Minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, verta paskaičiuoti, kiek Šiauliuose yra kapinių. Istorikai sako, kad per kapinių istorijas galima išanalizuoti miesto istoriją. Daugiau sužinoti apie miesto ekonominį, politinį, kultūrinį gyvenimą, švietimo padėtį.

Šiaulių universiteto bibliotekoje vykusioje viešojoje paskaitoje „Neveikiančios miesto kapinės. Kaip išsaugoti istorinę atmintį“ istorikė Roma Baristaitė sakė, kad Šiauliuose net neveikiančių kapinių ir kapaviečių bei palaidojimo vietų yra daugiau nei dvidešimt.

Senosios žydų kapinės
Įsikūrusios Žalgirio-Rėkyvos-D. Poškos gatvių kvartale. Kapinių pradžia datuojama 1701 m. Žydų kapinės užėmė gana didelį plotą. Kapinės buvo aptvertos akmenine 0,5 metro storio ir beveik 2 metrų aukščio tvora, kurios dalis nuo Kaukazo gyvenamojo rajono pusės dar išliko. Įvažiavimas į kapines buvo iš Žalgirio (buvusios Skerdyklos) gatvės pro gražius vartus, turinčius žydiškos architektūros elementų. Netoli vartų stovėjo kapinių prižiūrėtojo ir laidojimo biuro pastatas bei nedidelis namelis, skirtas ritualiniam mirusiųjų paruošimui laidoti.

Žydų kapinės pradėtos sistemingai naikinti iškart pasibaigus Antrajam pasauliniams karui, nors to nedarė net vokiečiai, iš pradžių greta žydkapių įrengę getą, o vėliau sunaikinę ir Šiaulių žydų bendruomenę. Slapčia, iš pradžių nedideliu mastu, o vėliau intensyviai buvo beveik nugriauta tvora statomų individualių namų pamatams, daužomi ir vagiami antkapiai.

Atidarius miesto kapines K. Donelaičio gatvėje, žydų kapinės buvo uždarytos ir galutinai sunaikintos.

Jų vietoje prie Žalgirio gatvės pastatytas vaikų lopšelis-darželis, o pačių kapinių teritorija paversta ganykla.

Senosios liuteronų kapinės
Jos yra Tilžės gatvėje. Kapinės čia atsirado, kai garsusis Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos iždininkas Antanas Tyzenhauzas gavo valdyti Šiaulių ekonomiją ir pradėjo plėtoti verslus, amatus, tiesti kelius. Tam jis pakvietė specialistų iš Latvijos ir Vokietijos, o tie daugiausia buvo liuteronai. Tad jie Šiauliuose įsikūrę pastatė kirchę, kur dabar yra Prekybos namai, ir įkūrė kapines.

Tarpukaryje latvių bendruomenės kvietimu šalia tų kapinių buvo pastatytas namelis, kur gyveno kapų prižiūrėtojas latvių šventikas Rode. Jis ir apeigas atlikdavo. Karo metais šalia šių kapinių buvo iškasti grioviai ir laidojami vokiečių belaisviai, tačiau detalių tyrinėjimų nėra – panašu, kad užfiksuota tik žmonių atmintyje. Sovietmečiu kapinės buvo apleistos ir dabar jos neveikiančios, nors savo metu jomis pasirūpindavo Šiaulių vokiečių bendrija.

Senosios miesto kapinės
Tai katalikų kapinės Šiauliuose, centrinėje miesto dalyje, Kalniuko rajone, Ežero gatvėje, prie Talkšos ežero. Seniausios iš esančių miesto kapinių.

Seniausioje kapinių dalyje, ant Šv. Jono kalnelio, daugiausiai buvo laidojama iki Pirmojo pasaulinio karo. Antrojo pasaulinio karo metais, puolant tarybinei armijai, kapinės buvo tapusios vokiečių gynybos linija, todėl 1944 m. liepos mėn. buvo apšaudytos iš pabūklų. Apie 20 šeimyninių rūsių buvo susprogdinta artilerijos ir tankų sviediniais, kiti gerokai apgriauti.

Pokario metais juose buvo apsigyvenę benamiai, todėl daug karstų sudeginta, palaikai sunaikinti. Nors miesto valdžia ir stengėsi be savininkų likusius rūsius užmūryti, kad į juos nebūtų landžiojama, rūsiai ir toliau buvo niokojami. Karo metais sunaikinta ir kelios dešimtys antkapinių paminklų.

Apie 1880 m. pradėta laidoti ir greta esančiame kalnelyje link stačiatikių kapinių, ta dalis aptverta akmenine tvora. 1908 m., katalikų kapinės praplėstos link Talkšos ežero.

1955 m. kapinės dar kartą praplėstos abipus pagrindinių vartų, tačiau nuo 1959 m. laidojimas kapinėse apribotas, o kai buvo įrengtos Donelaičio kapinės, ir visai uždraustas. Kapinės paskelbtos kultūros ir istorijos paminklu. Buvo leidžiama laidoti tik į jau esančius šeimyninius kapus, bet apie 1965 m. ir šie laidojimai uždrausti. 1990 m. išrinkta nauja Šiaulių miesto taryba, vykdydama šiauliečių prašymus, bandė atnaujinti laidojimus, nes daugelis kapų tapo neprižiūrimi, tačiau kultūros paveldo saugotojai tam paprieštaravo.

Senosios Rėkyvos kapinės
Tai nebeveikiančios katalikiškos kapinės prie Bačiūnų gatvės. Istoriniuose šaltiniuose šios kapinės yra minimos jau XIX amžiaus antrojoje pusėje.

Tai buvo paprastos vietos gyventojų kapinės, kurios pasitarnavo, kai 1932 metais Rėkyvoje buvo pastatyti senelių namai ir čia buvo laidojami Anapilin iškeliavę tų namų gyventojai.

Uždarytos XX amžiaus septintajame dešimtmetyje.

Laisvamanių kapinės
Jos yra Ginkūnuose, Bijūnų gatvėje. 1924 metais kapines įkūrė Laisvamanių draugija. Šituo labai rūpinosi mums puikiai žinomas Jonas Šliūpas, kuris buvo plačių pažiūrų.

Pirmas palaidotas tose kapinėse – šiauliečio poeto Jono Krikščiūno-Jovaro 12 metų sūnus Laimonas ir tai, aišku, padaryta jo tėvo valia. Čia palaidota ekskunigo, 1863 metų sukilimo dalyvio Demskio urna, taip pat žymus šiaulietis Vaclovas Bielskis. Iš viso palaidota apie 80 laisvamanių.

Laisvamanių kapinių vakarinėje dalyje yra palaidoti 1945–1947 metais žuvusių sovietinių karių palaikai – 852, o kapinių dauboje jau nepriklausomos Lietuvos metais – daug rezistentų.

Paradoksas – laisvamaniai, sovietiniai kariai ir rezistentai – visi vienose kapinėse.

Sukilėlių kalnelis
Kapinėmis kalnelis tapo 1863–1864 metais, kai čia buvo vykdomos egzekucijos sukilėliams, kurie paskui čia ir buvo palaidoti.

Parodomajai egzekucijai, į kurią buvo suvaryti miestiečiai, kalnelis pasirinktas specialiai – užmiestis, atoki vieta. Nuo tada ši vieta ir pradėta vadinti Sukilėlių kalneliu.

1931 metais kalnelis pradėtas tvarkyti, sukilėliams įamžinti pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą buvo pradėtas statyti obeliskas, kuris buvo atidengtas 1935 metais.

Jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu paaiškėjo, kad Sukilėlių kalnelis nėra vien 1863 metų sukilėlių palaidojimo vieta, kad čia yra I ir II pasaulinių karų karių kapinės – ne vien vokiečių karių. Pagal tradiciją, vokiečiai laidodavo ir priešų karius.

Kalnelyje palaidotais vokiečių kariais labai susidomėjo speciali Vokietijos karių atminimo įamžinimo draugija, kuri ir pastatė tipinius kryželius.

Taigi Sukilėlių kalnelyje, galima sakyti, irgi yra trejos kapinės.

I pasaulinio karo kapinės Lieporiuose
Lieporių gyvenvietėje išvažiuojant iš Šiaulių Bubių link, dešinėje, yra pievelė, kur likę tik kryželių pamatai. Nelabai ir suprasi, kad ten kapinės – tiek vokiečių, tiek rusų karių.

Vaidoto ir Žemaitės gatvių kapinės
Šių gatvių kvartale yra II pasaulinio karo vokiečių belaisvių kapinės. Kai karas artėjo pabaigos link, čia, likvidavus Kuršo grupuotę, buvo atgabenti vokiečiai belaisviai, kurie ir statė paminklą Pergalės aikštėje.

Vaidoto gatvės kapinės
Tai sovietinių karių belaisvių, mirusių 1942–1944 metais, kapinės. Jos sovietmečiu atsidūrė vienos įmonės teritorijoje, tačiau tos kapinės buvo pakankami gražiai prižiūrimos.

Šie belaisviai, tarp kurių buvo įvairių tautybių atstovų – rusų, latvių, lietuvių, prancūzų, gyveno Lietuvos kariuomenės sandėliuose, arklidėse įkurtame lageryje ir buvo laidojami kitoje gatvės pusėje.

Sovietinių karių kapinės Prisikėlimo aikštėje
Nepriklausomoje Lietuvoje vyko ilga diskusija, ar reikia jas iškelti iš miesto centro, kaip padarė Joniškis, tačiau jos taip ir pasiliko. Kiek šiose kapinėse palaidota žuvusiųjų, nėra tikslių žinių. Tik žinoma, kad čia pradėti laidoti sovietiniai kariai, žuvę vaduojant Šiaulius ir apylinkes, tebevykstant mūšiams miesto gatvėse. Vėliau čia perlaidoti žuvusieji iš kitų vietų mieste.

Sovietinių karių kapinės Ginkūnuose, Bijūnų gatvėje
Jose palaidoti 972 kariai, kurie buvo perkelti 1945–1946 metais iš įvairių Šiaulių rajono vietovių – Lieporių, Kairių, Šapnagių, Vijolių, Aukštrakių, Lukšių, Bridų ir kitų kaimų.
Kapinės buvo sutvarkytos 1949 metais – pagrindinio paminklo autorius yra skulptorius Robertas Antinis.

Sovietinių karo belaisvių kapinės Pramonės (Lazdynų) gatvėje
II pasaulinio karo metu daug raudonarmiečių karo belaisvių buvo kalinama Šiauliuose, netoli geležinkelio stoties pastatytuose barakuose. Belaisviai buvo verčiami dirbti įvairius darbus geležinkelio stoties rajone, todėl nuo nuolatinių kankinimų, bado, ligų, šalčio masiškai mirdavo, o gyvieji buvo verčiami mirusiuosius krauti į ratus, juos tempti į laidojimo vietą – pietrytinėje miesto dalyje esančią kalvą, vadinamą Karalbarzdžiu (Barzdos kalnu). Ten iškastose duobėse mirusieji buvo laidojami nuo 1941-ųjų pabaigos iki 1944 metų liepos mėnesio.

Po karo sudaryta speciali komisija tirti toms padarytoms piktadarybėms užfiksavo, kad toje kalvoje, septyniose duobėse, palaidota 22 560 sovietinių karo belaisvių.

Tai tiesiog masinė kapavietė. Ten kapinės lyg ir sutvarkytos – pastatytas lauko akmuo.

Pročiūnų kapinės
Jos buvusio karinio oro uosto rytiniame pakraštyje užima nemažą plotą. 1941–1944 metais čia buvo žudomi okupacinei vokiečių valdžiai prasikaltę asmenys, daug kalinių iš Šiaulių kalėjimo. 1944 metų spalį paskelbtas Pročiūnų kaimo miškelyje vokiečių nužudytų gyventojų atkasimo aktas, kad aštuoniose užkastose duobėse rasti 732 sušaudyti žydai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės.

Karpių šeimos kapavietė
Rėkyvos dvaro teritorijoje, pietrytinėje ežero pakrantėje, yra Karpių kapavietė. 1997 metais ji paminklotvarkininkų iniciatyva buvo restauruota.

Šioje kapavietėje yra palaidotas Pranciškus Mauricijus Karpis – labai šviesus žmogus: ir politikas, ir knygų leidėjas, ir vertėjas. XIX amžiaus pradžioje toks neįprasto kapo ant ežero kranto atsiradimas buvo aiškinamas ekscentriška dvarininko užgaida.

Kad šitame kape kas nors dar būtų palaidotas, duomenų nėra, nors atliekant kapavietės restauravimo darbus jo teritorijoje rasta griaučių liekanų.

Vacbergų šeimos kapas-mauzoliejus
Jis yra Radviliškio gatvėje, Zoknių teritorijoje, rytinėje miesto dalyje. Tai XIX–XX amžių riboje statytas mauzoliejus iš betono ir aptvertas tvora. Čia palaidotas nepriklausomybės kovų savanoris Leonas Vacbergas, kuris žuvo tiesdamas telefono liniją 1919 metais ties Žiežmariais.

Sovietmečiu mauzoliejus atsidūrė karinio dalinio sanitarinėje teritorijoje ir buvo paverstas sandėliu.

Svarbu gerbti mirusius
Paskaitą išklaususiems šiauliečiams kilo papildomų klausimų. Susirinkusius labiausiai domino senosios miesto kapinės. Jie klausė, ar ten gali laidoti savo artimuosius.

R. Baristaitė patikino, kad dėl sanitarinių sąlygų, naujai laidoti ten nieko negalima, išimtys daromos labai retai ir tik gavus specialų leidimą. Kita vertus, ji svarstė, kad jeigu kapinės vėl veiktų, būtų gera proga pro jas pasivaikščioti, pamatyti, kiek daug yra apleistų, neprižiūrėtų kapų ir juos sutvarkyti. Kaip ten bebūtų, šio sprendimo patys šiauliečiai priimti negali, dėl to turi nuspręsti miesto valdžia.

Taip pat gyventojai domėjosi, ar nereikėtų sukurti naują tradiciją ir per mirusiųjų pagerbimo dieną aplankyti neveikiančias miesto kapines ir uždegti žvakutes. Klausė, ar to negalėtų padaryti Savivaldybė.

„Viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo, pilietiškumo lygio. Manau, pirmiausia mes turime klausyti ne Savivaldybės, bet savo širdies. Žinau, kad yra žmonių, kurie niekieno neprašomi sutvarko apleistus kapus ar uždega žvakutę, tai rodo, jog vis dar yra gerbiančių mirusius“, – atsakė R. Baristaitė.

Reziumuodama ji dar kartą pabandė pasibelsti į susirinkusiųjų širdis ir paragino aptvarkyti apleistus kapus arba bent jau jų neniokoti.

2018 01 26 13

Vasarą senosiose miesto kapinėse galima išvysti aukštas žoles.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94486542
Į viršų