„Deganti stalinė lempa, nuolat prie stalo palinkęs siluetas, susikaupęs veidas. Tai žmogus, kuris mato daugiau, nei parašyta, gali pasakyti daugiau, nei buvo pasakyta“, – tokiais šiltais žodžiais prabilo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Vytautas Kursevičius apie savo patarėją Gitaną Ambrazienę susirinkusiam visam kolektyvui.

Nuo apygardos teismo įkūrimo dirbanti teismo pirmininko patarėja – viena iš keturių Lietuvos teismų sistemos atstovų, šįmet pirmą kartą valstybėje minint Lietuvos teismų dieną apdovanotų aukščiausiais sistemos apdovanojimais.

„Vienas protingas žmogus yra pasakęs, kad teisė yra gėrio ir teisingumo menas. Gitana – yra menininkė. Būti visamatančiu, visapusiškai vertinančiu aplinkybes, būti žmogišku, draugišku, nuoširdžiu, matančiu toli į priekį – reiškia būti tarnautoju teisingumo vardan“, – tęsė V. Kursevičius, teikęs darbuotoją apdovanojimui gauti.

Tarp keturių pagerbtųjų – vienintelė dirbanti teisme
Gruodžio 15-ąją Lietuvos Aukščiausiajame Teisme vyko iškilmingas renginys, skirtas Lietuvos teismų dienai paminėti. Jo metu pagerbti ir apdovanoti keturi teismų sistemai nusipelnę asmenys: buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas prof. Jonas Prapiestis, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas prof. Stasys Stačiokas, Ministro Pirmininko sekretoriato vadovė, buvusi Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vadovė Živilė Navickaitė-Babkin ir Šiaulių apygardos teismo pirmininko patarėja Gitana Ambrazienė.  Šiaulietė – vienintelė iš apdovanotųjų dirba teisme, visi kiti – „buvę“.

Kaip informavo Šiaulių apygardos teismo pirmininko patarėjas ryšiams su visuomene Vytautas Jončas, jo kolegei Teismų sistemos garbės ženklas įteiktas už profesinę patirtį, nuopelnus rengiant teisės aktų projektus, už žinias ir patirtį, šviečiamąją veiklą, kolektyvinį darbą bei sėkmingą profesinį darbą ir dar daug kitų nuopelnų.

Buvusi mokytoja – aukštai įvertinta teisininkė
Su Giedre Ambraziene susitikome jos kabinete, kai susijaudinusi moteris rengėsi priimti kolektyvo sveikinimą. Ji prisipažino, kad aukštas profesinės veiklos įvertinimas jai buvo visiškai netikėtas ir apie jį sužinojo tik išvakarėse. „Kai pakvietė ant scenos, galvoju, ką aš čia veikiu šalia S. Stačioko, J. Prapiesčio. Niekada tokiems žmonėms neprilygsi. Aš priimu šį apdovanojimą kaip viso mūsų teismo kolektyvo įvertinimo ženklą“, – sakė teismo darbuotoja.

– Jūs esate teisininkė?
– Pirmoji mano profesija – fizikos ir matematikos mokytoja, baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Mokytoja dirbau 1992-1993 m. Tai buvo metas, kai šalyje keitėsi vertybės, tapo labai svarbūs pinigai. Vaikams nereikėjo mokslo. Jie man sakydavo: nereikia mums tos jūsų fizikos.

Visada buvau tokia – taisyklės man visada buvo labai svarbus dalykas. Mano šeima tai žino, aš visada reikalauju laikytis taisyklių – tiek eismo, tiek visų kitų. Teisininkės profesija turbūt buvo šio bruožo pasekmė. Mokykloje nesugebėjau savęs realizuoti, teko baigti antrą universitetą ir įgyti teisininkės išsilavinimą.

– Kiek metų dirbate Šiaulių apygardos teisme? Kaip keitėsi teismas?
– Teisme esu nuo 1995 m., nuo pat jo įkūrimo. Per tą laiką gerokai keitėsi asmenų aptarnavimas. Dabar yra vieno langelio principas, žiūrime, kad žmogus pas mus gerai jaustųsi. To anksčiau nebuvo. Po pastato rekonstrukcijos mes turime atskirą posėdžių salių aukštą, turime proceso dalyvių kambarius. Tai svarbu žmonėms. Turime muziejų, daromės atviresni.

Pirmi Lietuvoje nusprendėme, kad reikia Lietuvos teismuose savanorių. Mūsų teismo pirmininkas pirmasis išrutuliojo šią idėją.

Dirbu jau su trečiu teismo pirmininku. Vadovai keičiasi, o aš vis dirbu. Nesu užsispyrusi, priimu kito nuomonę, galiu diskutuoti, todėl man lengva dirbti su skirtingais žmonėmis.

– Daugeliui sunkiai suprantama, ką veikia teismo pirmininko patarėja. Papasakokite.
– Tai įdomi pareigybė, įsteigta nuo pat apygardos teismo įsteigimo. Iš pradžių nelabai kas suprato, ką mes čia turime veikti, todėl net sekretoriavome teismo posėdžiuose.

Prie teismų pokyčių prisidėjo visi darbuotojai, tarp jų – ir aš. Teisinė sistema keitėsi, išmokome dirbti su centralizuota informacine sistema, ėmėme vykdyti administracinę teismų priežiūrą. Apylinkių teismų patikrinimai darėsi vis didesni. Stengėmės žiūrėti, kad nebūtų praleidžiami terminai ir kt.

Rengiu visus pirmininko norminių teisės aktų projektus, išskyrus teismų sprendimus. Tikriname teisėjų organizacinę veiklą. Ruošiu pirmininko atsakymus į žmonių skundus, kai žmonės kreipiasi dėl teisėjų tam tikrų neprocesinių veiksmų. Pavyzdžiui, per norimą terminą neleidžia susipažinti su byla. Esame net turėję skundą, kad per vasaros karštį teisėjas ateina į teismo posėdį be mantijos. Visokių skundų yra buvę. Pasirašo pirmininkas, bet parengiu aš.

Teikiu pastabas dėl teisės aktų projektų. Visi teisės aktų projektai, susiję su teismų veikla, yra siunčiami mums pastaboms pateikti. Anksčiau ir viešieji pirkimai, ūkio dalis dar man priklausė. Dabar tai atiteko naujai pareigybei – kancleriui.

– Ar per tuos metus nenusivylėte savo profesija, nepasigailėjote, kad nelikote dirbti mokytoja?
– Nenusivyliau. Tai įdomi ir nuolat kintanti sistema. Kai daug metų dirbi tą patį darbą, kartais pagalvoji, gal reikėtų grįžti atgal. Bet dabar grįžimas jau būtų sudėtingas. Mokytojo kvalifikacijos nebėra. Mokinukė dukra manęs fizikos paaiškinti neprašo.

– Ar niekada nekilo noras pačiai tapti teisėja, prokurore ar advokate?
– Savo darbe jaučiuosi labai gerai vertinama, reikalinga, todėl toks noras nekilo. Tikiuosi, kad esu teisinga. Jaučiu, kad mane myli ir gerbia kiti teismo darbuotojai, ir tai priežastis, kodėl aš čia taip ilgai užsisėdėjau.

– Papasakokite apie savo šeimą.
– Turiu dvi dukras. Mažoji dar gimnazistė, o didžioji – irgi teisininkė, dirba Vilniaus apygardos teisme padėjėja. Dukra profesiją rinkosi pati. Abejojo, bet įstojo. Aš jos nestabdžiau. Tai nėra nemoteriška profesija. Teisme moterų dirba daugiau nei vyrų.

Tik šįmet Lietuvoje įsteigtu Teismų sistemos garbės ženklu apdovanota vienintelė teismo darbuotoja šalyje – Šiaulių apygardos teismo pirmininko patarėja G. Ambrazienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.