Šiauliuose gimęs unikalus projektas „Ypatingas grožis“ į šipulius daužė nuostatas, kad meninių fotosesijų modeliais gali būti tik tobuli ir jauni. Projekto metu sukurtoje daugiau nei 100 meninių fotografijų ekspozicijoje – didesnės ar mažesnės negalios paliesti žmonės. Nuotraukos gražios, jautrios ir kartais... seksualios. Neatsiejama projekto dalis ir siela, socialinių akcijų kūrėja ir organizatorė – smulkutė jauna mergina Vidmantė Raustytė. Jos fotosesija išsiskyrė iš visų kitų ne tik vaizdu, bet ir drąsa. „Kiekviena moteris turi savo istoriją“, – įsitikinusi Vidmantė.

Meninėse fotosesijose – negalios paliesti modeliai
27 metų Vidmantė vaikšto pasiremdama į ratelius (vaikštynę). Tačiau negalia jai netrukdo organizuoti reikšmingų projektų, pasklindančių po visą Lietuvą ir siekiančių, kaip ji pati sako, griauti sienas tarp neįgaliųjų ir sveikųjų.

„Visuomenėje yra standartas, kad neįgalieji negali būti modeliais, jie turi būti sveiki, gražūs, liekni, išvaizdūs. Projektas „Ypatingas grožis“ vykdomas norint sulaužyti tą standartą, siekiant parodyti, kad negalia nedaro žmogaus negražaus, kad kiekvienas žmogus yra gražus. Tikimės, taip atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliuosius, juos globojančius artimuosius, žmones, auginančius tokius ypatingus vaikus“, – sakė Vidmantė.

Ji iškart įspėja, kad projekto idėja kilo ne jai, o jos mamai Editai Navickienei. Jai teko koordinuoti visą komunikaciją su keliais šimtais į projekto kūrybinį procesą įtrauktų žmonių – modeliais, jų artimaisiais, fotografais, grožio ir stiliaus specialistais, savanoriais...

„Buvo visko. Sunkiausia – atlaikyti emocinį krūvį. Man reikėjo peržiūrėti visas dalyvių anketas, kuriose buvo surašytos diagnozės, ligos. Skaitai ir nesupranti tų diagnozių. Neleidau sau per daug priartėti, nes ir taip buvo nelengva. Bet visi kartu su puikia komanda tai padarėme“, – visų nuopelnų mergina neprisiima.

Vidmantė prisipažįsta, kad būdavo akimirkų, kai atrodė, jog nebepajėgs. Užsidarydavo savo kambaryje, nubraukdavo ašarą ir vėl į priekį. Daugelis modelių fotosesijose dalyvavo pirmą kartą, pirmą kartą kažkas rūpinosi jų įvaizdžiu, grožiu. Projektas didelis, jautrus. Susirinko žmonės su įvairiomis patirtimis. Teko ir padrąsinti, nuraminti. Dažniausias klausimas – ar tikrai fotosesija nemokama.

„Daug iššūkių buvo visai komandai. Emocijų, jausmų gama buvo labai įvairi, visi atrado kažką naujo. Daugelis tapo gerais draugais. Svarbiausia, kad fotografams pozavę žmonės, kurie buvo uždari, pradėjo laisviau jaustis, bendrauti“, – pasakoja Vidmantė.

„Tai mano gyvenimas ir aš priimu sprendimus“
Pačios Vidmantės nuotraukos išsiskyrė iš kitų. Jose – daugiau apnuoginto kūno, seksualumo, aliuzijos į nuotakos nuotaiką.

„Mano fotosesija buvo iššūkis, kurį mečiau sau ir visai savo komandai. Nusifotografuoti erotinėje fotosesijoje svajojau senokai. Vieną vakarą pamačiau apsinuoginusios merginos nuotrauką ir pagalvojau, kodėl ne. Nei mano kūnas, nei jausmai, nei emocijos nėra kitokios. Taip, turiu kažkokių trūkumų, bet kuris žmogus jų neturi. Tai nieko nekeičia. Kokia būtų moteris – su ratais ar be ratų – turi savo istoriją. Pačiai norėjosi save išbandyti, ar  išdrįsiu. Aš mėgstu ir fotografuotis, ir fotografuoti. Ilgą laiką, kai pasakydavau, kad noriu nusifotografuoti fotosesijoje, man sakydavo: juk tu neįgali, turi akių defektą, modeliai ne tokie. Bet aš vis tiek esu žmogus. Pasižiūrėdavau į draugių fotosesijas ir pagalvodavau, kad aš irgi norėčiau, bet ką žmonės pasakys.

Tačiau supratau, kad gyvename vieną kartą. Ką bepasakytų žmonės, tai – mano gyvenimas ir aš priimu sprendimus. Aš noriu, nesvarbu nešioju akinius ar vaikštau su ratais, bet bendrauji ne su ratais, o su asmenybe. Ta erotinė fotosesija – tai savotiškas atkirtis“, – atviravo jauna mergina.

Ji pasakojo, kad savo troškimu ir drąsa nustebino ir fotografę Laimą Beržinytę-Gulbinienę.

Vidmantė pastebi, kad projektas buvo visų žmonių svajonės išsipildymas, išsipildė ir jos svajonė. Rezultatu liko patenkinta, sulaukė didelio palaikymo, daug gražių komentarų socialiniuose tinkluose. Mergina tiki: „Meninėje erotinėje nuotraukoje nėra nieko vulgaraus. Sesijos metu aš nevaidinau. Ji užtruko apie 8 valandas. Tam reikėjo pasiruošti. Pasirengti emociškai neturėjau laiko. Sesija vyko keliose vietose. Pavyzdžiui, Naisiuose, pievoje, buvo suorganizuota, kad aplink nebūtų žmonių. Norėjau fotografės moters, nes su ja jaučiausi jaukiau, laisviau. Moteris moterį supranta labiau. Esu labai dėkinga visažistei Jurgitai Plakienei, įvaizdžio stilistei Violetai Lapinienei, fotografei Laimai Beržinytei-Gulbinienei už nuostabią patirtį ir rezultatą. Taip pat mamai ir visai šeimai, kuri palaikė.“

Stiprybė – šeimoje
Vidmantė užaugo gausioje šeimoje. Ji su sese dvyne Gintare – vyriausios dukros ir abi paženklintos cerebrinio paralyžiaus. Gintarės negalia stipresnė, tačiau, anot Vidmantės, tai šeimoje nesureikšminama. Dar turi seseris Viktoriją ir Livetą, brolį Feliksą. Šeimoje auga globotinis Airidas. Mergina sako, kad jos stiprybės šaknys – šeimoje.

Kalbėdama apie savo patirtis Vidmantė dažnai mini patyčias. Nors sunku suvokti, kaip galima tyčiotis iš neįgalaus žmogaus, tačiau, pasak merginos, taip jau atsitinka.

Dar vaikystėje kieme mergaitės paprašydavo Vidmantės išsinešti dviratį (turėjo triratį), kol jai pavykdavo tai padaryti, draugės pabėgdavo. Sėdėdavo viena kieme ant triračio ir nerasdavo atsakymo, kodėl ją paliko vieną.

Vidmantė mokėsi specialiojo ugdymo centre. Atrodytų, tai – mokykla, kurią lanko tokio pat likimo žmonės, bet ir ten buvo visko. Mergina prisiminė, kaip 8 ar 7 klasėje aukštesniųjų klasių berniukai jos vos neišmetė iš antro aukšto. Tiesiog norėjo pasijuokti. Akimirkos pritrūko, kad būtų nukritusi. Užsistojo ją bendraklasiai, ėjo aiškintis. Nuo pat 4 klasės mokėsi viena tarp berniukų.

„Man tada buvo nuostabu, kad jie mane gynė. Tekdavo ir mamai ginti. Mama mane ramindavo, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai, kad ateis laikas, kai tie patys žmonės prašys pagalbos. Taip ir atsitiko. Laikui bėgant išmokau ir pati už save pastovėti.“

Juodas laikotarpis „užaugino skūrą“ ir įkvėpė veiklai
Baigusi mokyklą Vidmantė turėjo svajonę – mokytis Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Taip susiklostė, kad pirmiausia per dvejus metus Šiaulių profesinio rengimo centre įsigijo net dvi profesijas – odos dirbinių gamintojo ir IT technologijų. Tada pavyko tapti kolegijos studente. Tik neilgam – pusmečiui. Po pirmo semestro mergina mokslus metė. Kodėl?

„Tai buvo juodžiausias mano gyvenimo periodas. Susidėjo daug priežasčių: kai kurių žmonių netolerancija neįgaliųjų atžvilgiu, didelis krūvis, o ir specialybė – multimedijų technologijos – buvo gal ne ta, kurios norėjau. Net mama iš pradžių nežinojo, kad išėjau. Bijojau mamai pasakyti, žinojau, kad ji eis aiškintis, stovės už mane. Buvau pervargusi, norėjosi ramybės. Buvo gaila išeiti, nes kai kurie dėstytojai ir suprato, ir palaikė, bendrakursiai padėdavo...  

Išėjusi iš kolegijos nenorėjau absoliučiai nieko. Kol atėjo tas momentas, kai pagalvojau, kad taip nebegali tęstis. Kas tikrai mane traukia – tai renginių organizavimas. Profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje buvo specialybė – apeigų ir švenčių organizavimas. Tai buvo puiki galimybė. Ją baigiau ir šiandien turiu mylimą profesiją. Kai mokaisi, įgauni žinių, bendrauji su žmonėmis, atsiranda kontaktų. Visa tai padeda vykdant visuomeninius projektus“, – pasakoja nuolat veiklos ieškanti mergina.

Kaip pati sako, išėjimo iš kolegijos laikotarpis „užaugino storą skūrą“. Turėjo išmokti važinėti autobusu – dabar su rateliais vaikštanti mergina važinėja viešuoju transportu ir viešina ten neįgaliems keleiviams kylančias problemas.

Vidmantė – Lietuvos cerebrinio paralyžiaus asociacijos Jaunimo reikalų tarybos pirmininkė. „Nors kai kam atrodo, kad viešindama problemas prašausi dėmesio, esu burbeklė, tačiau tos bėdos aktualios visiems neįgaliesiems ir kaip organizacijos narė jaučiau pareigą apie jas kalbėti“, – tvirtina aktyvistė.

Veikli mergina yra šįmet antrą kartą vykusios socialinės akcijos „Tu ir aš – tai mes“ idėjos autorė. „Esu pati patyrusi daug netolerancijos, patyčių, neigiamo požiūrio. Norėjosi, kad kažkas keistųsi, kad tos sienos dingtų. Visi labai gražiai šneka, įstatymai apibrėžia, bet reikia bendrystės, vieningumo visuomenėje. Tą dieną, kai visi akcijos dalyviai sustojame į neįgaliojo ženklą, visi jaučiame tą vienybę. Dvidešimtyje Lietuvos miestų. Aš nepakeisiu visų žmonių mąstymo, bet pasistengti yra verta“, – apibendrino savo gyvenimo credo Vidmantė.

Apie projektą „Ypatingas grožis“
Šiauliuose gimusiame tarptautiniame projekte dalyvavo 109 modeliai, 74 fotografai, 50 grožio stilistų, 6 videoperatoriai, 5 dekoratoriai, floristai, 16 savanorių, 6 organizatoriai, 4 informaciniai partneriai, 11 rėmėjų – iš viso apie 300 žmonių iš visos Lietuvos, Anglijos ir Airijos. Modeliais tapo įvairaus lygio negalią turintys žmonės. Jauniausiai dalyvei – metai ir 7 mėnesiai, vyriausiai – 63-eji. Žvelgiant į 109 nuotraukose meniškai įamžintus žmones, kartais net pamiršti, kad jie vienaip ar kitaip pažymėti likimo. Pirmoji nuotraukų paroda lapkričio mėnesį atidaryta LR Seimo Europos informacijos biuro salėse. Ji keliaus po įvairius Lietuvos miestus ir maždaug po metų finalinė paroda bus surengta Šiauliuose.

Didelius projektus organizuojanti V. Raustytė kviečia suprasti, kad neįgalūs žmonės gyvena tokiais pat jausmais ir svajonėmis: „Juk bendraujate ne su vežimėliais, lazdomis, o su žmonėmis.“
Artūro STAPONAKAUS nuotr.

Projekto „Ypatingas grožis“ meninės fotosesijos rezultatas.
Laimos BERŽINYTĖS-GULBINIENĖS nuotr.