Jau ne kartą ir ne du Šiaulių miesto garbės pilietis Graužikų dvaro kumetyno daigas Stasys Gliaudys miesto valdininkams, architektams, inteligentams, kitiems šios pilies atstovams ne tik mestelėjo mintį, kaip galbūt reikėtų tvarkyti Prisikėlimo aikštę, bet savo straipsniais įtaigiai pagrįsdamas šaukte šaukė, kad Prisikėlimo aikštė yra PRISIKĖLIMO AIKŠTĖ!
Aikštė su paminklu, primenančiu praeities daraktorius, knygnešius, aušrininkus, varpininkus, Lietuvių tautą žadinusius ir prikėlusius ją, kad ir mažos, bet savos valstybės kūrimui.
Šis garbus Saulės miesto vyras jau prieš eilę metų mestelėjo mintį, kad aikštės akcentas galėtų (turėtų) primint stilizuotą varpą, kurio kupolo viršuje iškiliai ir žaismingai švytėtų trijų spalvų šviesos srautas, net tamsiausiu metu neleidžiantis pamiršti tautinio simbolio, o postamento bareljefai talpintų ir primintų tiek galingos praeities Gedimino stulpus ar Vytį, tiek tremtį ir lagerių kančias patyrusius, tiek kovojusius ir kovose už laisvę kritusius didvyrius, tiek ir juos apraudančias moteris MOTINAS.
Ale ko čia terliotis, gaišti laiką prie tų bareljefų, kam tas vargas?! Geriau, lengviau ir daugiau pinigų nubyrės įkurdinus aikštėje paprastą, visiems gerai pažįstamą ir žinomą stačiakampį, kad ir ekranu pavadintą, bet paprastą – ir baigtas kriukis.
Tačiau... Sunku suprasti, ar miesto gyventojai – Šiaulių PILIEČIAI – laikraščių neskaito, ar jiems „do lampočki“ savos pilies likimas, jos garbė, jos prestižas? Ar šiauliečiams tas pats, kad jų miesto pagrindinė – Prisikėlimo – aikštė atrodys kaip šiukšlina pasilinksminimų bei pramogų vieta, primenanti europinės pakelės kempingą?
Tokiu atveju miesto valdininkai kartu su architektais turėtų rasti vietą ir alaus barui ar bent alaus kioskeliui bei keletui biotualetų. Nejau jie mano, kad palapinėse įsikūrę „žiūrovai“ bėgios į Savivaldybės skverelyje numatytus biotualetus?! Ar gali būti, kad šiauliečiams tas pats, jeigu nė į vieną šio garbingo Šiaulių miesto garbės piliečio straipsnį Prisikėlimo aikštės klausimu man neteko matyti nei teigiamo, nei neigiamo atsiliepimo. Kaip mūsuose sakoma – nei mū, nei be.
O gal esmė visai ne ta?! Gal Šiauliuose dar net visiškai nesužlugdžius universiteto, jau nebeliko nė vieno inteligento nors raidele, nors žodeliu „sergančio“ dėl aikštės likimo ir bandančio prisidėti prie savo miesto-savos pilies garbės ar pasididžiavimo savo miesto kūrimo. Gal jų dar yra, bet jie primiršo valstybę atkūrusių inteligentų pavyzdį ir bando jų atmintį, anot S. Gliaudžio, „nukišt į patvorį“.
Labai pritariu visoms S. Gliaudžio straipsniuose keliamoms mintims ir apie Savivaldybės skverelį. Tik kategoriškiau pridurčiau – Šiaulių mieste nėra ir teisėsaugininkų, nėra prokuroro. Skverelis tik ką sutvarkytas, sukišti nemaži pinigai; miesto tualetas „prichvatizuotas“ už „veltui“, bus nupirktas (gal jau?) iš „prichvatizavusiojo“ jau už pinigus, jo griovimas taip pat kainuos pinigus.
Didžiausias skverelio „akcentas“ bus biotualetai. Jie paprastai plastmasiniai ir ryškių spalvų, gal dėl to valdininkams yra „gražūs“, o kai gražūs, tai ir teisėsaugininkams neužklius. Be to, jų ir griauti niekada nereikės – pakėlei ir nuvežei, o piliečiui beliks dairytis, kur artimiausia siena. Teisininkams reikėtų pagalvoti, kokia forma reikėtų išgauti valdininkų pasižadėjimą, kad jie ateis vieni ar su šeimomis žiūrėti į tą ekraną ar lankytis čiuožykloje, kiek laiko – savaitę, mėnesį ar kas vakarą ištisus metus čia sėdės. Ar tai turėtų būti raštiški pasižadėjimai, ar notarinės sutartys su kiekvienu iš jų, kad būtų įmanomas nuostolių išieškojimas iš jų, o ne nuostolių dengimas iš biudžeto, nes nei ekranai, nei fontanai, nei čiuožyklos ar kriokliai be pinigų neveikia.
Užsimota ir rimtai svarstoma, kaip kėsintis į karių laikinąją poilsio vietą. Aptariama net su rusų ambasadoriumi. Nedrįstama priminti civilizuoto pasaulio patirties, kad tiek eilinio mirtingojo, tiek nekaltų kareivėlių amžino poilsio vieta kapinėse.
Kai nedrįstama priminti, tai ir ponas ambasadorius neraudonuoja iš gėdos, kad tokia galinga, visais ištekliais turtinga valstybė per tiek metų neišgali savųjų kraują liejusiųjų ir gyvybes paaukojusiųjų didvyrių susigrąžinti tėvynėn ir ten su tinkama pagarba kapinėse palaidoti.
Mūsų net tremtiniai, jei tik galėjo identifikuoti, savuosius grąžino į Tėvynę. Tačiau, ką gali žinoti, gal ambasadoriaus ir dar didesnių „galvų“ intelektas šito dar negali suvokti. Gal po dešimtmečio kito ar šimtmečio bus susivokta ir šios problemos mūsų valdininkams nebereikės spręsti.
