Šiaulių dailės galerijoje atidarytas medijų meno festivalis „Enter 16“. Žaisminga paroda „InterAkcijos“, atskleidžianti Lietuvos kinetinio ir interaktyvius meno raidą ir kviečianti būti ne stebėtojais, o kūrinio bendraautoriais, vyks iki gegužės 12. Tai didžiausia ir įspūdingiausia šiuolaikinio meno paroda mūsų miesto kultūrinio gyvenimo istorijoje.
Pačiame pasiruošimo atidarymui įkarštyje „Šiaulių naujienos“ pakalbino festivalio kuratorių Virginijų Kinčinaitį.
– Medijų festivalis Šiauliuose jau 16 kartą. Kuo jis kitoks šiemet?
– Kasmet festivalis kitoks, nes medijos nuolat keičiasi ir labai greitai. Medijos keičia ir visuomenę, visuomenės skonį ir vertybes. Šių metų paroda skirta interaktyvumui mene. Žvelgiame plačiau, galvojame apie interaktyvumą visuomenėje.
– Kaip šią sąvoką paaiškintume suprantamiau?
– Buvo laikai, kai parduotuvės grotuotos, jokios interakcijos su visuomene, nes pasaulis įbaugintas, atsiribojęs. Po kelerių metų atsirado pirmosios savaime atsiveriančios durys prekybos centruose. Pro jas baugu ir įdomu eiti, nes kartais priverdavo vieną kitą. Žavėjo toks naujoviškas pasitikimas, bet ne mes valdėme šį procesą. Interaktyvumas atėjo ir į verslą, pramonę. Menininkai stebėjo ir ėmėsi kurti kitaip. Paprastesnis pavyzdys: žmogus gatvėje žaidžia kompiuterinį žaidimą, jūs prasilenkiate ir nueinate kas sau. Bet galimas kitoks atvejis – jūs prisijungiate ir žaidžiate kartu. Tai yra interaktyvumas. Menininkai kviečia kurti turinį kartu. Meno kūrinys yra kaip atrakcionas, kaip žaidimų aikštelė. Menininkas sako: tu esi toks pat išradingas, kurkime kartu. Kūriniai reaguoja į žiūrovą, kai jis priartėja. (Čia pat V. Kinčinaitis pademonstruoja, kaip ant grindų raitosi ir desperatiškai juokiasi didelė doleriais aplipdyta žiurkė – satyriškas menininko požiūris į kapitalizmo krizę.)
– Paroda labai didelė, įvairiapusė. Kokiose erdvėse planuojate ją demonstruoti?
– Interaktyvumą apžvelgiame, kaip jis vystėsi architektūroje, mene ir dizaine. Galerijos salėje pastatyta didžiulė neoninė arka, per ją einančius žmones ji apšvies. Kiekvienas galės pasijusti kelias sekundes įžymybe. Visa galerijos patalpa užimta įvairiausių judančių eksponatų. „InterAkcijos“ dalyvauja pasaulinį garsą pelnę ir Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavę menininkai Dainius Liškevičiaus, Žilvinas Kempinas, Julijonas Urbonas, didelis Lietuvoje žinomų medijų meno pradininkų būrys. Atidarymo metu koncertuoja „Kotori.“
Aikštėje priešais galeriją žiūrovus kviečia Tomo Grunskio žaidimas „Nacionalinis DNR“, vyksta Mindaugo Tendziagolskio ir Vaclovo Nevčesausko kinetinių skulptūrų išbandymas: galima jomis važinėtis. Ne taip kaip įprasta – apeiti kaip monumentą, iš tolo apžiūrėti.
Praeiviams Kaštonų alėjoje su montuotas labirintas – Jurgos Marcinauskaitės ir Kotrynos Čalkaitės interaktyvios instaliacijos R10K. Smagu šeimoms su vaikais įdomiai pasivaikščioti.
Buvusio „Batų kalno“ erdvėje savo darbus demonstruoja Vilniaus dailės akademijos medijų ir dizaino meno studentai, turėtų sudominti Liepojos universiteto medijų meno „MPLab“ laboratorijos kolekcija.
Šiaulių universiteto bibliotekos fojė – „GoraParasit“ interaktyvi multimodalinė gyva skulptūra/performansas „Pipe Dreaming“.
Šitokia paroda pirmą kartą Šiauliuose, tokios apimties ir tokių garsių menininkų sutraukusi. Nelengva tokią mūsų mieste surengti.
– Kviečiate visuomenę keisti požiūrį į meną?
– Žmogus nuolat žaidžia: stato sode palapinę ar pavėsinę, kasa estetišką lysvę. Ir į meną taip galime žvelgti. Menininkai visada svajojo, kad žiūrovas nebijotų menininko, suvoktų save kaip kūrimo dalyvį, tai žaismingiausias ir atviriausias menas.
Laikas buvo, kai menininkai norėjo susireikšminti, iš žiūrovo reikalavo žinių, pasiaukojimo: medituok, įžvelk meno kūrinio giliąją prasmę. Žiūrovai pasijaučia kankiniais, jei nepajėgia suvokti. Ima bijoti meno, nes reikės pastangų.
O šitas menas yra atraktyvus kaip atrakcionas. Vienas iš pagrindinių kūrinių taip ir vadinasi: „Dievas kaip atrakcionas.“ Jei prie jo priartėsite, jis pradės jus linksminti, suktis. Dievas toks ir yra: jeigu į jį kreipiesi, atsisuka, išklauso, atsiliepia – arba ne.
– Iš pasakojimo supratau, kad ši paroda draugiška šeimoms su mažais vaikais.
– Menininkai pribrendo atsakomybei būti su žiūrovu, o ne tik rūpintis saviraiška. Dialogas, komunikacija su žiūrovu šiuolaikiniame pasaulyje būtini. Tokie atraktyvūs, reaguojantys į žiūrovą kūriniai veikia visus: ir mažus, ir jaunus, ir senus. Šeimos su vaikais tokiose parodose jaučiasi puikiai. Verta pajusti džiugių emocijų, pabūti ne stebėtojais, o veiksmo dalyviais. Eikime žaisti meną drauge.
V. Kinčinaitis: „Tai žaismingiausia ir atviriausia paroda“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Interaktyvios instaliacijos Kaštonų alėjoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Dievas – kaip atrakcionas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
