Šiaulių centro poliklinikoje dirbančios gydytojos psichiatrės Jelenos Kuznecovos kabineto duris praveria labai daug pacientų. Kai kurie pirmą kartą ateina labai nedrąsiai ir artimųjų vedini. Čia gydytis ateina į alkoholizmo liūną panirę žmonės ar turintys kitų priklausomybių. Šiam darbui atidavusi jau daugiau nei 25 metus gydytoja J. Kuznecova sako, jog psichikos ligų daugėja, o sveikatos sistema kliudo kokybiškai jas spręsti. Vien laiko ribojimas paciento konsultacijai gali būti lemiamas, nes neišklausytas pirmą kartą pacientas daugiau gali ir neateiti. Tai suvokdama gydytoja sako, jog reikėtų visiems daugiau supratimo, nes gydytojo psichiatro darbas – tai ne lempučių sukiojimas, o bandymas rasti kelią į paciento širdį paskatinant jį gydytis.
Darbo pradžia – priklausomybės ligų gydymas
J. Kuznecova būdama dar jauna gydytoja pradėjo dirbti su priklausomais nuo narkotikų pacientais. Besisemdama žinių iš dabartinio Šiaulių priklausomybės ligų centro direktoriaus Elmanto Prano Zeverto pasirinko ne priklausomybės gydytojo kelią, o žengė į didžiąją psichiatriją. Tačiau panaikinus priklausomybės ligų sritį, kaip sako J. Kuznecova, dabar tenka gydyti ne tik depresiją, šizofreniją, demenciją, bet ir visas priklausomybės ligas.
„Turiu labai daug pacientų. Vartojantys narkotikus lankosi pas mane. Turiu pacientų, kurie priklausomi nuo lošimo, tačiau jiems dažniau taikomas psichoterapinis gydymas. Stebime, jog nemažai yra problemų ir dėl seksualinės orientacijos. Mažumos patiria didžiulį spaudimą, todėl panyra į alkoholio liūną. Visuomenė netolerantiška, todėl šalia vienos problemos atsiranda ir kita. Darbo labai daug“, – sako gydytoja J. Kuznecova.
Psichiatro darbas – tai ne lemputes sukioti
Žmonių, kurie kreipiasi pagalbos į psichiatrą daugėja, tačiau, pasak J. Kuznecovos, pagal Lietuvos gydymo metodus, ne visiems užtenka ir gydytojo konsultacijai paskirto laiko.
„Nesuprantu, kaip gali būti nustatomi limitai, o ypač psichiatrijoje. Aš juk gydau, o ne lemputes sukioju. O yra nustatytas konsultacijos laikas, kad mano tos dienos darbas būtų įskaitytas. Tačiau jei Jonui reikia 10 minučių, tai gal Petrui reikės 1 val. ir 10 minučių. Mano darbo įrankiai – juk akys, ausys ir liežuvis. Aš, kaip gydytoja, privalau išklausyti savo pacientą. Juk pirmas kontaktas su mediku itin labai svarbus. To nesuvokia mūsų sveikatos apsaugos ministrai.
Pavyzdys: man atvežė pacientę, kurią konsultavau net 3,5 val. Būtent tiek laiko reikėjo, kad žmogų įkalbėčiau gydytis. Dabar mes jau baigiame gydymą ir ta moteris yra laimingiausia pasaulyje. Gerai, kad ta moteris pasitaikė mano budėjimo metu ir tuo laiku nevažiavo greitosios ar policijos pareigūnai, kurie dažniausiai atveža naujų pacientų, todėl buvo laiko suteikti kokybišką konsultaciją šiai moteriai. Jei būčiau dirbusi pagal numatytą laiko limitą, tai klausimas, kur ta moteris būtų dabar“, – nuogąstauja J. Kuznecova.
Gydytoja sako, kad alkoholizmas – tai liga, kurios žmogus nesirenka ir ją reikia gydyti. Supratimo reikia ir iš artimųjų, kurie su sergančiu alkoholizmu priversti gyventi.
„Artimieji dažnai pyksta sakydami, jog vyras ar žmona pažadėjo nebegerti, tačiau vėl geria. Tačiau tą akimirką žmogus nemeluoja. Juk sergantys vėžiu negali prisiekinėti, kad jo organizme nebebus metastazių, arba astma sergantysis – kad nebus astmos priepuolių, diabetu sergantis – kad jam niekada nepakils cukrus. Tai yra liga ir ji yra įtraukta į ligų sąrašą. Kai kurie bijo eiti gydytis, nes gydantis gaus daug apribojimų: negalės turėti ginklo, negalės vairuoti ir pan. Tada jie yra priversti gydytis anonimiškai, o anonimiškumas Lietuvoje kainuoja. Baisiausia tai, kad tie, kurie nesigydo, gali laisvai gyventi be jokių apribojimų ir girti lakstyti su šautuvais po miškus“, – sako J. Kuznecova.
O kiek turime slaptų alkoholikų, kurie nesigydo. Pasak J. Kuznecovos, visuomenėje matome tik ledkalnio viršūnę ir stebimės, kai jau įvyksta nelaimės.
„Problemų daug. Ir man jau pabodo laidoti pacientus, kurių išgydyti jau nėra galimybių“, – sako gydytoja.
Kelias į paciento širdį
Pasak gydytojos J. Kuznecovos, dažnai į psichiatro kabinetą ateina susigūžęs ir nekalbus žmogus, kuris nenori pasakoti apie savo problemas, nes paprasčiausiai pats jų nemato. Norint padėti tokiam žmogui itin svarbu rasti tinkamiausią būdą jį prakalbinti.
„Pradžia visada būna sudėtinga. Aš net klausiu pacientų, ar jie nori, kad pokalbyje dalyvautų kartu atėjusi antra pusė. Dažniausiai žmonos aiškina, kad jų dalyvavimas labai svarbus, nes pats vyras ne viską pasakys. O gydytojas turi stebėti viską: paciento kūno kalbą, mimikas, ką jis daro, kaip kalba. Kai jau suprantu, kad žmogus norėtų kalbėtis dviese, tada net ir sesutę paprašau išeiti už durų. Taip pradedame užmegzti pokalbį. Alkoholikas labai gražiai pats įvardija savo problemą, tačiau tam reikia laiko. Kai įgaunu pasitikėjimą, kito vizito metu pacientas jau kalba atvirai. Žinoma, pasitaiko ir pablogėjimų. Tačiau labiausiai džiugina, kai jau pasveikę pacientai ateina pasidžiaugti savo blaivybe. Turiu pacientų, kurie manęs vis nepamiršta ir eidami pro šalį atneša gėlių, nes jie švenčia blaivybę ir dėkoja man už pagalbą. Tai taip pat yra psichoterapinis momentas, kuris teigiamai nuteikia pacientą“, – pasakoja J. Kuznecova.
Pasak gydytojos, kai į gydytojos kabinetą alkoholiką atveja antroji pusė, kuri nebegali gyventi su nuolat girtaujančiu vyru, į kabinetą tenka kviestis ir žmoną, kad būtų išaiškintas gydymo tikslas ir ligos priežastis.
„Taip jau yra, kad dažnai pacientai nesuvokia, kad alkoholizmas yra liga, todėl ją bando nulėpti. Tačiau riba, kada tai jau tampa liga, labai trapi. Jei nori, žmonės išsiverčia ir be alkoholio. Neseniai buvau išvykusi pailsėti ir gavau trumpąją žinutę, kurioje pacientas šventė 20 metų blaivybę. Ir aš džiaugiuosi tokiu rezultatu kartu. Perskaičiusi žinutę net apsiverkiau, nes žmogus manęs vis nepamiršta, o mano darbas – prasmingas“, – sako gydytoja.
Lietuvoje egzistuoja gėrimo tradicijos
Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad lietuviai nuo seno mėgo švenčių neįsivaizdavo be stiprių gėrimų ir jų vartodavo labai daug. Tai, kaip sako gydytoja J. Kuznecova, yra sena tradicija, tačiau šiuolaikinė miesto visuomenė alkoholinius gėrimus atsargiau ragauja, nes nebėra tikslo prisigerti.
„Žmonėms, kurie turi problemą, nereikia net progos, todėl alkoholiu piktnaudžiauja kasdien. Tokie žmonės dažniausiai geria pigesnį ir didesniais kiekiais alkoholį. Kaip tokius žmones suvaldyti? Pavyzdžiui, uždraudėme alkoholio prekybą degalinėse. Ir ką? Mažiau žmonės geria? Juk degalinėse pirkdavo tikrai ne alkoholikai, nes ten būdavo brangesnis alkoholis. Peršasi išvada, kad kuo daugiau draus, tuo daugiau kaimuose gers, nes alkoholiu pradės prekiauti bobulytės. Dabar žmonės važiuoja nusipirkti pigesnio alkoholio į Latviją. Jei žmonės geria, vadinasi, jie turi per daug pinigų, todėl reikėtų iš jų atimti bedarbių pašalpas. Tai tikriausiai vienintelis būdas, nes alkoholio draudimai nieko nepakeis. Pirmas alkoholio draugas – neturėjimas ką veikti. Kai nėra darbo, tai žmonės ir geria. O kai geria, darbo nereikia, žmogus socialiai degraduoja, nelieka interesų. Toks žmogus visiškai niekam nereikalingas“, – sako gydytoja.
Alkoholizmo problemų turinčių daug, tačiau ne visi linkę gydytis. Pasak J. Kuznecovos, yra ilgamečių alkoholikų ir labai jaunų, kurie piktnaudžiauti alkoholiu pradėjo dar vaikystėje.
„Turiu vieną pacientą, kuriam dabar yra 20 metų, o jis alkoholį vartoja nuo 14 metų. Priklausomybės sindromas susiformavęs seniai. Jaunuolis jau yra patyręs 4 delyrus (baltosios karštinės), o kiek dar psichozių. Ir kas blogiausia, kad tas jaunas žmogus apie tai pasakoja su didžiuliu pasididžiavimu, giriasi, tarytum tai būtų gyvenimo pasiekimai. Bandau aiškinti, kad alkoholis naikina jo smegenis, nuo to išsivystė epilepsija. Tačiau jam vis vien. Labai skaudu matyti degraduojančius jaunus žmones“, – atvirauja gydytoja.
Psichiatrei tenka tramdyti neblaivius pacientus
„Kolegos man dažnai „numeta“ psichuojančius pacientus, sakydami, jog J. Kuznecova susitvarkys. Tačiau aš esu žmogus, kaip ir kiti – iš tos pačios mėsos sudėta, todėl galiu nuo agresyvių pacientų gauti į kaulus, kaip ir jie. Nors tiesą pasakius, aš visada randu bendrą kalbą su pacientais. Būna visko. Kartais susitariame juokaudami, o kartais tenka ir balsą pakelti, kai jie rėkia ant manęs. Taip gesiname agresiją. Tai mano gydymo taktika, kuri veikia. Tada pacientas atsiprašo, kad jis pasikarščiavo, aš atsiprašau paaiškindama, jog ne tik gydytojai, bet ir pacientai turi ne tik teises, bet ir pareigas, todėl rėkaujant viešoje vietoje gali būti iškviesta policija. Visko būna. Kartais tenka konsultuoti ir išgėrusius pacientus, nors iš tikrųjų konsultacijoje turi dalyvauti motyvuotas blaivus žmogus. Dažnai man atveža sunkios būklės, besikeikiančius, agresyvius pacientus. Pareigūnai nežino, kur tokius žmones vežti, tai veža juos man. Tačiau švelniai tariant, tai girti chuliganai. Buvo gerai, kai veikė išblaivinimo įstaigos ir jose tokie pacientai galėdavo saugiai išsiblaivyti. Dabar neblaivūs guldomi į ligoninę, kur triukšmauja, koneveikia gydytojus, trukdo kitiems pacientams. Situacija baisi, nors turėtų juos tramdyti policijos pareigūnai“, – sako gydytoja.
Laukiamos priklausomybės ligų centrų permainos – glumina
Jau ne kartą „Šiaulių naujienose“ rašėme, kad Lietuvoje ruošiamasi Priklausomybės ligų centrų reorganizavimo projektui, kuriuo siekiama pagerinti priklausomybės ligų gydymo paslaugų prieinamumą ir kokybę, reorganizuojant šiuo metu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje veikiančius priklausomybės centrus bei optimizuojant jų veiklą.
Gydytoja psichiatrė J. Kuznecova griebiasi už galvos sakydama, jog tokie pražūtingi sprendimai padarys daug žalos, nes priklausomybės ligų daugėja, o gydymo galimybės Šiauliuose prastėja.
„Nežinau, ką valdžia galvoja. Visi sprendimai nelogiški. Specialistų trūksta, o gydymo sistemą vieni ministrai kuria, kiti griauna – visai nebijau tai sakyti. Kažkada mūsų centre buvo galima taikyti gydymą metadonu, čia pat ir vaistų turėjome, o dabar tenka vykti į Priklausomybės ligų centrą, ten išrašyti pacientui vaistus ir aiškinti pacientui, kad ten vyktų jų pasiimti. Visi keikiasi, yra nepatenkinti, tačiau niekam neįdomu. Kaip bus toliau, nesuvokiama. Sunku dirbti ir greitosios pagalbos medikams, kurie reaguoja į visus iškvietimus. Turime etatinių alkoholikų, kurie kasdien kviečiasi greitąją po 5-6 kartus, nes taip smaginasi. Visi bijo, nes grasina nusižudyti, o gydytojai jaučiasi atsakingi už žmogaus sveikatą. Tada į ligoninę neblaivų žmogų veža greitoji, o iš paskos važiuoja policijos pareigūnai. Nuo kurio galo mes sprendžiame problemas? Neblaivūs asmenys įžeidinėja gydytojus, pareigūnus. Jei vėl egzistuotų išblaivinimo įstaigos, mažiau būtų smurtaujančių, o žiemą ir sušalusių žmonių“, – sako J. Kuznecova.



