Šių metų liepos mėnesį vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija Lietuvoje buvo 273,92 euro. Daugumai dirbančiųjų šios sumos neužtektų net mokesčiams, o ką jau bekalbėti apie sotesnį ir gardesnį maistą. Tačiau senjorai kažkaip išgyvena ir dar sugeba sutaupyti.

Renkasi tik būtiniausias prekes
Sutuoktiniai Angelė ir Juozas pasakoja, kad norėdami sutaupyti perka tik būtiniausias prekes: duoną, pieną, mėsą, daržoves. Iš viso per mėnesį būtiniausioms prekėms išleidžia 136 eurus. Tiesa, kai jų atvažiuoja aplankyti dukros su anūkais, išlaidos tampa didesnės.

„Abu su vyru jau esame sulaukę pensinio amžiaus. Apsipirkti dažniausiai nukulniuojame į turgų, nes ten pigiau. Kai pas mus atvažiuoja dukros, užsukame ir į prekybos centrą. Tuomet tikrai neapsiribojame vien makaronais ar kruopomis, perkame ir sultingesnės mėsytės ar žuvies bei saldumynų“, – pirkinių krepšelio turinį atskleidžia Angelė.

Tenka daugiau išleisti ir norint palepinti anūkus. Jie labai mėgsta ledus, varškės sūrelius, bandeles, todėl seneliai kartais nulekia į šalia namų esančią kepyklėlę, kad tik anūkams suteiktų daugiau džiaugsmo.

Sutuoktiniai atvirauja, kad visiems džiaugsmo būtų daugiau, jeigu produktų kainos taip sparčiai nekiltų. Jie sako, kad kasmet gyventi vis sunkiau.

„Maistas kainuoja vis brangiau, dėl to tikrai nesame patenkinti, tačiau kažkaip gyvename. Aišku, padėtis būtų geresnė, jeigu ir mūsų pensijos būtų didesnės“, – nuogąstauja sutuoktiniai.

Perka mažiau vaistų
Skaudžiai per kišenę kerta ir vaistų kainos. Galbūt todėl senjorai į vaistinę užsuka vis rečiau. Sutuoktiniai pasakoja, kad bando pastiprinti imunitetą savo pačių augintais vaisiais, daržovėmis, miške surinktomis uogomis, nes taip pigiau nei ligų sezono metu pirkti vaistus arba vitaminus. Taip pat vartoja įvairias vaistažoles, arbatžoles, kurios yra kur kas pigesnės už sintetinius antibiotikus.

„Vaistinėje apsilankome tik tada, kai sveikata visai sušlubuoja ar kai vaistinėse skelbiamos didesnės akcijos ir nuolaidos. Smagu, kai galima nusipirkti vaistą pigiau, tik būtų daug geriau, jeigu prekybininkai taip nežaistų su savo klientais. Manau, vaistai visada turėtų būti pigesni, juk tai ne duona ir dešra, kad būtų galima klientus papirkinėti nuolaidomis“, – pasipiktinimo neslepia Angelė.

Naudojasi derybų įgūdžiais
Jeigu anksčiau menkas pensijas gaunantys žmonės vos galą su galu sudurdavo, brangstant maisto produktams ir kitoms būtiniausioms prekėms, daugumai šalies žmonių tai gali tapti misija neįmanoma. Ką jau bekalbėti apie prabangesnius rūbus, keliones, pramogas, kiną, teatrą – tam pinigų paprasčiausiai nebelieka. Vis dėlto senjorai vis tiek sugeba kažkaip sutaupyti.

Bronelė ir Petras pasakoja, kad norėdami išleisti mažiau tiesiog neperka naujų daiktų, ypač rūbų ir batų. Dažniausiai taiso, atnaujina senus. Pirkdami maistą, atsisako saldumynų, valgo mažiau mėsos.

Pensininkai nuolat naudoja ir savo derybinius įgūdžius. Prekybininkų vis paprašo nuleisti kainą ir kartais jie iš tiesų už pirkinius sumoka keliais eurais mažiau.

Norėdami nepritrūkti pinigų, sutuoktiniai kaupia čekius ir užrašų knygelėje rašo, kiek išleido pastarąjį mėnesį. Vėliau analizuoja savo išlaidas ir nusprendžia, ko kitą kartą geriau nebepirkti.

Toks pinigų skaičiavimas leidžia sutaupyti ne tik būtiniausioms reikmėms, bet ir sutaupytais pinigais pasidalyti su anūkais.

Taip pat šeima ieško būdų kaip užsidirbti papildomai.

„Žinome, kad turintys didesnius butus nuomoja nenaudojamus kambarius, o kiti ieško trumpalaikių darbų. Aš bandau papildomai užsidirbti užsiiminėdama rankdarbiais, o vyras bando uždirbti įvairius daiktus pardavinėdamas metalo supirktuvėse“, – atvirauja Bronelė.

Taupo vandenį ir elektrą
Vyrą palaidojusi Genovaitė stengiasi kuo mažiau lėšų išleisti komunaliniams mokesčiams.

„Siekdama išleisti kuo mažiau pinigų komunalinėms paslaugoms, taupau vandenį ir elektrą. Rečiau prausiuosi ir visada žiūriu, kad vanduo nelašėtų. Taip pat turiu tradiciją prieš išeinant iš namų atjungti visus prietaisus iš elektros lizdų“, – pasakoja močiutė.

Ji sako, kad pinigus taupo ir maisto sąskaita. Genovaitė turi įprotį pasigaminti maistą savaitės pradžioje ir jį valgyti visas penkias darbo dienas. Pavyzdžiui, išsiverda didelį kiekį sriubos ar troškinio ir taip ramiai iki penktadienio gyvena.
Tikru išsigelbėjimu tampa labdaros ir paramos fondo teikiamos paslaugos. Močiutė dėkoja už paaukotus miltus, kruopas, cukrų, nes tomis dienomis ji gali pasigaminti ką nors skanesnio.

O štai pramogoms ji visai neskiria lėšų. Kine ar teatre močiutės tikrai nesutiksi. Jai didžiausia pramoga pažiūrėti televizorių ar paklausyti radijo.

Atsisako brangių pramogų
Vietų, kur būtų galima smagiai praleisti laiką ir neišleisti nė cento, pasigenda ir kiti senjorai. Todėl norėdami nuveikti ką nors įdomaus ir sutaupyti, jie priversti prisigalvoti įvairiausių būdų kaip tai padaryti. Dauguma norėtų, kad apie juos dažniau pagalvotų miesto valdžia ir pasiūlytų daugiau alternatyvų.

Štai septyniasdešimtmetis vienišius Jonas norėtų, kad Šiauliuose veiktų įvairūs klubai, kur paskaitas skaitytų augalijos žinovai. Jis itin domisi augalija ir norėtų apie tai daugiau sužinoti ne tik iš vadovėlių, bet ir ekspertų lūpų.

Joną domina ir akmenų pasaulis, kolekcionuoja juos pagal Zodiako ženklus. Jo kolekcija vis auga, tik norėtų turėti bendraminčių, kurie galėtų pasigirti panašiais pomėgiais.

„Keli bičiuliai daugiausiai laiko praleidžia savo sode arba laiką leidžia su anūkais. Kadangi pats anūkų neturiu, tai tiesiog atsiduodu knygų pasauliui. Aišku, būtų smagiau, jei mieste atsirastų daugiau pramogų, galbūt tuomet ir kitų draugijos taip nepasigesčiau“, – nuogąstauja Jonas.

Tu tarpu Nijolė sako nežinanti, ką reiškia vakarais sėdėti prie televizoriaus, ką nors siuvinėti ar megzti. Žinoma, pinigų pritrūksta ir jai, bet vis tiek randa būdų kaip papramogauti.

„Turiu daug draugų, todėl mes nuolat kartu ką nors veikiame. Pavyzdžiui, rytą susirenkame pas mane ir šokame arba sportuojame. Kitą dieną einame į pirtį. Per gimtadienius rengiame karnavalinius vakarėlius. Mūsų, pensininkų, padėtis iš tiesų nėra pati geriausia, tiesiog stengiamės tai pamiršti ir patys kuriame savo gyvenimą, kurio ne taip daug ir liko“, – sako Nijolė.

Padėtis greitai nepasikeis
„Šiaulių naujienose“ jau esame rašę, kad dėl prastėjančios demografinės padėties, senjorai vargu ar ateityje gyvens geriau. Priešingai – pensijos tik mažės, o dirbti teks ilgiau nei bet kada.

Finansų analitikai dienraščiui yra sakę, kad prastėjantis dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus santykis negali neturėti įtakos „Sodros“ rezultatams ir biudžetui. Todėl labai svarbu nuo pat pirmosios darbo dienos išsiugdyti įprotį taupyti būsimai pensijai.

Gaila, tačiau Lietuvoje tokios kultūros pasigendama, o tai nėra gerai. Reikia suprasti, kad „Sodra“ orios senatvės negarantuoja. Kitaip tariant, priešpensiniame amžiuje ką nors daryti yra per vėlu, nes laiku nesukaupus pakankamai pinigų, neatlikus investicijų tinkamu laiku, senatvėje bandyti visa tai atpirkti yra praktiškai neįmanoma.