Atidžiau imta stebėti, kas vyksta su mūsų vaikais, smurtas tapo labiau atpažįstamas. Visgi visuomenė vis dar baiminasi kitokių – neįgalių, našlaičių, vaikų, kuriems prireikė laikinos globos.
Štai labdaros paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje“ draugija dairosi patalpų Šiauliuose: tikimasi, kad maždaug keturių kambarių namas ar butas greitu metu atsiras ir draugija galės visapusiškai pradėti vykdyti savo veiklą mieste.
Šiauliuose – tik viena globėjų šeima
„SOS vaikų kaimų Lietuvoje“ draugijos šeimų stiprinimo programų vadovas Rimvydas Augutavičius kviečia keisti požiūrį ir sako, kad žmogumi galima tapti tik gyvenant tarp kitų žmonių ir turint žmogiškas sąlygas.
„Jeigu žmones izoliuojame, tai uždedame tam tikrą stigmą ir taip formuojame atskirtį. Vaikai susiduria su neigiamais jausmais, kurie tampa neigiamomis nuostatomis, o šios – neigiamais veiksmais. Kalbu apie kartą žmonių, kurie auga globos namuose. Jeigu mes suteiksime kitokį emocinį, psichologinį atspalvį, meilę, tai galime tikėtis kitų žmonių, kurie suaugę į pasaulį žiūrės be pykčio ir be jokios pagiežos“, – sako jis.
Vilniuje startavo profesionalių globėjų rengimas, o šiuo metu vaikų globa sostinėje gali pasirūpinti 12 globėjų. Tai nėra daug. Šiauliuose situacija, matyt, irgi nepavydėtina – šiuo metu tėra ruošiama viena globėjų šeima, kad vaikams būtų teikiama paslauga – globa šeimoje.
Viena šeima gali globoti iki penkių vaikų įskaitant ir savus. Jeigu šeimoje auga du, tuomet vaikų, kuriuos galima paimti globoti, skaičius sumažėja iki trijų.
Kaip sako SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos šeimų stiprinimo programų vadovas R. Augutavičius, dauguma globėjų – su aukštuoju išsilavinimu, dirbantys. Kai kurie jų turi išsilavinimą, artimą socialiniams mokslams – psichologai, sociologai, socialiniai darbuotojai. Jie siekia padėti vaikams ir taip save įprasminti. Kokie piliečiai nori tapti globėjais?
Tai žmonės, kurie galbūt negali turėti savo vaikų arba yra apsisprendę turėti savų. Kita grupė – kurie nėra tikri, ar jiems įsivaikinimas galėtų pagelbėti. Būna atvejų, kad globėjai ryžtasi įsivaikinti vaikus, nes susiformuoja emocinis ryšys, pasakoja R. Augutavičius.
„Globėjų centras įsteigtas tik Vilniuje. Panašiu modeliu paremtą globėjų centrą rengiamasi steigti Šiaulių regione, kad paslauga būtų prieinama visoms savivaldybėms. Dar vienas – Klaipėdos regione. Jau esame susitikę su Šiaulių savivaldybių atstovais dar prieš tai, kai buvo paskelbtas konkursas globėjų centrui steigti ir paslaugai vykdyti Šiaulių regione. Susitikę su visais savivaldybių atstovais diskutavome, kokio principo ir turinio jie tikisi. Šiauliuose esame patvirtinti kaip galimi paslaugų teikėjai, pasirašėme sutartį. Tad artimiausiu metu pradėsime ieškoti ir rengti socialinius globėjus. Tikimės, kad per tris mėnesius galėsime įkurti ir globėjų centrą su profesionaliais globėjais“, – sako R. Augutavičius.
Nuomotojai ne tik bijo vaikų, bet ir formalios būsto nuomos sutarties
R. Augutavičius paaiškina apie bendruomeninės globos projektą Šiauliuose, pagal kurį ieškoma patalpų.
„Mes turėtumėme pilnai integruotą patalpą – ar tai namas, ar didesnis butas Šiaulių mieste. Visiškai integruotame būste galėtų gyventi iki 8 vaikų. Tai nebūtų tarsi globos namai, kuriuose koncentruojasi daug vaikų, kurie lokaliai yra atskirti nuo gyvenimo bendruomenėje. Paslaugas teiktų profesionalūs socialiniai darbuotojai, dirbsiantys pagal slenkantį grafiką būtent tuose bendruomeniniuose globos namuose. Čia gyvensiantiems vaikams būtų skirta laikinoji globa, vaikas būtų grąžinamas į savo biologinę šeimą, kai namuose situacija pasikeičia“, – sako „SOS vaikų kaimų Lietuvoje“ draugijos šeimų stiprinimo programų vadovas.
Vis dėlto būsto paieškos – ganėtinai sunkios. Bandyta bendradarbiauti su nekilnojamojo turto agentūromis, kurios paaiškino, kad informacijos stoka arba visuomenės požiūris neleidžia iš esmės plėtoti tokio tipo paslaugos. Žmonės išsigąsta ir atsisako nuomoti.
Ko čia bijoti?
Nuomotojus gąsdina ir oficialumas – jei sutartį įformins su institucija, tai dokumentas turės būti oficialus, o deklaruoti generuojamas pajamas nuomotojams netinka.
Antra, net ir vienišos mamos su vaikais, pasirodo, susirasti nuomojamą būstą vargiai gali. Nuomotojai bijo, kad vaikai esą turtą sugadins ar suniokos. O globojamų vaikų – tokių kaimynų nelabai ir laukiama.
Visgi R. Augutavičius nepraranda vilties – visuomenė keičiasi, kai ji ne tik kalba, bet ir veikia. Vakarų valstybėse visuomenė jau seniai praėjusi etapą, kai verčiau rinktasi izoliuoti kitokius – neįgalius žmones, senyvo amžiaus ar globojamus vaikus. Kiekvienas visuomenės segmentas darniai gyvena bendruomenėje ir yra jos dalis, pastebi R. Augutavičius.
„Žmonės yra neabejingi socialinėms problemoms – jie finansiškai prisideda per įvairias akcijas, renginius. Bet mes kviečiame prisidėti fiziškai“, – sako R. Augutavičius.
