Prieš mane knygelės „Šiaulių miesto savivaldybės privalomi įsakymai (1918–1930 m.)“ kserokopija. Prabėgo daugiau ar mažiau kaip šimtas metų nuo tų dienų, tačiau vartydamas  leidynėlio puslapius tarytum matai pro akis slenkanti istorinį filmą... Toliau – keletas skaičių, padėsiančių geriau susiorientuoti ano meto realijose.

Keletas tarpukario Lietuvos faktų
Algos (litais per mėnesį): pradedančiojo mokytojo – 350, vyresniojo mokytojo – 500, nekvalifikuoto darbininko – iki 180, žinomų advokatų, stambių įmonių direktorių – apie 3500, prezidento – 5000.

Kainos (litais): 1 kg kiaulienos – 1,40; jautienos – 0,65; 10 kiaušinių – 0,85; 1 litras pieno – 0,15; 1 kg bulvių – 0,04; 1 kg ruginės duonos – 0,25;  arklys – 290; melžiama karvė – 160; višta – 2,30;  1 litras benzino – 0,01–0,80 (krizės metais gerokai pabrango); šventiniai moteriški bateliai – 40; kvepalai – 40; tankaus audinio suknelė – 9; vyriškas kostiumas – apie 80; kelionė užmiesčio autobusu – 0,07 už kilometrą; dviratis – nuo 300; automobilis „Ford“ – 7500.

Įstatymai ir paragrafai
Leidinėlio pratarmėje, kurią parašė tuometinis Šiaulių miesto burmistras J. Sondeckis, sakoma (čia ir toliau kalba netaisyta): „Nusikaltęs privalomam įsakymui ir už tai nubaustas, negali teisintis nežinojęs, kad taip daryti buvę draudžiama. Deja, tie privalomi įsakymai iki šiol žinoti buvo sunku, nes jiems skelbti įstatymas nėra nustatęs visur vienodos tvarkos. Šiaulių m. valdyba juos skelbė išlipdydama mieste ant skelbimų stulpų, bet, jei tokiu būdu paskelbtus priv. įsakymus kas ir skaito, tai po mėnesio kito jie vis viena nebežinomi ir sunkiai begaunami.“

Kaip jau supratome, tai ir buvo priežastis įsakymus išleisti atskiru leidiniu. Stebina mūsų prosenelių atmintis: tik įsivaizduokite, kažkur perskaitę prilipintą skelbimą, jie įsakymus prisimindavo „mėnesį kitą“. Mes gi, turėdami radiją ir televiziją, kasdien bombarduojami krūvos visokiausių leidinių, kiek įsakymų teprisimename? Dargi teisininkai galvoje jų nesaugo – nešiojasi storus „talmudus“. O ir didelės prasmės čia nėra: kol išmoksi, pasikeis valdžia, žiūrėk, jau ir įsakymai kitokie... Dažnas turbūt negalėtų išvardyti nė dešimties Dievo įsakymų, ką jau čia ir bekalbėti apie savivaldos parėdymus...

1920 m. paskelbtas Šiaulių miesto valdybos įsakymas Nr. 1 numato, kad „visos iškabos turi būti visų pirma taisyklinga lietuvių kalba parašytos...“ Et, pavaikščiotų toks įstatymų leidėjas mūsų miesto gatvėmis ir turbūt vėl į karstą gultųsi: kiek čia visokių UAB „Trakšbrakštkeberiokšt“! Dažnai šitokio „mandraus“ pavadinimo būna aiški tik santrumpa UAB, o kita – kuo bendrovė užsiima, ką gamina – galima nebent spėlioti. Neretai ir madingas angliškas žodis iškaboje atsiranda, kaip antai: „Kebabas. Eat or take away“. Kartais įmonės pavadinimas parašytas kaip ir lietuviškai, bet nuo to nė kiek ne aiškiau, pavyzdžiui, „Taburečių rojus“ arba „Galvijų pasaulis“...

Įsakymas Nr. 3 reglamentuoja tvorų tvėrimą mieste. Draudžiamos spygliuotos vielos tvoros iš gatvės pusės, kuria genami galvijai, o kitokias galima statyti tik gavus savivaldos leidimą. Be to, mieste esančios tvoros negali būti aukštesnės kaip 2,10 m. Per tokią aukštą tvorą į kaimynų kiemą pažvelgti galėtų nebent Sabonis, ir tai tik pasišokėjęs. Šeštas to paties įsakymo paragrafas nustato, kad neklaužados bus baudžiami administracinėmis baudomis iki 500 litų. Už tiek anuomet buvo galima nusipirkti tris melžiamas karves, ir dar liktų...

Privalomo įsakymo Nr. 4, reglamentuojančio krovinių vežėjų darbą mieste (mūsų dienomis tai būtų krovinių taksi), įdomesnis yra nebent 3-iasis paragrafas: „Paimti darbą be eilės vežėjas tegali tik tada, jei jis apsiima siūlomąjį darbą dirbti pigiau negu pirm jo stovintis.“

Taigi išlipi iš traukinio, o čia jau tavęs laukia taksi eilutė. „Kiek kainuos iki pietinio?“ – klausi pirmojo. – „10 eurų“. – „O aš nuvešiu už 9 eurus!“ – šaukia antras taksistas. – „Aš už septynis!“ – „Už penkis!“ – „Už tris!“ – šaukia paskutinysis eilėje. Puikumėlis. Nežinau, kaip tada, bet mūsų dienomis tai tikrai neveiktų... Juolab kad pirmąkart nusikaltę nenoru laukti eilėje kliento būdavo baudžiami 50 litų administracine baudele. Kitaip tariant, nusikaltai ir nebenupirksi savo širdies damai suknelės arba kvepalų.

1921 m. privalomas įsakymas Nr. 6 numato, jog „Visi Šiaulių miesto nekilnojamo turto savininkai, įgaliotiniai ar globėjai privalo ties savo sklypu taisyti ir visuomet tvarkoj laikyti pusę gatvės grindinio ir visą šaligatvį. Ten, kame grindinio nėra, nekiln. turto savininkai turi miesto inžinieriaus nurodymu žvyruoti pusę g-vės, iškasti ir valyti griovį.“ Ir bauda nustatyta – 500 litų. Neaišku, kurią gatvės pusę reikia žvyruoti: ją mintyse padalijus skersai ar išilgai? O jei sklypai išpirkti tik vienoje kurioje pusėje, kaip dabar pasitaiko naujuose privačių namų rajonuose? Įdomiai turėtų atrodyti toji gatvė!

Septintu privalomu įsakymu bandoma gerinti tvarką prekyvietėje. Pirmasis paragrafas draudžia prekyvietėje prekiauti šviežia mėsa nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 1 d. (t. y. šiltuoju metų laiku). O produktai turi būti apsaugoti nuo dulkių ir musių. Trečias paragrafas nurodo, kad „sviestas ir kiti riebalai (...) parduodant dedami į švarų popierį, bet ne į laikraštį ar rašytą popierį“. Panašu, kad mes dar visai neseniai atsikratėme šio netikusio įpročio, po to, kai tapo prieinami polietileno maišeliai. O juk anksčiau laikraštis buvo universalus „popieris“ – ir silkei suvynioti, ir ant sienoje styrančios vinies pamauti... Tiesa, ES maišelius ketinama išguiti iš apyvartos, o cituojamas dokumentas rodo, kad panašiems pokyčiams reikia beveik šimto metų.

Ketvirtas to paties įsakymo paragrafas numato, kad pardavėjas turi pats pasirūpinti balanėlėmis, kuriomis bus ragaujama parduoti atvežta grietinė, sviestas, varškė, smalčius... O juk dar ne taip seniai teko matyti, kaip pardavėja leido smalsiai močiutei pirštu pakabinti bei paragauti grietinės iš kibiro. Anuomet už tokius „šposus“ pardavėja galėjo būti nubausta bauda iki 300 litų (tiek kainavo naujas dviratis!). Rimti vyrai leido įsakymus!

Aštuntas 1921 metų privalomas įsakymas reglamentuoja geriausių žmogaus draugų laikymo niuansus. Pirmiausia mieste ir priemiesčiuose laikomi šunys turėjo būti užregistruoti savivaldybėje ir ant kaklo nešioti išduotą numerėlį. O jūs turbūt manėte, kad prieš keletą metelių paviešintas savivaldybės parėdymas dėl laikomų mieste šunų ir kačių registravimo yra nauja valdininkų išmonė? Kur gi ne! Nauja yra tik gerai pamiršta sena.

Antras paragrafas skelbia, jog „visi sargybiniai šunys kiemuose ir kitose vietose turi būti pririšti dieną ir naktį. Draudžiama išleisti iš kiemų ir namų visų rūšių šunis be antsnukių. Baudos iki 100 litų. Ot, nesumąstė įsakymų leidėjai nukulniuoti ir pasivaikščioti siauromis Kalniuko gatvelėmis arba į pievas už K. Korsako gatvės – surinktos baudos viršytų savivaldos metų biudžetą!

Palaidi pagauti šunys, neatsiradus jų šeimininkams, po trijų dienų sunaikinami. Ir vėl nieko naujo po saule! Tas barbariškas įprotis gajus ir mūsų dienomis, tik dabar benamiai gyvūnai prieš juos mirtinai užliūliuojat palaikomi kelias savaites. O katėms ano meto įstatymai apskritai buvo ženkliai draugiškesni...

Dar vienas paragrafas draudžia šunis vedžioti „darželiuose“, suprask, po gėlynus. Keisti buvo ano meto šunų mylėtojų papročiai...

1922 metų liepą priimtas privalomas įsakymas Nr. 12 stebina jau pačiu pirmuoju paragrafu: „Vaikščioti kapuose leidžiama nuo 6 iki 21 val.“ O kodėl negalima vaikščioti, tarkime, 21.30 val.? Juk močiutės vasarą iš kapinių neretai grįžta paskutiniaisiais autobusais. Kam apskritai toks draudimas? Kad prietemoje vaikščiojančių po kapines kitas šmėklomis nepalaikytų?

„Skelbimai Šiaulių mieste leidžiama lipdyti tik ant tam reikalui skirtųjų stulpų ir lentų (...) Lipdyti skelbimus ant tvorų, namų, sienų ir kitose nenurodytose vietose griežtai draudžiama“, – iš dalies sakoma privalomame įsakyme Nr. 16. O griežto draudimo nepaisymas įvertintas administracine „premija“ iki 100 litų. Laikas bėga, tik žmonių įpročiai nesikeičia. Štai ir mūsų laiptinėje lkartkartėmis randi paliktų skelbimų, siūlančių prekes arba paslaugas. Bėda ta, kad nors kabo talpi skelbimų lenta, yra kas įsigudrina juos klijuoti ant elektros skydelio arba tiesiog ant laiptinės durų...

1925 metų Miesto tarybos privalomame įsakyme Nr. 19, kurį pasirašė laikinai miesto burmistro pareigas einąs S. Petuchauskas ir sekretorius B. Bubinas, pasakyta, jog „Esantieji mieste namai turi turėti Miesto Valdybos nustatyto pavyzdžio numerį.“ Privaloma sunumeruoti ir butus, o lentelės su butų numeriais bei savininkų pavardėmis ir vardais turi būti prikaltos matomose vietose. Nerūpestingus namų ir butų savininkus numatyta skatinti baudomis iki 50 litų.

Ir šiandien numerio neturi turbūt kas trečias Šiauliuose pastatytas privatus namas, kaip ir namai, kuriuose įsikūrusios krautuvės, visokios firmelės bei kt. Kiek tenka nužingsniuoti ir klaidžioti ieškant reikiamo namo numerio žino tik tas, kuris pats bent kartą ko nors ieškojo naujuose miesto rajonuose. Įspūdis toks, kad namų savininkai maskuojasi nuo nematomų priešų arba slapstosi nuo teisėsaugos. Užteko šimtų tūkstančių namui pastatyti, o štai namo numeriui ėmė ir pritrūko pinigėlių. Apsigyveno, įkurtuves atšventė, sienas aplaistė, o numerio nėra nei po metų, nei po penkerių...

Žinoma, apie butų numeravimo priežiūrą ir kalbėti neverta. Čia vyrauja visiška anarchija: kas nori prisuka numerėlį prie buto durų, kas nenori – ir galvos sau nesuka. Suprask, gerai ir taip, ir kitaip.

Iš visų aštuonių privalomo įsakymo paragrafų, numatančių miesto šulinių eksploatavimo detales, išsiskiria nebent šeštas: „Prie viešų šulinių griežtai draudžiama skalbti baltinius.“  Neklaužadoms už baltinių skalbimą gresia baudos, viršijančios kostiumo vertę. Kodėl tik prie viešųjų šulinių ir kodėl tik baltinius – klausimas, kaip matome, vertas 100 litų.

23-iojo įsakymo, apsprendžiančio vežėjų verslo detales ir pasirašyto miesto burmistro J. Sondeckio bei sekretoriaus B. Bubino, eilutės alsuoja humanizmu: „Vežėjai turi būti mandagūs ir žmoniškai elgtis su arkliu: nespardyti, nekankinti (o taip norisi! – aut. past.), žiemos metu stovint pridengti, važinėti atsargiai, kad niekam žalos nepadarius. Lenktyniauti, lėkti zovada ir važiuojant šaukti draudžiama.“ Aišku, kad miesto galvos rūpinasi piliečių ramybe, o ne vežėjų balso stygomis.

„Gatvėje ar stovėjimo vietoj palikti arklį ar vežimą be priežiūros, miegoti sėdint vežime, išlipus ar prie vežimo atsisėdus draudžiama.“ Regis pamiršta paminėti, jog „miegoti atsistojus prie vežimo kartu su arkliu – irgi draudžiama.“

Visi 1925 metais paskelbto 24-ojo privalomojo įsakymo 24 paragrafai kalba apie skerdyklos darbo ypatumus. Taigi už raguočio paskerdimą imamas 25 litų mokestis, už kiaulės – 6 litai, už veršio, avies ar ožkos – 1 litas. Tiek įvertintas vargšelių gyvenimas...

Skerdykloje buvo teikiamos ir kiaulės odos svilinimo arba plikymo (pasirinktinai) paslaugos. Tuomet dar ES nesikišo į lietuviškų kiaulaičių paruošimo reikalus, nes jos paprasčiausiai nebuvo.

Veterinaro nesveikais pripažinti gyvuliai nebuvo skerdžiami. Išeitų, jie laimėdavo „žaliąją kortą“ iki gyvos galvos, jei tik pragmatiški šeimininkai slapčia kur nenudaigodavo ir nesuvalgydavo. Ir sugedusios, pasenusios mėsos nebūdavo leidžiama pardavinėti, o nesąžiningi prekybininkai stebuklingojo „Fairy“ dar nežinojo...

12-as paragrafas deklaruoja, kad „laiką gyvuliams skerdykloj skersti nustato Miesto Valdyba“. Panašiai, kaip Amerikoje valstijos gubernatorius kad duoda leidimą nugalabyti elektros kėdėje už sunkius nusikaltimus nuteistą nelaimėlį.

„Griežtai draudžiama mirkyti ir tyčia tepti odas į grobų mėšlą ir nešvarumus, o taip pat vilkti jas žeme.“ Dėl vilkimo viskas aišku, bet kuriems galams tyčia terlioti odas mėšlu? Koks čia išradimas ir kam jis naudingas?

„Skerdžiant gyvuliai verčiami žemėn virvėmis, bet ne galva sukant ar veržiant.“ Ką galima bepridurti? Jeigu tokius sadistiškus skerdimo metodus reikėjo uždrausti įsakymu, vadinasi, jie buvo paplitę – dėl pavienio atvejo niekas įsakymo nekurtų.

19-as ir 20-as paragrafai: „Darbo metu skerdykloj turi būti žiūrima ramumo ir tvarkos... Švarumui palaikyti kiekvienas skerdikas privalo turėti švarų rankšluostį ir žiurstą.“ Taip sakant, kruvinas darbas švariomis rankomis. O kaip palaikyti „ramumą“ skerdžiant gyvulius, klausimas irgi ne iš paprastųjų...

Jūs manote, kad teplioti pirštais viešųjų įstaigų sienas – tarybinių laikų išradimas, kai mokamų viešųjų tualetų su praustuvėmis ir tualetinio popieriaus ritinukais nesapnuodavo dargi patys drąsiausi rašytojai fantastai? Klystate! Štai 21-as paragrafas papildo draudimų sąrašą: „Draudžiama šluostyti rankas į skerdyklos sienas.“ O, matyt, daugeliui taip norėjosi, kad net atskiro paragrafo prireikė...

„Draudžiama taipogi skerdykloj vartoti svaiginami gėrimai,“ Dabartinių valstiečių ir žaliųjų vertas draudimas – ne kiekvienas blaivus skerdykloje ir pusvalandį ištvertų. Oi, ne kiekvienas...

Na, o mes beveik šimtmečio senumo šiaulietiškų įstatymų apžvalgą pratęsime kitą kartą.

(Bus daugiau)

2018 01 26 04

Įsakymo, reglamentuojančio mieste esančių namų ir butų numeravimą, faksimilė.
Autoriaus nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94490541
Į viršų