“, solines savo kūrybos dainas dovanojo abiturientai Gabrielė Nosamaitė, Gabrielė Šimaitytė, Klaidas Lelys. Renginį režisavo Rasa ir Kęstutis Stoškai. Pasak I. Daukšienės, popietė alsavo nuoširdumu, bendrumu, kiekvienas aiškiai jautė, kad kai kas tikrai niekada nesikeis – užsimezgusios draugystės ir atsiminimai.

Pradėkime nuo klausimo „Kodėl?“
Lieporių gimnazijos XLI laidos abiturientai rytą garbingai atsivežė savo klasių vadovus, juos pasitiko gimnazijos trečiokai: sproginėjančių burbulų jūra, drugeliais išpuošta mokykla, auklėtojų kabinetai. Mokytojai, vesdami paskutines pamokas, padėjo prisiminimais grįžti į vaikystę, davė  patarimų ir pamokymų. ,,Sakoma, kad gyvenimas – tarsi drugelio sparnas – visokiais raštais ir jausmais išmargintas, – rašoma Lieporių gimnazijos mokytojų Ritos Norkutės ir Aidos Šliažienės informacijoje, – todėl sveikintojai skatino abiturientus gyvenime nebijoti klausimo „kodėl?“, ragino didžiuotis Lieporių gimnazija ir patikino, kad nuo egzaminų sėkmės tėvų meilė netaps nei didesnė, nei mažesnė.

Iškilmės gimnazijos aktų salėje prasidėjo jaunųjų dainorėlių iš Gegužių progimnazijos sveikinimu ir ne vieną privertė susimąstyti apie greitai bėgantį laiką, nubraukti ašarą. Daug džiaugsmo sukėlė abiturientų auklėtojų muzikinis sveikinimas – jie atliko grupės ,,Antis“ dainą ,,Alyvos“.

Testamentu gimnazijos trečiokams palikę brangiausią turtą – gimnaziją – ir vadovėlius su paslėptomis ,,špargalkėmis“, abiturientai šoko atsisveikinimo valsą, o gimnazijos kieme pasodinti jų dovanoti rožių krūmai, rytais pasipuošę rasos ašaromis, džiugins pasiliekančius.

Skambutis buvo daug kuklesnis
Daugelis vyresnių žmonių šią mokyklinę šventę vertina panašiai. Ne visi pritaria tam klegesiui, šurmuliui, kurį sukelia mieste šiandieniniai abiturientai.

Šiauliečiams gerai žinomas muzikantas perkusininkas Gintautas Gascevičius teigia, kad paskutinis skambutis mielas, bet drauge baisokas, nes dingsta saugumas, kuris susijęs su mokytojų globa. Prasideda sudėtingesnis, bet įdomesnis gyvenimas. Turėtų apimti  džiaugsmo, vilties ir nerimo jausmas. Tiesa, muzikantas savo Paskutiniojo skambučio šventės neatsimena, gal jos nė nebuvo tuo metu, kai baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. „Mokykla išplėtė mano, kaip šiauliečio, geografiją, – sako muzikantas, – liko draugų ir Klaipėdoje, ir Kazlų Rūdoje – juk mokytis atvažiuodavo iš visos Lietuvos.“

„Senosios gimnazijos – J. Janonio, Didždvario – brangina savo tradicijas, keičiasi jos nedaug. Džiaugiuosi, kad mano ryšys su gimnazija nenutrūko. Turiu dvi Alma Mater: viena gyvenimas, kita – J. Janonio gimnazija. Tiek apie mokytojus, tiek apie mokslo draugus prisiminimai gražūs. Ryšys su gimnazija nenutrūko. Bendradarbiauju, bent kartą per savaitę apsilankau, – pasakoja Rytis Milkintas, jaunas skulptorius, „Angelo muziejaus“ vadovas. – Šventė liko širdyje: paskutinė pamoka, tas jaudulys, kad tuoj išeisi. Automobiliu atsivežėme auklėtoją, pagarbiai įvedėme į gimnaziją. Po miestą tada dar nevažinėjome, šiek tiek kukliau buvo, tik pradžia. Vienuoliktokai ruošė mums šventę, vinjetes prisiminimui įteikė. Po atsisveikinimo mokykloje vyko bendruomenės šventė. Mums tai buvo mokslo metų pabaiga, po kelių dienų egzaminai. Dabar – pats  brandos egzaminų sesijos vidurys.“

Kraštotyrininkas Jonas Tamulis ne tik šventėje nedalyvavo ir egzaminų drauge su visais nelaikė Šaukėnų vidurinėje. Viską sugadino erkė. Mokslus baigė netradiciškai, egzaminus laikė vėliau. J. Tamuliui labiausiai įsiminė, kad vidurinėje mokykloje buvo mokytojai eruditai, šviesuliai ir į juos pagarbiai kreipdavosi žodeliu „tamsta“. „Man dabartinis laisvumas, požiūris į mokytojus nepriimtinas. Labai dėkingas iki šiol esu aštuonmetės mokyklos direktorei už trinktelėjimą liniuote per nagus už iš tėvo nugvelbtą cigaretę. Gal rūkoriumi būčiau tapęs. Dėkingumas, meilė ir pagarba išliko visam gyvenimui“, – sako garbaus amžiaus kraštotyrininkas.

Jaunai grafikei Vaivai Kovėraitei-Trumpei abiturientų šventė susižavėjimo nekelia. „Daugiau triukšmo gatvėse. Neturiu tokio amžiaus pažįstamų, nesidomiu, – sako menininkė ir prisipažįsta  savo mokyklos šventėje nedalyvavusi: – Sąmoningai pasirinkau nedalyvauti. Tai nebuvo protestas prieš sistemą. Tuo metu nenorėjau. Atrodė, kad taip geriau.“
Iš visų pakalbintų šiauliečių arčiausiai jaunimo pasirodė besąs Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža. Jis baigė Skuodo vidurinę mokyklą, apie kurios šimtametes tradicijas kalba su didžiule pagarba. „Be abejo, išskirtinė diena – Paskutinis skambutis. Ėjome pasipuošę, tądien uniformų vilkėti nereikėjo. Suruošėme mokyklai dovaną – poetinį spektakliuką. Laidoje turėjome dabar žinomą poetą Justiną Kubilių. Jis visokių scenarijų, pjesių prirašydavo.“

Šiuolaikinių abiturientų šventėje docentas įžvelgia natūralią jaunystės džiaugsmo išraišką: „Tai, ką matau Šiauliuose, man patinka. Man graži jaunimo šėlionė su atviromis mašinomis, puikiomis sukniomis, papypsenimais ir šūkaliojimais. Jaunimas turi linksmintis. Jiems turi išlikti atminty.  Mes irgi džiaugėmės, kad į Paskutinį skambutį ir išleistuves galėjome eiti be uniformų.“

Paskutinio skambučio šventės simbolika, tradicijos gyvos, kintančios, nes kiekviena karta jas papildo naujomis idėjomis, naujomis technologijomis. Svarbiausia, kad išliktų gilioji prasmė – dėkingumas mokytojams ir džiaugsmas, kad prasideda naujas gyvenimo etapas – didžioji kūryba.