Gyvenimas priemiestyje ar užmiestyje vieniems virsta svajonės išsipildymu, kitiems – pragaru. Dažniausiai pasitaiko pastarasis variantas. Žmonės pavargsta būti „taksistais“ savo vaikams, kūrenti krosnis, pjauti žolę, todėl grįžta į miestus „ant asfalto“. Manoma, kad tokia tendencija artimiausiu metu vargu ar pasikeis.
Nenori būti „taksistais“
„Prieš dešimt metų dauguma šiauliečių sėkmingai iš miestų išsikraustydavo į sodus. Labai populiarūs buvo Bubių, Kurtuvėnų regioninio parko sodai. Šiandien situacija pasikeitė kardinaliai“, – „Šiaulių naujienoms“ sako nekilnojamo turto brokeris Raimundas Korsakas.
Jis pasakoja, kad žmonės iš sodų į miestą pradėjo gausiau grįžti prieš ketverius metus. Gyvenimas sodybose jiems apkarto. Tėvams nusibodo nuolat pirmyn ir atgal į mokyklą, būrelius vežti savo vaikus, važinėti prastais keliais. Nepatogus susisiekimas trukdė normaliai gyventi, todėl jaunos šeimos pradėjo grįžti gyventi į miestą arba arčiau jo.
Žinoma, visiškai sodybos neištuštėja, kai kurie iki šiol ten gražiai gyvena. Gyventi soduose labiau mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, kurie jau yra išauginę savo vaikus. Matyt, jie labiau vertina ramybę, poilsį gamtoje ar tiesiog negali įpirkti buto Šiaulių miesto centre.
Brokeris sako, kad toliau už miesto esančiuose būstuose, galima gyventi visai ramiai ir be rūpesčių, tik labai svarbu, kad kelias iš sodo iki miesto būtų gerai išasfaltuotas, būtų patogus susisiekimas.
„Neturintys mažamečių ar mokyklinio amžiaus vaikų, toliau už miesto gali gyventi be jokių problemų. Jeigu užsienyje žmonės į darbą važiuoja kelias valandas, tai šiauliečiams 10–20 min. kelio iki darbo tikrai nieko nereiškia. Daugiau bėdų kyla tik auginantiems vaikus. Ne į visus priemiesčius važinėja mokykliniai autobusai. Tai tėvams nelabai patinka, galbūt todėl sugrįžta gyventi į miestą“, – svarsto R. Korsakas.
Jo nuomone, šiauliečiai mieliau gyventų toliau nuo miesto, jeigu priemiesčiai ir užmiesčiai išsiskirtų geresne infrastruktūra, tvarkingais asfaltuotais keliais, patogiu susisiekimu. Vis dėlto panašu, kad tai įvyks turbūt negreitai: „Šeimų su mažais vaikais grįžimo į miestą tendencija yra gerokai įsibėgėjusi, vargu ar ateityje situacija pasikeis. Manau, žmonės ir toliau rinksis gyvenimą mieste.“
Sugrįžta į miestus
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius dienraščiui priduria, kad gyvenimas mieste ar užmiestyje turi savo privalumų ir trūkumų. Štai studentas studijų metu ar jaunuolis, neseniai sukūręs šeimą, gali gyventi mieste, o vėliau persikraustyti į užmiestį.
„Prieš nusprendžiant kur gyventi, verta apsiskaičiuoti, kiek jums tai kainuos. Paprastai gyvenant mieste visus objektus galima pasiekti pigiau. Gyvenant toliau gali tekti dažniau važinėti savu automobiliu, o tai reiškia didesnes išlaidas. Vadinasi, viską reikia gerai paskaičiuoti ir įsivertinti“, – pataria M. Statulevičius.
Vis dėlto statytojai, investuotojai dažniausiai orientuojasi į žmones, kurie yra pradėję gauti pajamas, neseniai baigę studijas ir kuria šeimas. Todėl tokiems asmenims bent jau savarankiško gyvenimo pradžioje patariama galimybių ieškoti mieste arba arti jo.
Asociacijos direktorius pasakoja, kad užmiestyje nekilnojamojo turto plėtra yra labiau susijusi su individualia statyba. Žmonės ten statosi priestatus, skirtus ūkio tikslams, tačiau užmiestyje galima rasti ir kotedžų, individualių namų. Pastebima ir konversija buvusių sodų. Sodai keičiasi, tampa gyvenamaisiais rajonais. Tikimasi, kad jie taps mažais miesteliais, kur bus sutvarkyti keliai, nutiesti tinklai ir visa tai bus padaryta už kažkieno kito, bet ne už pačių gyventojų pinigus.
Nepaisant to, aktyviau gyvenimas verda miestuose. Viskas daugiau ar mažiau koncentruojasi miestuose, kur sukuriama daugiau darbo vietų. Žmonės keliasi kuo arčiau prie regionų centrų.
„Jeigu prieš penkiolika metų kalbėjome apie tai, kad žmonės perka žemės ūkio paskirties sklypus ir keičia jų paskirtį į gyvenamąją, tai dabar žmonės grįžta į miestų centrines dalis ir ieškosi galimybių čia įsikurti. Matyt, ir toliau viskas kryps šia kryptimi. Žmonės toliau ieškos gyvenamųjų vietų, kurios būtų arti darbo, ir kad nereikėtų daug laiko praleisti kelyje“, – pranašauja M. Statulevičius.
O kaip yra su būsto verte? Ar tiesa, kad daug racionaliau investuoti į butą miesto centre nei į namą priemiestyje ar užmiestyje?
Pašnekovas atsako, kad viskas priklauso nuo būstą supančios aplinkos, miesto savivaldybės planų. Kartais miesto planai gali labai pakelti būsto vertę arba ją sumažinti. Jeigu toliau už miesto planuojama nutiesti kelią, padaryti privažiavimą, šalia pastatyti darželį ir mokyklą, tai gali pakelti būsto vertę. Jeigu vietoje to, šalia planuojama pastatyti gamybinę teritoriją ir užsiimti taršia veikla – būsto vertė taps mažesnė.
Daug kas priklauso nuo būsto statybos metų, šalia gyvenančių kaimynų. Pavyzdžiui, jeigu apleistame rajone gyvena tik vyresnės kartos atstovai, ten bus sunku pritraukti jaunų žmonių, vadinasi, tokio būsto vertė ilguoju laikotarpiu nebus labai aukšta.
Labiausiai verta investuoti į senamiesčiuose esantį nekilnojamą turtą. Istoriškai pastebėta, kad senamiestyje neatsiranda daug naujų pastatų dėl apsunkintų jų statybos sąlygų. Ten esantys pastatai yra unikalūs, todėl pirkėjai linkę daugiau sumokėti už įdomią architektūrą, solidesnę kaimynystę ir pan.
Investicija turi atsipirkti
„Swedbank“ Privačių klientų tarnybos vadovė Jūratė Gumuliauskienė sako, kad yra išskiriami dar keli likvidumo požymiai, nuo kurių priklauso turto vertė ir galimybės jį parduoti ar išnuomoti.
Ji pritaria, kad pirmasis ir svarbiausias likvidumo požymis – tai nekilnojamojo turto vieta.
Pranešime spaudai rašoma, kad žvelgiant visos šalies mastu, likvidžiausias nekilnojamas turtas yra didžiuosiuose miestuose, kuriuose sukuriama daugiausiai ekonominės vertės, pritraukiama daugiausiai investicijų, yra daug gerai apmokamų darbo vietų. Todėl būstas Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje bus kur kas likvidesnis už būstą nedideliame miestelyje ar regione. Tai, be abejo, atspindi ir didelis kainų skirtumas tarp būsto didmiesčiuose ir mažose savivaldybėse.
Lokacija mieste taip pat turi didelės įtakos – būstas centrinėje miesto dalyje praktiškai visada išliks paklausesnis už būstą miegamajame rajone ar miesto pakraštyje.
Antrasis likvidumo požymis – aplink konkretų būstą sukurta infrastruktūra ir jį supanti aplinka. Vieta, kurią galima lengvai pasiekti automobiliu ir visuomeniniu transportu, kur netoliese yra prekybos centras, darželis ar mokykla, infrastruktūra sportuoti, sulauks didesnio susidomėjimo. Papildomais pranašumais gali tapti ir tokie dalykai, kaip stovėjimo vieta svečių automobiliui ar netoli esantis parkas. Visa tai būstą daro patrauklų gyventi, taigi ir jo vertė kyla.
Trečiasis likvidumo požymis susijęs su pasirinkto nekilnojamojo turto kokybe. Pavyzdžiui, naujos statybos ar renovuotame daugiabutyje esantis butas bus patrauklesnis pasirinkimas už senos statybos name esantį būstą. Tokie dalykai, kaip būsto plotas, langų orientacija ar aukštas taip pat gali didinti ar mažinti pirkėjų paskatas jį įsigyti. Kaip taisyklė, paklausesni yra mažesnio ploto butai, kurių išlaikymas nereikalauja daug lėšų. Pirkėjai prioritetą teikia ne pirmajam aukštui, taip pat jie dažnai nenori, kad visi buto langai būtų orientuoti į tamsiąsias šiaurinę ir vakarinę puses.
Reikėtų įvertinti ir tai, ar būstas neturi kitų reikšmingų trūkumų, kurių neįmanoma pakeisti. Pavyzdžiui, galbūt buto erdvė yra nestandartiškai išplanuota, o galimybės perstatyti sienas nėra, arba pastate neįrengtas liftas, kai butas yra aukščiausiame penktajame ar šeštajame namo aukštuose. Galbūt jums tokie dalykai neatrodys labai reikšmingi, tačiau šeimoms su mažais vaikais arba žmonėms, turintiems sveikatos problemų, tai bus didelis būsto trūkumas.
„Galiausiai, svarbu pažymėti, kad likvidus būstas dar nereiškia, kad už jį galite mokėti ar prašyti sumos, kuri būtų žymiai didesnė negu rinkoje vyraujančios vidutinės kainos. Tačiau kuo būstas turės daugiau aukščiau išvardintų likvidumo požymių, tuo būsite tikresni, kad jūsų įsigyto būsto vertė atitiks nekilnojamo turto rinkos augimą. O prireikus būstą parduoti, už jį galėsite tikėtis ne mažesnės nei tuo metu rinkoje vyraujanti kaina“, – sako J. Gumuliauskienė.



