Šiaulių miesto meras Artūras Visockas yra kalbėjęs, kad jis vienas per savo kadenciją yra padaręs miestui daugiau nei visi kiti miesto merai kartu sudėjus. O jų nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo net devyni. Su tokia mero savigyra kategoriškai nesutinka 2003-2007 m. buvęs Šiaulių miesto vadovas Vytautas Juškus. Jis sako kol kas dar nematąs tų dabartinio mero darbų rezultatų. Tuo tarpu per V. Juškaus kadenciją į miestą buvo pritraukta 127 mln. litų (tuomet dar viskas buvo skaičiuojama litais) Europos Sąjungos paramos. Už europinę paramą mieste išdygo pirmoji Lietuvoje sporto arena, buvo atnaujinta pirmoji atkarpa miesto bulvaro, po Savivaldybės langais sutvarkytas miestiečių pamėgtas skveras... Dabartinė valdžia turi priekaištų daugiau nei prieš dešimtmetį priimtiems sprendimams.
Apie Šiaulių areną
Miesto meras A. Visockas neneigia, kad Šiauliuose stovi viena gražiausių šalyje sporto arenų, tačiau kaltina buvusius vadovus netinkamai parinkus jos operatorių ir pasirašius nenaudingą miestui koncesijos sutartį, pagal kurią Savivaldybė koncesininkui kasmet moka 215 tūkst. Eur. Meras yra teigęs, kad sutartyje yra neprotinga nuostata, jog koncesininkui gavus nors 1 Eur pelno, jam nemokamas visas koncesijos mokestis, o tai neskatina operatoriaus siekti pelno. Galimai dėl to jo veikla jau daug metų yra nuostolinga.
A. Visockas: „Koncesijos sutartis iš esmės nesubalansuota, priimta be teisininko vizos. Nelaikau jos koncesijos sutartimi, nes koncesininkas turi prisiimti riziką, o šiuo atveju jis rizikuoja tik 58 Eur savo įstatiniu kapitalu, nors paimamas valdyti 22 mln. vertės turtas. Neįmanoma tinkamai administruoti sutarties. Esu įsitikinęs kiekvienu savo plauku, ji niekuomet nebuvo subalansuota. Tikiu, kad Savivaldybė buvo apgauta ir dar sumokėjo krūvą pinigų sutartį rengusiai advokatų kontorai (apie 90 tūkst. litų – aut.). Ta sutartis niekuomet nebūtų derinama Savivaldybės teisininko, ji buvo patvirtinta pažeidžiant reglamentą. Sutartis turi būti nutraukta ir pasirašyta nauja arba pakeista.“
V. Juškus pasakoja, kad daugelis netikėjo, kad Šiaulių arena 2007 m. Šiauliuose bus pastatyta, jog pavyks gauti pinigų tokio didelio objekto statybai, tačiau Šiauliams pirmiesiems šalyje pavyko – buvo skirta 49,3 mln. litų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, dar 15 mln. – iš Vyriausybės investicijų programos. Norint suspėti į pirmąjį europinės paramos traukinį, reikėjo labai operatyviai parengti projektą. Patirties nebuvo. Latvijoje, Estijoje naujų arenų irgi nebuvo, tik rekonstruotos. Architektas Eugenijus Miliūnas turėjo Kaunui parengęs arenos projektą, skirtą 12 tūkst. žiūrovų. Kadangi Kaunas šio projekto vis neįgyvendino, buvo nuspręsta areną sumažinti iki 5 tūkst. vietų ir statyti Šiauliuose. Konkursą laimėjo stipri statybinė kompanija – Panevėžio statybos trestas, objektą pastatyti reikėjo per 30 mėnesių, jis buvo užbaigtas anksčiau laiko.
V. Juškus: „Arena mieste išdygo dėl darnaus viso Savivaldybės darbo. Rizika buvo didelė. Pagal Europos Sąjungos finansavimo reikalavimus, jau projekto pradžioje arena privalėjo turėti operatorių. Pirmieji Lietuvoje paskelbėme koncesijos konkursą. Patirties nebuvo. Vilniuje veikė vienintelė arena, tačiau ji buvo pastatyta už privačius pinigus. Koncesijos konkurse buvo vienintelis dalyvis – Dariaus Balčiūno ir Gintaro Radavičiaus viešoji įstaiga „Pramogų sala“. Mane džiugino tai, kad jie abu – didelę patirtį turintys organizatoriai: vienas jų – kultūrinių renginių, kitas – sportinių. Siekėme, kad arena būtų nuolat užimta. Nežiūrint to, kad D. Balčiūnas vėliau pasitraukė, aš manau, kad ir šiandien Šiaulių arena yra viena labiausiai užimtų.
Koncesijos įstatymas buvo išėjęs šviežiai, koncesijos sutarties šalyje dar rengta nebuvo. Mūsų teisininkai irgi neturėjo patirties. Mes įvykdėme viešąjį pirkimą ir nupirkome advokatų kontoros teisinių konsultacijų ir sutarties parengimo paslaugas. Kadangi visas arenos projektas vyko skaidriai, išvengėme bet kokio apskundimo, kuris būtų neleidęs pabaigti objekto laiku.
Tada Tarybos reglamento reikalavimai buvo kiek kitokie nei dabar. Juristas dėdavo parašą ant sutarties suderinimo lapo, o ne ant Tarybos sprendimo. Suderinimo lape visų specialistų parašai yra. Tada mes analizavome kelių šalių veikiančių arenų veiklos pavyzdžius ir beveik visos jos buvo remiamos iš biudžeto. Atlikę kruopščią analizę, nustatėme koncesijos mokesčio dydį.
Aišku, iš šiandieninės perspektyvos, kai yra pasikeitusi ir įstatyminė bazė, ir patirties atsirado, koreguoti sutartį reikia, tačiau vertinti per tokį metų atstumą, kad kažkas buvo padaryta blogai, nežiūrint į tuomet veikusią įstatyminę bazę, ekonominę ir politinę situaciją, nėra teisinga. Sutarties projektą vertino Finansų ir Ūkio ministerijų juristai. Pakeisti rekomendavo vos porą nereikšmingų žodžių.“
Apie „Saulės miestą“ ir autobusų stotį
Kita nenaudinga miestui sutartimi meras A. Visockas yra įvardijęs „Saulės miesto“ atsiradimą ir autobusų stoties nuomą.
A. Visockas: „Žemė privatininkui parduota labai pigiai, situacija ekonomiškai galėjo būti žymiai miestui naudingesnė. Aš būčiau ją išsprendęs naudingiau. Žemė būtų kainavusi brangiau, o autobusų stotis būtų išnuomota pigiau. Jei jau tam tikra žmonių grupė, kuri atstovavo Savivaldybei, nusprendė prekybos centrą statyti centrinėje miesto dalyje, šitas dalykas turėjo vykti su ypač aiškiu ekonominiu pagrindimu. Jeigu jau tu ryžtiesi tai daryti, puikiai žinodamas, kad centrinė dalis ištuštės, parduotuvės persikels į prekybos centrą, naudos duoti turi kitoje vietoje. Sklypas parduotas į minusą. Tų pinigų nepakako iškelti vamzdynus. Privatus kapitalas turėjo perteklinę naudą.“
Meras pasiūlė pasidomėti nenaudinga autobusų stoties nuoma. UAB „Busturas“ informavo, kad autobusų stoties nuoma ir komunalinės paslaugos „Saulės mieste“ praėjusiais metais kainavo įmonei beveik 74 tūkst. Eur. Įmonės direktorius Vaidas Seirackas aiškino, kad stoties nuomos kaina yra reali, pavyzdžiui, pernai ji atsiėjo beveik 30 tūkst. Eur, tačiau nuomininkai yra verčiami mokėti daug bendrų „Saulės miesto“ pastato išlaikymui skaičiuojamų mokesčių. Pavyzdžiui, vien prekybos centro pastato administravimui ir valdymui per metus „Busturas“ sumoka apie 12 tūkst. Eur. Anot direktoriaus, bandė su centro vadovybe derėtis, tačiau nieko nepešė. Atviras liko klausimas, ar autobusų stotis prekybos centrui prideda pirkėjų ir sukuria naudą, ar „Busturo“ keleiviai naudojasi prekybos centro infrastruktūra ir įmonei tai yra naudinga.
V. Juškus apie tuometinės autobusų stoties sklypo pardavimo aplinkybes sako negalįs komentuoti, nes kai tapo meru, sklypas jau buvo parduotas. Jis mano, kad už žemę buvo gauta tuo metu galiojusi rinkos kaina, kuri tada nebuvo maža.
V. Juškus: „Žemės vertę reikia vertinti tuometinėmis kainomis. Privatininkas pastatė autobusų stotį, buvo paskaičiuota, kiek tai kainavo ir kokia turi būti jos nuoma. Vienareikšmiškai šiandien nėra paprasta vertinti, ar tai buvo naudinga. Jei pamenate, sovietmečiu statytą didžiulį autobusų stoties pastatą, tai jo išlaikymas buvo labai brangus. Dirbo didžiulis būrys darbuotojų, kai stotis persikėlė į naujas patalpas, jų sumažėjo perpus. „Busturo“ vadovybės paprašėme paskaičiuoti, ar mums apsimoka stotį nuomoti. Prieš pasirašant sutartį dėl autobusų stoties integravimo į prekybos centrą, buvo parengta galimybių studija. Tuometiniai vadovai pateikė išvadą, kad tai apsimoka. Senoji autobusų stotis reikalavo didžiulių investicijų, jos išlaikymas, komunalinės paslaugos kainavo brangiai, nuomotis iš prekybos centro buvo pigiau. Buvo svajotojų, kurie tikėjosi, kad už žemės sklypą gautais pinigais galima pastatyti naują stotį kitoje vietoje ir dar sporto areną. Manau, kad autobusų stoties keleiviai nėra pagrindiniai prekybos centro pirkėjai, todėl jo savininkai ir nemažina nuomos kainos. Mūsų tikslas buvo padaryti taip, kad keleiviams būtų patogu. Laukiant autobuso būtų galima kavos atsigerti ar apsipirkti.“
Apie bulvarą
Ruošiamasi pratęsti Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaro rekonstrukciją. Pirmoji jo dalis atnaujinta prieš dešimtmetį. Meras A. Visockas mano, kad renovacijos darbai miestui kainavo per brangiai, ir sako, jog iš savo pirmtakų klaidų pasimokys.
A. Visockas: „Man vadovaujant darbų rangos konkursas būtų įvykęs kitaip. Galutinė suma būtų buvusi mažesnė. Dabar Savivaldybės sutartys yra subalansuotos, kad verslas negalėtų turėti perteklinės naudos.“
V. Juškus: „Kai dirbau meru, atnaujinome bulvarą nuo Tilžės iki Dvaro gatvės, gavome pinigų rekonstrukcijai iki Didždvario gimnazijos. Likusiai bulvaro atkarpai iki Žemaitės gatvės, kuri buvo atliekama jau kitoje kadencijoje, pretenzijų turėjau ir aš. Darbus vykdė privati įmonė – tuometinis „Šiaulių kelias“ – iš savo lėšų, o Savivaldybė su juo atsiskaitė per kelerius metus. Kadangi įmonė tokios didelės sumos pinigų neturėjo, skolinosi iš banko. Paskolos palūkanos irgi buvo įskaičiuotos į projekto kaštus, todėl jis pabrango. Manau, kad būtų buvę pigiau Savivaldybei pačiai skolintis pinigų tos dalies rekonstrukcijai.“
Apie skverą
Prasidėjo Prisikėlimo aikštės ir jos prieigų rekonstrukcijos darbai. Projekte numatoma, kad bus perplanuojamas skveras priešais Savivaldybės pastatą, kuris ir šiandien džiugina miestiečius. Bus išardyta danga, įrenginėjama kita, perplanuota erdvė, iškeltas fontanas.
A. Visockas: „Nežinau, kas čia ką planuoja griauti. Šitą klausimą reikia užduoti architektui.“
V. Juškus: „Mane tai šokiruoja. Ar privatus savininkas leistų sau taip taškyti pinigus? Aikštė sutvarkyta. Apie 370 tūkst. litų kainavęs fontanas buvo padovanotas miestui privačios įmonės.
Visa aikštė sutvarkyta iš biudžeto pinigų, ji gerai padaryta, žmonės ją pamėgo, jaunimas vasarą renkasi pasėdėti ant pievutės, šeimos su vaikais. Kodėl reikia griauti? Tai dabar kažkam nepatinka „Saulės miestas“ – nugriaukime, bulvaro atkarpa nepatinka – išardykime. Iki kokių nesąmonių prieisime.“
Meras A. Visockas šiandieniniais mastais vertina ir kritikuoja prieš daugiau nei dešimtmetį įgyvendintus mieste projektus, nors pats dar kol kas nelabai turi kuo pasigirti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Buvęs meras V. Juškus mano, kad nėra teisinga kritikuoti miesto gyvenimą pagražinusių projektų rezultatus, neatsižvelgus į tada galiojusius teisės aktus, patirties stoką, ekonominę bei politinę situaciją.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
