Kasmet birželio 14-ąją prisimename sudėtingą savo šalies istoriją: 1939 m. Maskvoje buvo pasirašytas NKVD įsakymas ir parengta instrukcija antitarybinio elemento likvidavimui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.1940-aisiais prasidėjo masiniai areštai. Birželio 14 dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus į Sibirą. Tai buvo iš anksto suplanuota ir parengta akcija. 1941-ųjų trėmimuose labiausiai nukentėjo Lietuvos inteligentija. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo vadovė Valerija Kazlauskaitė-Jokubauskienė, sako, kad tada buvo ištremtas pats gražiausias Lietuvos žiedas – LR politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, kunigai, ūkininkai ir jų šeimos.

Tremtyje kas dešimtas – vaikas
Pirmas trėmimų etapas baigėsi birželio pabaigoje, tačiau Vokietijai užėmus Lietuvą,1944 m. liepos 4 d. raudonoji armija vėl įžengė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija, po kurios sekė nauji trėmimai. Visi trėmimai daugiausiai buvo vykdomi naktį tarp 2-3 val. nakties. Žmonėms skirdavo tik kelias valandas susiruošti ir pasiimti būtinus daiktus į nežinios kelionę.

„Pilnamečiai buvo susodinami ant kėdžių ir jiems buvo neleidžiama judėti. Mūsų šeimą trėmė 1949 m. Nebuvo tarp maniškių nė vieno pilnamečio, vyresniems broliams buvo14 ir 15 metų, juos pasodino ir leido vyresnei sesei pasiimti daiktus, kokius galėjo. Man tada buvo penkeri metai, vyresnei sesei – šešeri su puse. Verkė mama, ir mes kartu verkėme“, – spaudos konferencijoje prisiminė V. Jokubauskienė.

Kaip ji sako, tremiami buvo būtent tie, kurie labai mylėjo Lietuvą, taikytasi toli išvežti tvarkingus ūkininkus, jų šeimas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940-1953 iš Lietuvos ištremta 131 600 žmonių. Kas dešimtas tremtinys buvo vaikas, o tremtyje žuvo 5000 vaikų. Prievartinė kelionė buvo labai sunki, dėl sunkių antisanitarinių sąlygų ir maisto trūkumo daugybė žmonių mirė kelyje. Mirusiuosius tiesiog išmesdavo iš vagono… Trėmimai Sibiro žemėse paliko maždaug  800 lietuviškų laidojimo vietų.

V. Jokubauskienė nuoširdžiai džiaugiasi, kad su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariais šiauliečiais šiandien bendrauja miesto mokyklos, moksleiviai noriai bendrauja su žmonėmis, patyrusiais sovietų represijas, padeda tvarkyti politinių kalinių ir tremtinių kapines. „Mums jaunimas padeda tvarkytis kapinėse, nes mūsų amžiaus vidurkis gana didelis. Be to, mes norime palikti prisiminimus jaunajai kartai, kad ji žinotų, koks tai buvo skaudus puslapis Lietuvos istorijoje ir kad kurtų gražią Lietuvos ateitį“, – sakė ji.

Istoriją būtina saugoti, jei net ir skaudi
Antai ir Šiaulių universiteto alumnų asociacijos prezidentas Klaidas Palikevičius tikina, kad kiekviena Lietuvos istorijai reikšminga data yra svarbi, nesvarbu ar ji džiugi, ar priverčia prisiminti tragiškus įvykius. 1941 m. birželio 14 d. Lietuvai iš esmės yra skaudi data, sako jis, bet džiaugiasi, kad Šiauliuose bus ne vienas renginys, skirtas jai paminėti.
 „Mes privalome prisiminti, todėl jaunimui labai svarbu perduoti gyvąją istoriją, jei norime ugdyti tautinę savimonę ir meilę savo gimtinei. Džiugu, kad atsiranda nauji ir būtent jaunimo inicijuoti renginiai kaip „Misija Sibiras“, kurie liudija apie istoriją ir suteikia galimybę aktyviai dalyvauti, savo akimis išvysti tremties vietas, suprasti ką turėjo išgyventi tremtiniai“, – sako jis.

„Misija Sibiras“ – projektas, kurio metu organizuojamos jaunų žmonių ekspedicijos į Sibirą. Ekspedicijos tikslas – sutvarkyti tautiečių trėmimų vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius, lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis puoštus kryžius, žuvusiems lietuviams Sibire atminti. Ekspedicijos metu bendraujama su Sibire tebegyvenančiais tautiečiais ar jų atžalomis. O grįžus iš ekspedicijos dalyviai keliauja po visos Lietuvos mokyklas ir skatina jaunuolius domėtis Lietuvos istorija bei išsaugoti ją ateities kartoms.

„Svarbiausia mums būti ir išlikti pilietiškais, domėtis ir žinoti savo istoriją“, – tikina K. Palikevičius.

Šiaulių valstybinės kolegijos Studentų atstovybės prezidentė Greta Jočytė mano, kad jaunam žmogui pakankamai sunku suprasti, ką tuo metu išgyveno Lietuvos partizanai, tremtiniai ar paprasti piliečiai.

„Jaunas žmogus žino tik tiek, kiek rašoma istorijos vadovėliuose, ar mano atveju, ką man papasakojo senelis. Bet iš tiek informacijos galima spręsti, kad ši diena, kaip ir kitos valstybinės šventės, yra svarbios tiek senesnės kartos atstovams, tiek jaunesnės. Gimtinės istorija yra be galo svarbi, nors dabar jau neretai išgirstame „emigruosiu, nes Lietuva dugne“, „ne dėl tokios Lietuvos kovojom“. Kaip bebūtų, šiandien daugelis pamiršta, kad anuomet buvo blogiau, nes Lietuva buvo nelaisva, ją naikino pašaliečiai, žmonės priverstinai buvo tremiami. Tačiau mes galų gale išlikome ir turime laisvą šalį, laisvę kalbėti ir rašyti lietuviškai, reikšti nuomonę. Manau, reikėtų to nepamiršti net ir išvykstant į svetimą šalį laimės ieškoti“, – sako ji.

G. Jočytė sako, kad kolegija kasmet mini Lietuvai reikšmingas datas. „Sausio 13 dienos ryte pagerbiame tylos minute žvakių šviesoje žuvusius taikos gynėjus, skaitome paskaitas ta tema, rodome dokumentinę medžiagą. Vasario 16-ąją dažniausiai žiūrime tam tikrus filmus, šiemet studentai žiūrėjo serialą „Partizanai“. Kovo 11 dieną jungiamės prie akcijos kartu su kitais dalyviais ir nešame trispalvę vėliavą nuo pietinio mikrorajono iki Prisikėlimo aikštės. Dar mokyklos laikais, priklausiau Šaulių sąjungai, mane visada jaudino visos pamokos, istorijos, pasakojimai. O ir pačios karių pratybos įkvėpdavo – kiek atsidavimo ir garbės jaučiau tuo metu. Didžiavausi tuo ką dariau. Mano pagarba Lietuvos kariams iki šiol išliko“, – tikina ji.