Valstybės įsteigtas bendradarbystės centras „Spiečius“ miesto bulvare veikia jau beveik pusmetį. Ūkio ministerijos viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ žinioje veikianti verslo erdvė – dvejų metų projektas. Kaip sako „Spiečiaus“ koordinatorė Diana Grapskytė, veikla įsivažiuoja. Tik nustebino tai, kad veiklos viešumas kiek apribotas.

Dozuotas viešumas?
Bulvare Turizmo informacijos centro kaimynystėje Savivaldybės patalpose įsikūrusio „Spiečiaus“ durys – „ant rakto“. Norintį padaryti keletą nuotraukų iš vykstančio seminaro redakcijos fotografą koordinatorė išprašo lauk – iš anksto nesuderinta. Praneša: dėl tos pačios priežasties nebus ir interviu. Reikia suderinti su Vilniumi.

Paklausta, kodėl viešos įstaigos veikla staiga tapo nebevieša, „Versli Lietuva“ Komunikacijos, tyrimų bei analizės skyriaus vadovė Rasa Bagdonienė (iš Vilniaus) maloniai tikina, kad tai tik mažas nesusipratimas.

Kodėl įstaigos durys yra nuolat užrakintos? D. Grapskytė paaiškino, kad dėl patogumo. Centre dirbantys verslininkai turi įėjimo korteles, o panorėję užsukti miestiečiai gali „pasibarškinti į langelį“.

Verslininkai gauna darbo erdvę
Šiaulių miesto meras savo metinėje veiklos ataskaitoje paminėjo, kad „Spiečius“ įkūrė 12 darbo vietų. R. Bagdonienė sako, kad tai nėra tiesa. Ten dirba 12 smulkių verslininkų, kurie darbo vietas susikūrė, apmoka ir moka už jas mokesčius patys, tačiau „Spiečiuje“ gauna stalą, kėdę, kompiuterį, erdvę susitikimams, mokymus, mentoriaus pagalbą.  

„Neįdarbino, o suteikė darbo priemones pradedantiems verslininkams tam tikram laikotarpiui, kol verslas įgauna raumenį ir važiuoja pats. Aš nelabai įsivaizduoju, kur mes sukurtume 12 darbo vietų, namus galima perdažyti su tiek žmonių“, – aiškino Rasa Bagdonienė.

D. Grapskytė pasakoja, kad dauguma čia dirbančių verslininkų turi įforminę individualią veiklą: 3 iš jų yra mados verslo atstovės, kiti dirba su IT technologijomis, įkūrę elektroninę parduotuvę, viena uždaroji akcinė bendrovė užsiima pardavimų verslu. Sutartys su verslininkais pasirašomos pusmečiui su galimybe pratęsti dar tokiam pat laikui.

Nuolatinės vietos, į kurią ateitų dirbti, verslininkai neturi, naudojasi ta, kuri tuo metu yra laisva. Kai kurie ateina su savo kompiuteriu ir įsikuria mokymų salėje.

Nors, atrodytų, „Spiečiuje“ reziduoja ne tiek jau mažai verslą pradėjusių žmonių, bulvare praeiviai pro didelius langus dažnai mato tuščias patalpas. Kodėl jose dažnai niekas nevyksta?

„Tokia verslininkų darbo specifika. Kai kurie ateina tik porai valandų ir ne kasdien, važinėja į kitus miestus. Nėra taip labai užimta. Per savaitę gal porą kartų būna tokių momentų, kai užimtos visos vietos“, – sako D. Grapskytė ir paaiškina, kad būtent dėl to galėtų priimti ir daugiau norinčiųjų dirbti centre. Pagrindinis reikalavimas, anot koordinatorės, – verslas turi būti ne „vyresnis“ nei 5 metų. Verslo forma neturi reikšmės, tačiau „Spiečiuje“ gali dirbti tik vienas įmonės darbuotojas. Pagal sutartį 2 kartus per savaitę galima susitikti su klientais, bet koordinatorė džiaugiasi, kad centras turi dideles patalpas, todėl sutinka, kad verslo susitikimai vyktų ir dažniau.

Pagalba – mentorystė ir mokymai
Kiekvienas verslininkas gali pasirinkti mentorių. D. Grapskytė sako, kad tokios paslaugos atsisakė tik vienas verslininkas. Centras turi 6 mentorius. Tai patyrę verslininkai, ne trumpiau nei 5 metus vystę savo verslą. Mentorystė – tai yra vedimas už rankos, patempimas, kad verslas sparčiau įsivažiuotų, kad išvengtų klaidų, kokias daro pradedantieji. Pavyzdžiui, mentorius pasidalija savo klaidomis, ką savo versle pats darė netinkamai, ko nereikėtų daryti. Tokie žmonės susitinka su savo mokiniu 2 kartus per mėnesį, aptaria progresą ir sudaro veiklos planą, ką daryti toliau. Mentorystės sesijos organizuojamos taip, kad galima būtų aptarti kuriamo verslo progresą, problemas, su kuriomis susidūrė. Kiekvienas mentorius dirba su dviem mokiniais.

Kita bendradarbystės centro veiklos sritis – mokymai. Per mėnesį rengiami 2–4 seminarai. D. Grapskytė komentuoja, kad pasirenkant mokymų temas atsižvelgiama į verslininkų poreikius, vykdoma kitų seminarų dalyvių apklausa. Į mokymus būtina registruotis, nes vietų skaičius ribotas – 40. Koordinatorė pasakoja, kad populiariausi mokymai apie asmeninių įgūdžių formavimą, asmeninį pozicionavimą, rinkodarą.

Dažniausiai mokymus veda pranešėjai iš Šiaulių, kartais sutinka nemokamai vesti seminarą lektoriai ir iš kitų miestų. Kartais pasiūlo bendro pobūdžio informaciją pateikti bankų atstovai. Anot D. Grapskytės, tik aptariama, kad tai nebūtų reklamuojamos paslaugos, o  vyktų informacinio pobūdžio renginiai. Centro atstovė pasakojo, kad seminarus veda ir centre dirbantys verslininkai. Kai kurie jų baigę mokslus užsienyje ir turi įdomios patirties. Koordinatorė pastebėjo, kad didesnį susidomėjimą mokymais rodo moterys.

D. Grapskytė tikina, kad veiklos įsibėgėja, darbo daugėja, tad reikėtų pagalbos. Džiaugiasi sulaukusi savanorių aktyvumo. Ji tikina, kad „Spiečiaus“ projektas yra pasiteisinęs.

„Jaučiu didelį postūmį“
Elina Kulevičiutė, „Spiečiuje“ dirbanti verslininkė: „Aš turiu mados ženklą „Elina by Elina“. Pati planuoju savo veiklą. „Spiečiuje“ dirbu man reikalingą administracinį darbą. Ten ramu, galiu susikaupti. Turiu savo studiją, tačiau joje užsiimu kūryba ir gaminių siuvimu. Jau antrą mėnesį turiu mentorę, kuri labai padeda, ir turiu planų savo veiklą plėsti į užsienį. Mano mentorė turi patirties mados versle ir mes analizuojame, kaip mano mados ženklą vystyti, pradedant nuo dienos darbų planavimo iki tolimesnių planų. Gaunu užduočių. Jaučiu didelį postūmį priekį.

Atėjusi į „Spiečių“ pradėjau individualią veiklą, nes iki tol dirbau pagal verslo liudijimą. Pasiryžau palikti kitą darbą ir rimtai užsiimti savo verslu. Manau, kad Šiauliuose tokios vietos reikėjo, kur būtų suteikta darbo erdvė ir konsultacijos. Tikiuosi, kad ateityje bus daugiau norinčių burtis centre. Žinojau ir apie kitas institucijas, teikiančias paramą pradedančiam verslui, bet nėjau ten, nes atrodė, kad nereikia, nežinau jų paslaugų. Man reikėjo ne tik konsultacijų, bet ir vietos, kur galėčiau dirbti. Be to, čia labai paranki vieta, miesto centras.“

„Darau gerą darbą Lietuvai...“
Jurgita Navikienė, mentorė: „Aš esu auditorė. Verslui įsibėgėjus, atsirado tuštuma, norėjosi įprasminti savo darbą, o gyvenimas suvedė su D. Grapskyte, kuri ir pasiūlė imtis mentorystės. Kartais ir taip nemokamai konsultuoju, tačiau čia yra aiškūs rėmai, turime terminus, žmones su kuriais dirbame. Aišku, rezultatų nežinome, nes daug priklauso nuo mokinių. Aš turiu du mokinius: vienas menininkas, muzikantas, kita – lektorė, organizuoja seminarus apie moteriškumą, asmeninio tobulėjimo klausimais. Jie ir mane praturtina – savitarpio pagalba abiem kryptimis. Susitikimai turėtų vykti du kartus per mėnesį, su lektore taip ir susitinkame, muzikanto į rėmus nelabai įsprausi, tai mūsų susitikimai vyksta kartą per mėnesį. Aš juos konsultuoju apskaitos ir mokesčių klausimais. Jie šitoje srityje neturi patirties ir įsivaizduoja, kad ne visada į tai reikia kreipti daug dėmesio. Iš aplinkos matau, kad finansinio raštingumo pas mus mažokai, šešėlines ekonomikos daug. Įsivaizduoju, kad šviesdama žmones darau gerą darbą Lietuvai. Esu vedusi centre keletą seminarų.

Manyčiau, kad „Spiečiaus“ projektas reikalingas ir ne tik Šiauliuose. Kai konsultuoju jaunus verslininkus, skundžiasi, kad nėra informacijos. Atrodo, internete informacijos daug, bet ji labai nekoncentruota, sunku susigaudyti. Pavyzdžiui, girdėjo daug apie verslo formas, bet kurią pasirinkti be bendravimo sunku apsispręsti. Kad centras būtų labiau užimtas, galbūt reikėtų geriau planuoti laiką. Ten nemažai menininkų, kurie labiau į vakarą atsibunda. Jiems ir nereikia visos dienos, galėtų daugiau verslininkų rinktis.“

Vertinti dar anksti
Rasa Bagdonienė, VšĮ „Versli Lietuva“ Komunikacijos, tyrimų bei analizės skyriaus vadovė: „Spiečiaus“ projekto vertinimas dar ankstyvas. Stebime ir pamokas analizuojame, kai mąstome apie tai, kaip paskatinti verslumą regionuose, kas yra tie motyvatoriai, kad žmonės ateitų, kurtų verslą, kurtųsi įmonės. Vienu metu analizė rodė, kad svarbus yra motyvacinis dalykas. Dabar lyg to ir užtenka, „Spiečius“ yra erdvė, kurios pagrindinis tikslas – kompetencijų auginimas, kad drąsi idėja ir motyvacija nedingtų. „Spiečiaus“ misija – tam tikram laikui sutelkti erdvę žmonėms dirbti vieniems iš kitų mokantis. Nebūtinai tik ten įsikūrusiems verslams, bet ir mokytojams, mentoriams. Kaip verslumo židinys šis projektas rodo gerus ženklus. Kai kurie dalykai pasiteisinę, kai kurie ne. Pavyzdžiui, mentorystė pasiteisino. Yra efektyviau, kai ateina verslo ar akademinės visuomenės narys ir užbėga už akių jauno verslininko klaidoms. Mentorystės programa konkreti, duoda gero entuziazmo. Truputėlį palaukime, kai žmonės, padirbėję „Spiečiuje“, pasisakys, kaip jiems sekasi, kokių rezultatų pasiekė.“

Idėja galėjo būti realizuota geriau
Vidmantas Japertas, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas: „Pati „Spiečiaus“ idėja yra gera, bet įgyvendinama pasitelkiant ne tokias priemones. Mano nuomone, tą patį procesą panaudojant Šiauliuose esančius žmogiškuosius išteklius telkiančias struktūras galima buvo vykdyti kur kas efektyviau ir pasiekti geresnių rezultatų. Steigimas iš biudžeto valstybinių struktūrų, kurios dubliuoja, atkartoja veikiančių asocijuotų struktūrų darbą, Savivaldybės įstaigų darbą, yra lėšų švaistymas.

Tiek valstybė, tiek Savivaldybė vengia dirbti su partneriais. Vilniaus noras formuoti ir diktuoti pozicijas regionuose yra ydingas. Nenoras siekti socialinės partnerystės su tomis šalimis, kurios nebijo prisiimti atsakomybės ir garantuoja kompetencijas, manau, valstybiniu mastu yra labai neišmintingas ir rodo primityvų požiūrį.

Šiauliuose veikiančios vietos veiklos grupės, kurioje dalyvauja rūmai, Šiaulių pramonininkų asociacija, Savivaldybė, bendruomenės grupės, projekto viena iš priemonių yra bendradarbystės centro steigimas, kurios idėja – teikti paslaugas pradedančiam verslui ar norinčiam paslaugas plėtoti vidaus rinkose, kaip ir siekiančioms eksportuoti užsienio rinkoms. Tas principas grįstas informacijos ir konsultacijos apsikeitimu su įmonėmis, kurios turi didžiulę patirtį tose srityse ir ja dalijasi. Galų gale yra tam tikri administraciniai gebėjimai, kurie padėtų koordinuoti tuos darbus. Čia dar vienas pavyzdys, kad įvairios valstybinės struktūros kopijuoja ir dubliuoja viena kitą.  Sveikintinas Vilniaus noras viską padaryti patiems, bet manau, kad pasibaigus „Spiečiaus“ projektiniam finansavimui visas procesas taps neįgyvendinta idėja, kuri galėjo būti realizuota kur kas sėkmingiau.

Mieste yra struktūrų, kurios turi patalpų ir neturi finansavimo, kurio pagrindu galėtų plėsti geresnės kokybės paslaugas, ir žmonių, kurie tą darbą gali daryti, yra pakankamai. Kodėl pasirinkta tokia alternatyva naudoti Savivaldybės patalpas, steigti naują struktūrą, aš nežinau. Jei yra poreikis ir finansai, kodėl neskelbiami konkursai ir neatrinkinėjami paslaugos teikėjai konkurso keliu, o leidžiami valstybės pinigai naujoms struktūroms kurti. Aš šito dalyko niekaip nesuprantu. Toks požiūris, kad valstybė yra Vilnius ir jo struktūros, o tai, kas yra regionuose, nėra valstybės sudėtinė dalis.

Iš tiesų pradedančiam verslui ar verslo sąlygų gerinimui, kiekviena savivaldybė turi smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondą. Įvertinant iššūkius, kuriuos išgyvena Lietuva, valstybės ir savivaldybių indėlis turėtų būti reikšmingesnis. Fondas turėtų būti ilgalaikis procesas, tampantis tam tikra tradicija, Savivaldybės politika.

Kad pradedančiajam verslui būtų teikiamos kokybiškos konsultacijos, reikalingi bent daliniai ištekliai. Mes, rūmai, teikiame konsultacijas pagal išgales, atitraukdami lėšas nuo rūmų narių poreikio. Mes suprantame visą socialinę atsakomybę, organizuojame mokymus, bet mūsų galimybės ribotos. Jos būtų kur kas geriau išnaudojamos, jei atsirastų savivaldos arba valstybės užsakymai, kurie leistų tą paslaugą daryti ilgalaikę ir kryptingą.“

„Per savaitę gal porą kartų būna tokių momentų, kai užimtos visos vietos“, – sako D. Grapskytė ir paaiškina, kad būtent dėl to galėtų priimti ir daugiau norinčiųjų dirbti centre.
Artūro STAPONKAUS nuotr.