Visos pilietinės sąvokos yra paremtos idėjomis. Džiugu, kai idėjos būna paremtos idealizmu, noru padėti kitiems. Tačiau šiandien idealai vis dar suvokiami kaip paslėpti materialiniai interesai. Dėl kokių priežasčių taip yra ir kodėl prieš Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, vėliau – atkūrimą, buvo jaučiamas visai kitoks gyvenimo skonis?
Į šiuos ir panašius klausimus bandė atsakyti Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Skęstame vartotojiškumo liūne
Chaimo Frenkelio viloje skaitydamas paskaitą „Lietuvos laisvės slenksčiai: Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Respublikos“ profesorius E. Aleksandravičius kalbėjo, kad apie akivaizdus laisvės  slenksčius yra linkstama nutylėti.
Istorikas pasakojo, kad lietuviai, išgyvenę santvarkų lūžius, per sovietinį socializmą priartėjo prie laisvosios rinkos ekonomikos. Kitaip tariant, dauguma žmonių į turtingą asmenį vis dar žiūri ir žiūrės kaip į „banditą“. Žmonės svajoja praturtėti, įkurti verslus, tačiau jeigu kaimynui pasiseka geriau – viskas tuo ir baigiasi. Anot istoriko, čia ir slypi visi spąstai.

„Įtariu, kad apskritai mes, ilgą laiką būdami po sovietų padu ir tos marksistinės indoktrinacijos paveikti, nesugebėjome pamatyti tai, kas kapitalizme iš tiesų yra gera. O tai, kas jame bloga, mes matome kiekvieną dieną“, – akcentavo E. Aleksandravičius.

Pajamų nelygybė, socialinė atskirtis pas mus yra didesnė negu kaimynystėje. Galima manyti, kad tai iš tiesų reiškia kapitalizmą. Tačiau nepaisant to, kitiems kapitalistiniams kraštams solidarumą pavyko suderinti su privačia iniciatyva. Kapitalistiniai kraštai su gerbiama privačia nuosavybe ir tam tikra socialdemokratine dvasia per tai vis tiek pasiekė gerovę, kuri mums atrodo pavydo verta.

Kitaip tariant, kapitalizmas turėjo daugybę gerų bruožų, kurių mums nei savo, nei Vakarų istorijoje nepavyko pamatyti. Matome tik pačius daiktus, turtą, kurį atneša geismas vartoti, o jis šiandien mums pakankamai skandina.

Visuomenė – tai susiorganizavę žmonės
Tačiau tai tik teorinės įžvalgos. Šiaip ar taip, didžiausias dalykas, kuris kapitalizmą, kaip socialinių santykių struktūrą, daro pakankamai našų yra tai, kad anksčiau iš teisiškai luominės visuomenės žmonės kartu su pramonės perversmu, apsišvietimu išsivadavo į laisvo individo gyvenimo erdvę.

„Tik per raštingų, apsišvietusiųjų asmenų klasę įmanomas aukštesnių idealų supratimas, įskaitant ir tokius idealus, kaip savosios tautos samprata, savos tautos interesai, savos tautos nepriklausomybės idėjos. Visos jos iš esmės yra laisvų žmonių bendruomenės idėjos“, – pabrėžė istorikas.

Anot jo, kapitalizmas ir šios laisvės santykiai visada yra pakeliui. Tačiau kas iš esmės svarbiausia tokių, ypač ankstyvo, optimistinio gal dar ne visai sužvėrėjusio, neimperialistinio kapitalizmo stadijoje – tai, kad tuo metu valstybės ir biurokratijos yra nedaug, ji neišsivysčiusi. XIX a. net nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad kas kurtų kultūros, sveikatos apsaugos ministerijas. Tuo metu viskas buvo kuriama savanoriškų asociacijų arba pilietinių organizacijų bendromis pastangomis.

Kitaip tariant, tuometinį draugijų gyvenimą buvo galima apibūdinti taip: žingsnis nr. 1 – išsivadavęs žmogus, kuris yra juridiškai laisvas ir apsišvietęs tiek, kad suprastų savo atskirumą; žingsnis nr. 2 – ieškojimas kito žmogaus (kuriasi draugijos, klubai). Tai yra besąlygiškai pozityvus kapitalizmo svarbiausias visuomeninis efektas.

Istorikas paaiškino, kad visuomenė – tai nėra visi žmonės. Visuomenė – tai susiorganizavę žmonės, kurie gali veikti solidariai dėl bendrojo gėrio. Tai žmonės, kurie savo sąmonės ugdymu įveikia grynąjį vartotojišką egoizmą ir kartu susidėję su kitais bando užsiimti bendru tikslu.

Žvelgiame į ankstyvojo kapitalizmo šalis. XVIII a. pab. Anglijoje veikė apie 35 tūkst. klubų, draugijų, asociacijų ir t. t. XIX a. vid. Habsburgų imperija, Austrija, vienu metu turėjo įregistravusi net 65 tūkst. draugijų ir klubų. Tai galima tik įsivaizduoti, kaip tuomet žmonės buvo susiorganizavę.

Tai toks rojus, kurį prancūzas, aristokratas Aleksis De Tokvilis pamatė Amerikoje apie 1860 m. Pamatė ir suformavo mūsų šiandieninę sampratą, kad apskritai demokratija nėra įmanoma be susiorganizavusių laisvų piliečių. Visko pasiekiama per socialines derybas, per savo nuomonės reiškimą.

Juodąjį laikotarpį jau išgyvenome
Istoriko teigimu, ano laiko Jono Basanavičiaus generacijos žmonės negalėjo įsivaizduoti, kad valdžia ką nors gali duoti. J. Basanavičiaus kartos žmonės tik puoselėjo viltį, kad rusų valdžia nustotų atiminėti, drausti. Čia turime savo dramą, kuri mus suveda su latviais ir Mintaujos centru.

E. Aleksandravičius kalbėjo, kad mes savo istoriją grindžiame senosios valstybės atstatymo patriotizmu. Pirmuoju, antruoju, trečiuoju sukilimais su liūdna pabaiga (praradimais, pralaimėjimais, deportacijomis, konfiskacijomis).

Nuo tada visą laiką ėjome žemyn ir nuo 1863 m., per paskutinį kruviną sukilimą, patyrėme  didžiausią per visą istoriją smūgį. Netekome lietuvių kalbos, švietimo. Negana to, buvo uždrausta kurti savanoriškas asociacijas. Po 1863 m. uždraudžiami bet kokie susivienijimai, bet kokia pilietinė laisvanoriška veikla, išskyrus rusų iš centro suorganizuotą.

„Mes savo juodąjį periodą nugyvenome už Lietuvos ribų, gerų geriausiai turėdami susiorganizavusias visuomenės klases. Amerikoje net juodadarbiai buvo susiorganizavę ir susiskirstę, tai buvo šiuolaikinės visuomenės užuomazga tik, deja, ne mūsų žemėje, bet kažkur toli“, – apgailestavo istorikas.

Tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje tuo metu buvo visai kitokia situacija. Šių teritorijų viešpačiai, buvę Livonijos riteriai, baronai arba vokiškoji elito dalis, nuo pat Petro Pirmojo laikų turėjo savo vietines privilegijas ir jiems galiojo savotiška vokiečių teisė. Šis sluoksnis iki pat XIX a. pab. netrukdomai turėjo visas privilegijas burtis į draugijas, kurti bendrojo gėrio organizacijas, muziejus ir t. t.

Latviai tapo mūsų draugais
Negana to, latvių paprastoji publika buvo išbaudžiavinta, paleista į laisvę, žymiai anksčiau negu Lietuvoje. Latviai tuo metu pasinaudojo pramonės revoliucija. Ten augo miestai, industrija, buvo reikalingi darbininkai, apsišvietę žmonės. Iki XIX a. pab. Rygoje vyravo latviškai kalbanti viduriniąją klasę turinti aplinka.

Be to, tuo metu Rygoje, Mintaujoje lietuvių buvo daugiau negu Kaune ar Vilniuje kartu sudėjus. Mokiniai iš Lietuvos tiesiog plūdo mokytis Mintaujos mokykloje. Tenai ir susiorganizavimo laipsnis buvo kitoks. Ten buvo žinoma, kodėl jauni mokiniai yra remiami ir kas iš jų gali išaugti.

Kai mes skaičiavome savo Prūsijoje išleistas ir nelegaliai į Lietuvą atvežtas knygeles, latviai didžiausiais tiražais spausdino laikraščius, galėjo organizuoti tautines dainų šventes ir t. t. Jie tarsi gyveno visai kitokį gyvenimą.

Ir būtent tai, kad tuo metu lietuviai ir latviai veikė išvien turėjo nemažai įtakos Lietuvos Nepriklausomybei. Tai svarbiausias mūsų šimtmečio fonas, gretinantis latvių ir lietuvių patirtis. Kitaip tariant, tais sunkiais laikais lietuvių vaikai mokėsi Latvijoje. Kai sovietų valdžia, neleisdavo tremtiniams grįžti į Lietuvą, jie dažniausiai apsistodavo Latvijoje ir t. t.

Tuomet Mintauja tapo socialiniu fonu, kur įsivyravo kita kapitalizmo fazė, kur vystėsi pramonė, kur dirbo dešimtys tūkstančių lietuvių darbininkų ir pradėjo formuotis geranoriškos organizacijos.

„Šiandien, po sovietų esame įpratę, kad visa tai yra valdžios reikalas. Esą valdžia neduoda to, ko mes geidžiame. Iš tiesų valdžia niekada negalėjo visko duoti. Anų laikų žmonės tai suprato ir nieko nelaukė. Tiesiog susiorganizuodavo ir kažką darydavo. Taip buvo iki 1905 m., kai įvyko lūžis ir viskas pasikeitė“, – kalbėjo E. Aleksandravičius.
(Bus tęsinys)

Artūro STAPONKAUS nuotr.