Per visą Šiaulių istoriją miesto valdžios vairą gležnose rankose teko laikyti vienintelei moteriai – Vidai Skačkauskaitei (Stasiūnaitei). Ir tai vos porą metų – 2000 – 2002 m. Nesulaukus kadencijos pabaigos politikė buvo oponentų „nukarūnuota“. Vėliau dirbo Šiaulių universitete. Šiandien buvusi įtakinga politikos veikėja save pristato kaip laimingą pensininkę, gyvenimo prasmę radusią studijuojant kabalos filosofiją. Su buvusia mere kalbamės apie jos triukšmingą praeitį, vertybių kaitą, nepasotinamą žmogaus ego ir gyvenimo komfortą.

– Kaip jums pavyko prasisprausti pro valdžios vyrų pečius ir porai metų užimti Šiaulių miesto mero kėdę?
– Pirmiausia turėjau nesuvokiamai didelį norą. Aš nei vieną akimirką, nei vieną sekundę nesuabejojau, kad būsiu mere. Likus devyniems mėnesiams iki rinkimų nusprendžiau ir „išnešiojau tą kūdikį“. Man buvo visiškai nesvarbu, kas ką kalba apie mane: juokiasi, tyčiojasi, neigia. Ėjau va bank, be jokių nukrypimų. Aš žinojau, kad būsiu merė ir ką turiu dėl to padaryti.

Supratau, kad Socialdemokratų partijoje manęs ten niekas nepraleis. Reikėjo kitų sprendimų. Tada buvau Seimo narė. Atsistatydinau iš Socialdemokratų partijos. Kadangi politinei realizacijai reikėjo politinės partijos, ėmiau dairytis kitos. Tada buvo šviežutėlė, ką tik prieš pusmetį įsikūrusi Naujoji sąjunga. Jie neturėjo net Seimo narių. Mus supažindino su Artūru Paulausku ir aš jam pasakiau, kad išeinu iš socialdemokratų ir noriu būti jų partijos nare. Iškart tapau A. Paulausko pavaduotoja ir valdymo organų nare, Šiaulių skyriaus pirmininke. Socialdemokratai pyko, kad išėjau iš partijos ir išsinešiau Seimo nario vietą. Mano blokavimas buvo akivaizdus. Mes su A. Paulausku pusę metų kartą per savaitę eidavome Seime į spaudos konferencijas, tačiau žurnalistų dėmesio nesulaukdavome. Tada padarėme skambią akciją prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą. Rinkome parašus, nešėme juos įteikti, darėme „piarą“. Ir mus pradėjo pastebėti.

Ėjau į merus su atviro miesto koncepcija, norėjau sukurti nuolat veikiančią nevyriausybinių organizacijų konferenciją (tada susikūrė NVO konfederacija). Mano tikslas buvo kuo daugiau aktyvių žmonių prikviesti į Šiaulius ir juos suburti bendram darbui. Žinoma, tada aš nesuvokiau, kad valdžia yra labai aukšta žmogaus prigimties egoizmo pakopa. Atėjome 10 partijos narių į miesto valdžią. Iš pradžių visi buvo nedrąsūs, geručiai, pabuvę valdžioje pasidarė dideli. Tas pats vyksta ir dabar. Tai dėsninga, tai yra prigimties ego augimas, taip augo ir mano ego ir nieko čia stebuklingo.

– Atėjusi į miesto valdžią pirmiausia pagarsėjote „pernykščių morkų rovimu“...
– Jei žmogus užsisėdi ir galvoja, kad jo niekas nepakeis ir jis yra vienintelis, kuris viską supranta, tai yra tragedija valdžiai, kuri su juo dirba. Su kai kuriais net buvome draugais. Teko patirti spaudimą.

Man dėjosi kiti minusai. Kaip vienas įtakingas kolega pasakė, „geresnio mero nebuvo, bet palikti negalima – neprognozuojama“.

– Kas jus vertė?
– Vertė socialdemokratai išsijuosę. Tuomet Seimo rinkimuose socialdemokratai gavo daugumą, o mes organizavome 4 partijų vidurio koaliciją. Tą naktį, kai buvo skaičiuojami balsai, socialdemokratai šventė, nes laimėjo per 50 vietų, o mes per naktį sustygavome savo daugumą. Anksti rytą po susitikimo su prezidentu V. Adamkumi, mums suteikė mandatą sudaryti koaliciją. Nors Seimo rinkimuose nedalyvavau, bet mano įtaka buvo didelė. Man socialdemokratai tokių žingsnių neatleido.

Prieš Tarybos posėdį, kuriame mane atstatydino, Šiaulių socialdemokratų vadas buvo prižadėjęs, kad pasirūpins, jog gaučiau kitas pareigas, tačiau mane blokavo visur. Buvau banke gavusi gerą pasiūlymą, sustabdė. Nedraudė tik universitete dirbti.

– Vadovaudama miestui atidavėte savo laiką, energiją, sugebėjimus... Ką gavote atgal?
– Šiandien aš jau tą situaciją suvokiu kitaip ir esu dėkinga, kad jie mane išvertė. Man išlikimas valdžioje būtų buvęs didžiulis stabdis. Aišku, ta krizė, asmeninis bankrotas, namo praradimas buvo sudėtingi ir skaudūs. Materija dingo iš mano gyvenimo. Buvo laikas, kai aš išvis negaudavau pajamų. Tai buvo geros pamokos. Aš tada ėmiau ieškoti, kur šuo pakastas. Kur yra ta gyvenimo prasmė?

– Ir suradote?
– Užsispyriau – aš rasiu sistemą, kaip yra valdomi žmonės. Ir radau. Kai žinai, kaip vyksta procesai, tu dėl jų nebesinervini. Tu nedarai jokių judesių, kurie neduos gyvenime rezultato.

Iš nesuvokimo dar bandžiau dalyvauti savivaldos, Europos Parlamento rinkimuose. Kai tu žinai ir matai, kaip vystosi žmonių tarpusavio santykiai, tu nebedarai to, kas atneštų skaudulių, praradimų, ir tada atrandi gyvenimo komfortą. Anksčiau mano draugai turėjo vienus vardus, dabar – kitus, ir tai neturi reikšmės. Nereikia prisisiūti prie žmonių.

Aš gyvenu labai komfortiškai. Nors kiti klausia, ne kaip tu gyveni, bet kur tu gyveni, ir pagal tai sprendžia, kaip gyveni. Tai yra egoistinio žmogaus mato vienetas – pagal kiekį. Jei tu turi daugiau valdžios, daugiau turto, pinigų, tai tu, vadinasi, pasiekei. Bet aš visai nenoriu jų gyvenimo gyventi. Tokiems žmonėms atrodo, kad dvasinis komfortas – tai ne pasiekimas. Tai labai sudėtingas pasiekimas. Kalbant apie dvasinį komfortą – tai nėra bažnyčia, religija. Aš – toks parmazonas, kuris niekuo netikiu. Man svarbi pažinimo sistema, kaip vystosi žmonių santykiai, žinojimas šitų dėsnių. Jei žinai, kad užlipus ant stogo žengsi dar vieną žingsnį ir nukrisi, tai to žingsnio nežengi. Ieškai laiptų nusileisti. Ta paieška keičia žmogų.

– Ką darėte ne taip ir šiandien jau darytumėte kitus žingsnius?
– Nieko neįmanoma padaryti kitaip. Viskas, kas vyko, vyko tik į gera. Šiandien aš jau nė už ką į jokias valdžias neičiau. Žmogus nepakeitęs savęs nepakeis aplinkos.

– Pavardę iš Stasiūnaitės pasikeitėte į Skačkauskaitės – savo tėvo. Kodėl jums tai buvo taip svarbu?
– Tuo metu buvo svarbu, šiandien juokas ima. Nei čia reikėjo, nei ką. Bet užsispyriau ir tiek. 7 mėnesius sugaišau, kol pavardę pakeičiau. Aš rašiau iš širdies, kodėl noriu pakeisti, kad tai mano tėvo pavardė ir t. t. O įstatyme to nėra. Tėvukas seniai miręs, nekasi jo ir nedarysi DNR tyrimo. Man reikėjo parašyti, kad man tiesiog nepatinka turėta pavardė.

Pavardė Stasiūnaitė buvo man nepažįstamo žmogaus. Mama ištekėjo už Stasiūno, susilaukė 5 vaikų. Buvo tokia graži istorija: jis išeidamas į karą prašė mamos, kad jei jau žūtų, ji niekada nepakeistų pavardės, net jei ir gyventų su kitu. Meilė, lyrika... Jos vyras priešpaskutinę karo dieną žuvo, o ji nugyveno visą likusį gyvenimą su mano tėvu, tačiau pavardės taip ir nepakeitė. Ir aš gimusi gavau mamos turėtą pavardę. Sovietmečiu niekas tomis pavardėmis labai ir nesirūpino.

Tuo metu, kai nusprendžiau keisti pavardę, kito požiūris – buvo pripažinimas šeimos vertybių, reikėjo tėvo pavardę susigrąžinti. Žmogus visko prigalvoja beieškodamas savo kelio. Pasirodo, viską, ką mes darome, darome gerai, o tai, kas praėjo, – jau praeitis.

– Kaip jums šiandien atrodo valdžia? Kodėl praraja tarp išrinktųjų ir juos išrinkusiųjų nemažėja?
– Kai žmogus nebesuvokia gamtos dėsnių, „pablūsta“. Jis galvoja, kad ant žemės gali daryti viską, ką nori, yra „laisvas rinktis“. Ego auga ir nebematai kitų žmonių, matai tik tai, ko nori pats. Kas ateina į valdžią, visada yra stipresnis. Jis visada pirmiausia sukuria teisinę sistemą, kuri jį apsaugo. Kitiems, pvz., socialinėms mažumoms, duoda tiek, kad nekeltų jiems grėsmės. Jeigu galėtų, ir tiek neduotų, bet bijo, kad neatimtų iš jų tai, ką jau turi. Dėl savo saugumo duoda, o ne dėl to, kad yra geri žmonėms. Niekada nebus nei rimtos socialinės paramos, nei švietimo sistemų. Didės tik atotrūkis. Ego vystosi taip – daugiau, daugiau, daugiau... Kuo daugiau tokių žmonių, tarp jų vyksta priešiška kova.

Pažiūrėkit į valdžią. Kam Visockui (Šiaulių merui Artūrui Visockui) kurti partiją ar joje dalyvauti? Įsivaizduojate, kiek reikia praeiti sluoksnių, kol prasimuši? Aš ir kompanija – patogu ir paprasta. Jie tokie priėmė įstatymą, kad jų tas ego galėtų prasirauti į valdžią.

– Kaip šiandien valdomi Šiauliai?
– Jie nėra valdomi. Procesas vyksta savaime. Visockas negali pasakyti žmonėms: nebemokėkit mokesčių. Ateina pinigai į biudžetą ir juos reikia išleisti. Yra socialinės grupės, kurioms pagal įstatymus privalai pinigus skirti. O toliau – gatvę nutiesti, sankryžą patvarkyti. Nebėra kuriamųjų sprendimų. Meras žiūri kaip save pozityviai pozicionuoti žmonių akyse, kad išliktų valdžioje kuo ilgiau. Jis nekuria nieko.

Kai mes po Sąjūdžio atėjome į valdžią, mes kūrėme – rizikavome, konfliktavome tarp savęs, nebijojome, kad mus aptėkš. Buvo įdomus gyvenimas. Dabar yra tik savisaugos skafandras, kad manęs niekas neapdrėbtų ir kad visi manęs klausytų. Ego nori valdyti. Jis nori, kad visi jam paklustų. Taip yra, ir aš tokia buvau. Pavartydavau rytą laikraščius: ką, šiandien apie mane nieko nerašo, vadinasi, laikraščiai neišėjo. Taip užauga egoizmas.

Mažas egoizmas toks: mažiukas irgi nori daugiau. Jis žiūri ir galvoja: na, gal dabar tas didelis bus kitoks ir duos man daugiau. Žmogus negalvoja, kad tas didelis ego tavęs nematys, jis manipuliuoja tavimi tuo momentu. O žmogus kaip tas zuikis galvoja: na, gal dabar jau man duos kokiais trimis lapeliais daugiau pagraužti kopūsto. Sako: kokia valdžia bloga, nežiūri žmogaus. Ji negali kitaip. Prigimtis tokia yra žmogaus. Mes tokie sukurti.

– Viena užauginote sūnų. Nebuvo lengva. O dabar jau turite anūkų?
– Jei neužauginai vaiko, negyvenai. Mes, moterys, save kuriame, žmonėmis tampame augindamos kitą žmogų, jį kurdamos. Tai yra didžiulis grožis. Mano sūnus šiandien jau sukūręs šeimą, esu močiutė dviem anūkėms Ievai ir Gretai. Manau, kad esu gera anyta, nes visiškai nesikišu į marčios ir sūnaus reikalus, tačiau jais didžiuojuosi. Aš ne ta močiutė, kuri nuolat prižiūri ir rūpinasi anūkėmis. Jos atvažiuoja pas mane ir mums būna šventė. Gyvenu netoli Kuršėnų, nedideliame bute. Jei aš šiandien turėčiau namą, man būtų tragedija. Aš turėčiau jį plauti, tvarkyti, langus valyti, aplinką prižiūrėti, kad prieš kaimynus gražiai atrodyčiau. Aš neturiu tam laiko. Yra gražesnių ir įdomesnių dalykų pasaulyje. Esu internetinis žmogus, kiekvieną dieną užsiėmusi.

– Ar norėtumėte pakartoti savo politinę epopėją?
– Taip, ir dar daug išraiškingiau, su dar daugiau spalvų (juokiasi)...

Buvusi Šiaulių merė V. Skačkauskaitė (Stasiūnaitė) džiaugiasi pažinusi žmonių tarpusavio santykių raidą ir sako šiandien nebejaučianti jokios nuoskaudos tiems, kurie kažkada iš jos daug atėmė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.