Ketvirtadienį Šiaulių miesto mero Artūro Visocko praėjusių metų veiklos ataskaitai miesto politikai nepritarė. Tą patį vakarą meras ataskaitą pristatė miesto bendruomenei. Ja susidomėjo apie 30 žmonių – keli vicemero Domo Griškevičiaus bendražygiai jaunieji socialdemokratai ir pagyvenusių žmonių būrelis, pasivadinęs politikų priežiūros grupe.

Rodydamas ataskaitos skaidres meras ne itin gilinosi į miesto situaciją ir perspektyvas, tiesiog dalijosi savo išgyvenimais. Pateikiame keletą ištraukų.

„Tai, kad Tarybos nariai nuolat diskutuoja, verda ir kažko ieško, politikoje yra normalu. Pats blogiausias sprendimas būtų, jei visi 31 balsuotų už visus sprendimus. Vadinasi, įvyko parsidavimas. Taip niekada nebus ir neturi būti. Nieko blogo yra diskusija. Klausimas, kas iš to gimsta? Kol kas gimsta viskas gerai. Visi darbai, kurie yra suplanuoti, yra padaryti. Kartais tiktai persikelia į kitą posėdį. Šiandien nepatvirtinome tam tikrų sprendimų. Pasekite, pamatysite, per kitą posėdį viską patvirtinsime. Tu turi išlikti tam tikrame principe. Jeigu tu nusižengsi principui, ant galvos pradės vykti ne visiškai geri dalykai, o mes nenorime, kad jie vyktų, todėl esi priverstas elgtis truputį kitaip.“

„Tie žmonės, kurie atėjo su mano sąrašu, neturi jokių postų ir yra visiškai laisvi (ką tik Taryboje neatsiklausę mero nežinojo, kaip balsuoti už pertrauką Tarybos posėdžio pradžioje: ar už, ar prieš – aut. pastaba). Tame yra unikalumas. Pats negaliu atsistebėti. Galvojau, kad po kokių metų įvyks vidinis susiskaldymas, nepasitenkinimas. Matyt, ta laisvė ir duoda tai.“  

„Nuo pat pradžių nepasisakau prieš partijas. Atvirkščiai, mano vienas didžiųjų tikslų – kad partijos su-stip-rė-tų ir rinkimuose nupūstų tokius nepriklausomus kaip mes. Tai reikš, kad mes atėjome į nepaprastai gerą gyvenimą.“

„Absoliučiai unikalus direktorius. Jei jis galės dar metus dirbti, mes pajausime rezultatą akyse. 100 proc. viešo intereso. Paprastai tokie žmonės čia netoleruojami. Bet aš tikiuosi, kad atėjo tas lūžis, kai toks žmogus bus sutoleruotas. Situacija tikrai bus keista: žmogus stengiasi, daro viską teisingai, teisėtai, ekonomiškai pagrįstai, ir jeigu to žmogaus nuėmimo klausimas iškyla po dviejų-trijų mėnesių, tai reiškia didelę katastrofą Šiauliuose. Man atrodo, kad mes jau išgimdėme tokią situaciją Šiauliuose iki tokio lygmens, kad tie žmonės, atėję dirbti dėl viešo intereso, nebebus nuėminėjami. Aš taip noriu. Ar galima pakeisti Šiaulius? Taip, labai lengvai. Tik reikia dar truputį palaukti. Dabar laukiu jūsų klausimų, idėjų ir principo lygmenyje.“

„Daugybę dalykų čia reikia keisti. Tai nebūtinai pavyksta. Tam tikrus dalykus padarai, tam tikri pasidarys po pusės metų. Iš tikrųjų mano mąstymas nukreiptas 10–15 metų į priekį. Miesto gyventojų palaikymą jaučiu, jeigu nejausčiau, aš turbūt numirčiau toje sąlyginai nykioje Tarybos posėdžių salėje. Į Šiaulius atėjo europietiško stiliaus bendravimas. Aš to bendravimo esu matęs daug. Taip, aš esu tam tikro lygio ufonautas. Esu tam tikru lygiu nesuprastas, bet būsiu labai suprastas po kelerių metų.“

„Tarybos nariai – ne dievai.“

„Reikia vieno vienintelio dalyko – teisingai valdyti įmonę (apie „Busturą“ – aut. pastaba). Nieko daugiau. Problema esame mes patys ir Savivaldybėje dirbantys žmonės, kurie tyčia kliudo tai padaryti. Nevardinsiu, nes ne mano lygmuo ir noro neturiu.“

„Pirmąjį pirkinį padarėme (dešimt 12 metų senumo autobusų – aut. pastaba), tikiuosi greitai ir antrą padarysim. Žagtelės visa Lietuva. Dabar žagtelėjo. Pirmą kartą per Šiaulių istoriją tie autobusai buvo nupirkti taip, kaip turėjo būti nupirkti. Be jokių arbatpinigių. Tuos autobusus šiandien iš mūsų nupirktų bet kuri privati firma ir pardavusi uždirbtų po 5 tūkst. Eur už kiekvieną. Aš galėčiau turėti naudą, aš žinau, kaip pirkimas vyko. Aš galėčiau nuo kiekvieno autobuso turėti 5 tūkst. Eur ir tai dar būtų pigu.“

„Akivaizdu, kad visada bus trukdymo. Ką atradau per tuos 2 metus? Kuo geresnė idėja, tuo didesnis trukdymas. Nesuprantu. Kompleksinis trukdymas – ir politikų, ir verslo. Matot, pinigai gundo.“

„Man nepavyko padaryti, kad Tarybos nariai prieš visuomenę atrodytų tinkamai. Iš tikrųjų nepavyko. Dar neatėjo tas laikas, kai Tarybos narys nusipelnė pagarbos, vidutiniškai sakau, kad miestiečiui kiltų noras jį pavaišinti šašlyku taip sau ar dar kuo nors, užvesti pokalbį. Neatėjo, bet ateis.“

„Nebūtų blogai (jei nebūtų Tarybos ir meras valdytų vienas – aut. pastaba), bet demokratine prasme būtų labai blogai. Įsivaizduokite, kad meras numiršta. Meras geras buvo, bet numirė. Ir kas tada? Sistema turi veikti plačiąja prasme. Demokratija – prabangus procesas. Politiniame gyvenime partijos turi dalyvauti, bet elgtis kitaip.“