Lietuviai mėgsta pasigirti įgytu aukštojo mokslo diplomu. Tačiau įgytas aukštasis išsilavinimas toli gražu nebėra svarbiausias privalumas norintiems gauti gerai apmokamą darbą.
Dirba ne pagal specialybę
Dvidešimt šešerių šiaulietis Tomas „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad šiuo metu dirba ne pagal specialybę. Tokį sprendimą priėmė po to, kai nebesugebėjo išgyventi iš algos.
Tomas su pagyrimu baigė universitetą. Po bakalauro studijų užpildė prašymą stoti į magistrantūrą. Vasarą rado darbą pagal specialybę ir įsidarbino. Už darbą jam mokėjo 400 eurų į rankas.
Rudenį, prasidėjus magistrantūros studijoms, vaikinas nusprendė ieškoti geriau apmokamo darbo.
„Iš tokio atlyginimo buvo labai sunku išgyventi. Pinigų užtekdavo tik nuomai ir maistui, o man visada norėjosi pramogų ir kelionių, todėl pradėjau ieškoti kito darbo“, – savo istorija dalijasi šiaulietis.
Pagal specialybę jam nepavyko rasti nieko geriau, tad ryžosi įsidarbinti vienoje gamybos įmonėje. Šiandien jis gauna 600 eurų ir tiki darbdavių pažadais, kad po bandomojo laikotarpio atlyginimas pakils iki 750 eurų.
„Dirbdamas ne pagal specialybę ir nekvalifikuotą darbą uždirbu daugiau. Šis faktas iliustruoja, kad Lietuvoje nėra teisybės. Žinoma, dabartinė alga manęs taip pat netenkina, todėl kai tik baigsiu magistrantūros studijas, iš karto emigruosiu“, – savo planus atskleidžia Tomas.
Neranda teisybės
Jis sako, kad tokį sprendimą priėmė po to, kai išgirdo, kaip gerai užsienyje sekasi jo draugui.
Vaikino pasakojimu, jo draugas užsienyje taip pat dirba ne pagal specialybę, tačiau uždirba keturis kartus daugiau.
„Klausausi draugo pasakojimų ir žinau, kad jis uždirba 2 tūkst. eurų į rankas, darbdavys jam suteikia nemokamą gyvenamąjį plotą, pietus, kas du mėnesius išleidžia atostogų į Lietuvą ir apmoka kelionės bilietus“, – pasakoja jaunuolis.
Beje, draugui rasti garai apmokamą darbą taip pat pavyko ne iš karto. Tai įvyko po to, kai jis nuslėpė, jog turi aukštojo mokslo diplomą, ir parašė turintis daugiau darbinės patirties.
Pasirodo, darbdaviai iš tokio darbuotojo, kuris iš karto po mokyklos stojo į universitetą ir ketverius studijų metus net nepabandė dirbti, nesitiki gauti daug naudos. Jų dėmesį labiau patraukia tie darbuotojai, kurie po mokyklos porą metų padirba, žino, kodėl jiems reikia mokslų ir ką nori dirbti.
Vaikinas atvirauja, kad nejaučia pavydo draugui, tačiau kelia klausimą, kodėl Lietuvoje darbdaviai kelis diplomus turintiems jaunuoliams nenori mokėti didesnių atlyginimų, kai nekvalifikuoti darbuotojai uždirba kur kas daugiau. Be to, svarsto, kodėl gyvenimo aprašymuose reikia slėpti įrašą apie mokymąsi aukštojoje mokykloje. Jam tai atrodo neteisinga.
„Gailiuosi, kad po bakalauro studijų iš karto neemigravau ir pradėjau studijuoti magistrantūroje. Aišku, man patinka mokytis, bet kai žinau, kad dėl to neuždirbsiu daugiau arba turėsiu šį faktą slėpti nuo darbdavių, kad tik gaučiau bet kokį darbą, pasidaro kažkaip negera“, – savo jausmų neslepia Tomas.
Vien diplomo neužtenka
Darbo rinkos ekspertė Rita Karavaitienė dienraščiui komentuoja, kad panašių atvejų iš tiesų pasitaiko. Vis dėlto dauguma darbdavių ieško būtent aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų. Pažvelgus į darbo skelbimus matyti, kad šį kriterijų darbdaviai nurodo kaip vieną iš pagrindinių, kartais net neįvardydami, kokioje srityje išsimokslinimas turėtų būti įgytas. Tik technologijų, inžinerijos, statybos ir medicinos srityse darbdaviams reikalingi būtent tų sričių specialistai.
„Žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, pasižymi truputį kitokiomis savybėmis negu žmogus be išsilavinimo. Jis kitaip suvokia verslo ir jį supančio pasaulio subtilybes. Akivaizdu, kad aukštasis išsilavinimas skirtas aukštesnio lygio darbui, įmonėms tai yra svarbu“, – sako R. Karavaitienė.
Remiantis statistika, dažniausiai darbo neranda profesinį ar vidurinį išsilavinimą turintys, žemesnės kvalifikacijos darbo patirties įgiję vyresnio amžiaus vyrai.
Apskritai, viskas priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis aktyviai ieško ir bando save atrasti darbo rinkoje. Kitaip tariant, vien tik įgytas išsilavinimas dar negarantuoja, kad žmogus į darbą bus iš karto priimtas. Darbdaviai dėmesį atkreipia ir į turimą darbo patirtį, darbui reikalingus įgūdžius. Be kompiuterinių, užsienio kalbos žinių, darbui reikalingų specifinių įgūdžių, taip pat svarbios kandidato asmeninės savybės, vertybės.
„Darbdaviai kelia nemažai reikalavimų, kuriuos pretendentas turi atitikti, todėl nereikėtų sakyti, kad užtenka turėti vien aukštojo mokslo diplomą. Kai kurie asmenys ir su dviem aukštaisiais darbo neranda“, – informuoja darbo rinkos ekspertė.
Ji paaiškina, kad įgytas magistro laipsnis vertinamas tada, kai jis yra susijęs su būsimu darbu. Kitu atveju pirmenybė visada teikiama tiems asmenims, kurie toje srityje turi daugiau darbinės patirties. Jeigu žmogus iš pradžių studijavo vieną specialybę, vėliau – kitą ir per tą laiką nesukaupė reikalingos patirties, tai tokia kandidato vertė nėra didelė. Darbdaviai nori motyvuoto, patirties turinčio darbuotojo ir tai visada akcentuoja darbo skelbimuose.
Tokiomis savybėmis pasižymintys asmenys uždirba daugiau. Remiantis statistika, galima teigti, kad įgiję aukštąjį išsilavinimą gauna didesnius atlyginimus už tuos, kurie gali pasigirti tik profesiniu ar viduriniu išsilavinimu.
Darbo dairosi užsienyje
Tai žinodami, kai kurie kandidatai sumąsto šiek tiek pagražinti savo gyvenimo aprašymą. Pašnekovė pasakoja, kad pasitaiko tokių atvejų, kai kandidatai prirašo dalykų, kurių iš tiesų nėra atlikę. Pavyzdžiui, parašo, kad moka dirbti su tam tikru įrenginiu, nors iš tiesų jį yra tik matę ir pan. Jie mieluoja norėdami geriau pasirodyti.
Atsiranda ir tokių drąsuolių, kurių fantazija liejasi per kraštus. Dažniausiai jie moka puikiai apie save rašyti ir kalbėti, labai gerai pasirodo per darbo pokalbius ir darbą gauna. Taip būna tol, kol darbdavys pastebi, kad kandidatas save pervertino ir parodo, jog gyvenimo aprašyme įrašyti gebėjimai neatitinka realybės. Žinoma, taip elgiasi tikrai ne kiekvienas.
Pasitaiko ir atvirkštinių variantų. Būna tokių, kurie save pernelyg nuvertina. Taip dažniausiai nutinka žemą savivertę turintiems asmenims, nemėgstantiems girtis.
Darbuotojai nori dirbti Lietuvoje, ypač didesnėse, žinomose ir gerą reputaciją turinčiose užsienio kapitalo įmonėse. Tik bėda, kad regionuose užsienio kapitalo įmonių beveik nėra, tokiu atveju dalis kandidatų nusprendžia išvykti į užsienį. Jiems paprasčiau išvažiuoti į užsienį negu įsidarbinti gretimame didesniame mieste.
„Aišku, tai nereiškia, kad visa Lietuva pirmiausia darbo dairosi užsienyje. Galima ir Lietuvoje daryti karjerą. Mes turime puikių įmonių, galinčių pasiūlyti gerus atlyginimus. Žmonės tiesiog renkasi, kas jiems geriau. Kai darbo neranda, paprasčiausiai išvažiuoja į užsienį“, – patikslina R. Karavaitienė.
Pataria mokytis išsiskirti
Pašnekovė įsitikinusi, kad ir Lietuvoje galima rasti gerai apmokamą darbą, pagal įgytą specialybę. Norintiems pasiekti šį tikslą pirmiausia ji pataria pretenduoti tik į tas darbo vietas, kurios pretendentui labiausiai tinka. Blaiviai įvertinti savo galimybes, įgūdžius, darbus, kuriuos gali atlikti. Anot specialistės, būna tokių atvejų, kai aukštos kvalifikacijos darbuotojai pretenduoja į žemos kvalifikacijos darbą. Darbdaviai tokių kandidatų neskuba priimti, nes mano, kad tokiems asmenims tas darbas greitai nusibos ir jie šiek tiek padirbę pradės ieškoti įdomesnio ir geriau apmokamo darbo.
Gyvenimo aprašyme svarbiausią dalį reikėtų skirti darbo patirties aprašymui. Ne tik įvardyti buvusias pareigas, bet aprašyti įgyvendintas užduotis, pasiekimus.
Siunčiant gyvenimo aprašymą, patartina parašyti bent jau trumpą laiškelį, jame išdėstyti, kodėl pretenduojama būtent į tą poziciją ir atskleisti galimą naudą.
Taip pats svarbu savo gyvenimo aprašymą kas kartą redaguoti pagal poziciją, į kurią pretenduojama. Kartais tingisi tai padaryti, bet jeigu žmogus sprendžia savo likimą tingėdamas, vadinasi, darbo jam iš tiesų nereikia.
