Visuomenėje skambinama pavojaus varpais – esą greitai nebebus norinčiųjų dirbti mokytojais. Maži atlyginimai, didelis mokinių skaičius klasėse, patiriamas išorinis spaudimas verčia mokytojus ieškotis kitos veiklos. Baiminamasi, kad ateityje situacija tik prastės.

Dirba iš pašaukimo
Šiauliečiai dalyvavo susitikime su Juliaus Janonio gimnazijos direktoriumi Rimu Budraičiu. Direktorius jaunimui papasakojo apie save, švietimo problemas, atsakė į rūpimus klausimus. Jis atviravo, kad nesigaili ir yra laimingas, pasirinkęs pedagogo kelią. Norėtų, kad jauni žmonės taip pat eitų į mokyklą ir bandytų tapti mokytojais. Tik panašu, kad šiuo metu jaunimas neskuba šio noro paversti realybe. Direktorius sakė, kad po dešimties metų dabar mokykloje dirbančių mokytojų gali nebebūti kam pakeisti. Belieka tik viltis, kad ateis žmonės, siekiantys ne didesnio atlyginimo, bet pašaukimo vedami.

„Mokytojo darbas nelengvas, atlyginimas nedidelis, su mokiniais susitvarkyti yra pakankamai sudėtinga. Apskritai, dar daug kas priklauso nuo pačių mokytojų“, – apie nenorą rinktis mokytojo profesijos kalbėjo R. Budraitis.

Sunkumų kelia ir tai, kad mokyklos, besivaikydamos mokinio krepšelio, pripildo klases. Nelengva mokyti, kai klasėse sėdi 32 ir daugiau skirtingų gebėjimų mokinių. Gimnazijos direktorius sutiko, kad mokinių skaičius iš tiesų svarbus, tačiau tai kokybės nenulemia.

Jis pasakojo, kad Kinijoje klasėse yra po keturiasdešimt ir daugiau mokinių, o jų išsilavinimas puikus, užsienio kalbų žinios labai geros.

„Kai dirbau Leckavoje, mano auklėjamoje klasėje buvo aštuoni mokiniai. Ar aš juos geriau išmokiau fizikos, o kiti mokytojai – matematikos ar kalbų, abejoju. Nors, žinoma, geriau, kai klasėse būna mažiau mokinių“, – sakė R. Budraitis.

Kokybę sunku pamatuoti
Galbūt dėl to J. Janonio gimnazijoje į vieną klasę nepriimama daugiau nei 30 mokinių. Be to, kas žino, ar vėliau mokymosi metu kuris nors vienas iš mokinių nepanorės pereiti į kitą klasę. O jeigu klasės būtų perpildytos, mokinys to padaryti negalėtų, tuomet jam tektų ieškotis kitos mokyklos.

Direktoriaus nuomone, švietimo kokybė priklauso ne nuo mokinių skaičiaus klasėse. Tam įtakos turi daug veiksnių, tik bėda ta, kad tą kokybę ne taip lengva pamatuoti. Gimnazijos direktorius nepasitiki reitingų žurnalais. Anot jo, vien dėl to, kad pabaigus mokyklą tik maža dalis įstoja į aukštąją, nereiškia, kad mokykla yra bloga. Taip pat nereikėtų užmiršti fakto, kad kai kuriose mokyklose vaikai yra keliami tiesiog iš „dugno“, tai galbūt būtent ten ir yra tikroji pedagogika, nors reitingų sudarytojai to nemato.  

Kartais pasigirsta nuomonių, kad mokytojai jaustųsi laisvesni, jeigu nebūtų nuolat atestuojami. Direktorius su tuo nesutinka. Anot jo, mokytojų negalima nevertinti: „Dar per anksti galvoti, kad diplomą gavęs žmogus iš karto dirbs atsakingai ir kokybiškai. Žinoma, tai nereiškia, kad mokyklose tokių mokytojų nėra. Kaip tik priešingai, yra fantastiškų mokytojų, dirbančių iš pašaukimo.“

Jis įsitikinęs, jeigu universitetai gebės paruošti laisvą ir atsakingą žmogų, tada savo ruožtu jis galės „gaminti“ laisvus bei atsakingus žmones iš mokinių. Tik įdomu tai, kad universitetai gali mažiau nei mokykla.

„Universitetas gali labai daug duoti jaunam žmogui, lygiai taip pat, kaip jaunas žmogus – universitetui. Skirtumas tik tas, kad būtent mokykloje sudedami pamatai ir kuo anksčiau jie sudedami, tuo žmogui tik geriau“, – svarstė R. Budraitis.

Susitikimo metu prieita prie vieningos išvados, jog ne veltui Sokratas yra pasakęs, kad laiminga yra tauta, kurios patys geriausi atstovai tampa mokytojais. Taip buvo prieš šimtus metų, taip yra ir dabar.

 
Straipsnių peržiūros
94547342
Į viršų