Kaskart vykstant krepšinio čempionatui, olimpinėms žaidynėms ar kitoms svarbioms rungtynėms, visi serga už savo šalies komandą. Lietuviams grįžus be medalių, tradiciškai puolama kone „linčiuoti“ iki tol taip mylėtus sportininkus. O štai į pergales vedusiam rinktinės treneriui neretai siūloma tiesiog atsistatydinti. Vis dėlto ar neiškovotos prizinės vietos yra tiesioginis trenerio darbo, profesionalumo ir kompetencijų stokos atspindys?
„Varžybų rezultatas tik iš dalies atspindi sportininkų bei trenerio kompetencijas ir įdėtas pastangas. Net ir labai sunkiai dirbant galima patirti sportinę nesėkmę, tuo tarpu trenerio profesionalumą kur kas geriau atskleidžia nuolatinis kasdienis triūsas“, – įsitikinęs fizinio rengimo treneris, Šiaulių universiteto docentas Stanislovas Norkus.
Matomumas vaidmens nekeičia
S. Norkus pabrėžia, kad žiūrint iš krepšinio perspektyvos, šios sporto šakos treneriai yra itin matomi visuomenei, todėl dažnai ir patenka į įvairių diskusijų lauką. Tuo tarpu individualių, o ne komandinių sporto šakų vedliai kur kas dažniau lieka nuošalyje, nes jų nematyti aikštėje.
„Nesumeluosiu sakydamas, jog didelė dalis lietuvių nėra itin daug girdėję ar net nėra matę nei per televizijos transliacijas, nei laikraščių publikacijose pasaulio disko metimo čempiono Andriaus Gudžiaus trenerio Vaclovo Kidyko. O štai aikštelėje nuolat matomus Lietuvos krepšinio lygos komandų trenerius dauguma žino kone mintinai. Bepigu tuomet ir kritikuoti jų darbą“, – sakė S. Norkus.
Nepaisant trenerio matomumo visuomenei, jo vaidmuo, kaip teigia docentas, nesikeičia ir išlieka itin reikšmingas. „Žemesnio meistriškumo komandose treneris atlieka labai daug vaidmenų: vadovo, pedagogo, savo sporto šakos specialisto, stratego, dietologo, psichologo, patarėjo, įkvepėjo, atstovo ryšiams su visuomene ir t. t. Ir priešingai, profesionaliose komandose, turinčiose daugiau žmogiškųjų išteklių, treneriai turi galimybę bendradarbiauti su už tam tikrą sritį atsakingais atstovais“, – vardijo S. Norkus.
Meistriškumo išraiška – sportinės formos pokyčiai
Anot kūno kultūros ir sporto edukologijos studentus ruošiančio dėstytojo, vis dėlto treneris pirmiausia yra pedagogas, tad jo veikimo kokybė priklauso nuo auklėtinių sportinių rezultatų. O nuostata – trenerio darbo kokybę vertinti pagal „skinamas“ pergales yra mažų mažiausiai keistoka.
„Pavyzdžiui, plaukikas, dalyvavęs Europos plaukimo čempionate, pasiekęs asmeninį bei Lietuvos rekordą ir užėmęs septintą vietą, lyg ir „nenuskynė“ pergalės. Bet jis yra geriausias Lietuvoje ir tokį pasiekimą reikėtų laikyti puikiu. Mano galva, jeigu sportininkas varžybose pademonstruoja asmeniškai geriausią arba artimą jam rezultatą – tokį pastarojo pasirodymą ir trenerio darbą reikia vertinti itin palankiai“, – aiškino S. Norkus.
Bene svarbiausia trenerio triūso ir meistriškumo išraiška – atletų sportinės formos pokyčiai. O štai varžybų rezultatą gali lemti ir labai paprasti dalykai, tokie kaip miego trukmė ir kokybė, maistas, nauja apranga ar net avalynė.
Padeda peržengti pačių galimybes
Ieškodamas atsakymo į tai, kokia yra trenerio sėkmės formulė, S. Norkus teigia, jog šios profesijos atstovo veiklos efektyvumą lemia 60 proc. paveldėtų fizinių ir psichinių savybių, o likę 40 proc. yra nuolatinis darbas su savimi. Tai yra: fizinis parengtumas, savišvieta, saviugda, savikontrolė ir t. t.
„Štai pavyzdžiui, privačiuose sporto klubuose paklausiausi yra gerus sportinius rezultatus pasiekę, komunikabilūs, įtaigūs, išsilavinę, pedagogiškai kryptingai mąstantys, gebantys modeliuoti sportininko organizmo būklės pokyčius per pratybas ir tarp pratybų asmenys, – vardijo S. Norkus. – Tuo tarpu vidurinio ugdymo kartu su sportiniu ugdymu programas dėstančių trenerių didžiausias pranašumas – greitas ir efektyvus judesių technikos mokymas, funkcinių, psichinių sportininkų gebėjimų lavinimas.“
Nesvarbu, kokios srities treneris būtų, pastarajam ne mažiau svarbūs ir asmenybės bruožai: empatija pagarba kiekvienam auklėtiniui, darbštumas, reiklumas sau, pedagoginis optimizmas, savikritiškumas. Itin reikšmingas ir auklėtinių psichinės fizinės būklės jutimas – gebėjimas bendraujant stimuliuoti kokybiškai sportinei veiklai.
„Treneris puikiai išmanantis sportininkų rengimo metodiką, technikas, tačiau stokojantis bendravimo įgūdžių, vargu ar sužadins sportininkų veikimą reikiamu intensyvumu ir apimtimi. Ir priešingai, treneris, silpniau išmanantis rengimo metodikas, bet gebantis motyvuoti, įkvėpti gali sužadinti net ribines sportininkų pastangas“, – kalbėjo Šiaulių universiteto docentas.
