Lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nuodėmių. Holokaustas nėra tik žydų ar tik lietuvių, bet visų mūsų reikalas. Šiandien kaltų ieškojimas – noras skaldyti tautą, platinti rasistinį požiūrį. „Mes nežudėme“ – perduoda kartos, atėjusios į pasaulį jau po karo, pareiškimą žurnalistas, rašytojas, aktorius Arkadijus Vinokuras, taip pavadinęs savo knygą ir išgyventa patirtimi pasidalijęs susitikime su šiauliečiais. 

Ragino atsikratyti nuoskaudų
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime A. Vinokuras pasakojo, kad jį, kaip ir daugumą Lietuvos žydų, skaudžiai palietė holokausto tragedija. Norėdamas paneigti giliai įsišaknijusius stereotipus jis parašė knygą „Mes nežudėme“. Knygoje pateikti 35 pokalbiai su žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių nusikaltėlių vaikais, anūkais, giminėmis.

„Teigiu, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai neturi jaustis kalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai.

Pašnekovai dalijasi skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Čia nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių – aukos. Knyga skirta tiltui tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų tiesti“, – kalbėjo A. Vinokuras.

Jis šiauliečiams pasakojo, kad būdamas litvaku ir gyvendamas užsienyje niekada nepamiršo Lietuvos. Nuolat stengėsi dalyvauti šalies kultūriniame gyvenime ir teigiamai atstovauti Lietuvai pasaulyje.

„Lietuva man visada buvo yra ir bus artima. Tai dalis manęs. Kai apie Lietuvą kalba blogai, man skauda. Ypač jeigu kalba blogai be jokio pagrindo“, – sakė knygos autorius.

Nepaisant to, Lietuvą vis tiek buvo ištikę keli kataklizmai, kurie iki šiol mus veikia. Todėl žurnalistas paragino prisiminti praeitį ir pagaliau paleisti senas nuoskaudas. Jis kalbėjo, kad okupacija, tremtis, žudynės, plėšimai ir holokaustas – niekada nebuvo tik žydų ar tik lietuvių reikalas. Tai mūsų visų: lietuvių, žydų, rusų ir visų tų, kurie laiko save lietuviais, reikalas. Tai mūsų visų bendra skaudi emocinė, istorinė patirtis.

Anot jo, bandymas aiškintis, kas dėl skaudžios patirties yra kaltas, tėra pagrįstas vieninteliu tikslu – noru skaldyti tautą, platinti rasistinį požiūrį vienas į kitą.

Vaikai niekada nebuvo kalti
Žurnalistas neneigė, kad nusikaltėlius reikia teisti nepriklausomai nuo jų kilmės ar pilietybės. Tačiau, jo nuomone, neteisinga už kitų kaltes kaltinti visą tautą. Knygos autoriaus teigimu, tvirtinimas esą visi lietuviai yra žydšaudžiai, neturi jokio istorinio pagrindo. Anot jo, mums mažiausiai reikia susiskaldymo tautiniu pagrindu ir nebūtų istorijų kūrimo.

99 proc. žudikų mirė, jų nebėra. Vis dėlto jeigu labai norisi ant ko nors pykti, A. Vinokuras patarė kaltinti gimusius prieš 1941 metų karą. Tuo tarpu gimę karo metu ar vėliau nieko nežudė ir nežudys. Todėl juos kaltinti būtų neteisinga. Jis kalbėjo, kad mums būtina atskirti žudikus nuo tų, kurie nieko bendra su tuo neturėjo.

Knygos autorius perskaitė 500 Lietuvos aukščiausiojo teismo bylų, 75 tomus sovietinių bylų, kalbino dalyvavusių holokauste vaikus. Pasakojo, kad dauguma šiandien jau suaugusių vaikų iki šiol negali suprasti, kaip jų tėtis, po 15 ar 25 metų grįžęs iš katorgos, staiga tapo ne didvyriu, bet žudiku. Neaišku, kodėl Lietuvos aukščiausiasis teismas, Lietuvos generalinė prokuratūra staiga panaikino visas pilietines teises ir paliko teistumą. Kaip šiuo atžvilgiu turi jaustis vaikai?

Vaikai rašė laiškus Lietuvos aukščiausiajam teismui klausdami, kaip čia taip viskas atsitiko. Vieni dėstė, jog jų tėtis buvo partizanas ar sukilėlis, darė tai, kas jam buvo liepta, o už tai negalima kaltinti. Kiti – atvirai pripažino, kad nežino kaip gyventi su tokiu žinojimu, jog jaučia gėdą už savo artimuosius.

„Kai aš skaičiau jų laiškus, supratau, kad turiu kalbėtis su žudikų giminėmis, juo labiau kai mano šeima taip pat yra nukentėjusi nuo holokausto. Labai norėjau išklausyti jų poziciją. Paklausti, ką vaikai mano apie šį blogį. Vienas vaikinas sakė, kad visą šeimos istoriją perpasakojo savo vaikams. Kai paklausiau kodėl. Jis atsakė – tam, jog vaikai pažintų blogį. Man buvo džiugu, kad jie įvertino blogį, kurį padarė jų tėvai, tačiau, be jokios abejonės, pokalbiai buvo labai sunkūs“, – pripažino A. Vinokuras.

Lietuviams praplovė smegenis
Tad iš kur atsirado visas tas blogis? Šį klausimą kėlė ir žurnalisto pašnekovai. Kai kurie teigė, kad jų tėtis buvo geras žmogus. Galbūt tai tiesa, juk koks normalus tėvas daužys savo vaiką ir lieps jam žudyti – tik nenormalus. Tačiau niekas šiaip sau atsitiktinai neįvyksta.

Knygos autorius paragino prisiminti 1924–1940 m. Lietuvos istoriją. Jau tuomet buvo kalbama esą visi žydai yra bolševikai ir visiškai nepatikimi. 1933 m., kai Vokietijoje įsivyravo fašizmas, atsirado propaganda, skelbianti, jog žydai pardavė Lietuvą. Nors iš tiesų Lietuvą pardavė ne žydai, nes juos apiplėšė, išvežė į Sibirą, kaip ir visus kitus.

„Šitas nuolatinis kaltinimas, esą žydai baisūs žmonės ir neva išdavė Lietuvą, kai kam suveikė kaip naratyvas. „Varykit žydus lauk“, – tokia mintis sužibo žmonių galvose. Ten buvo išplautos smegenys, kaip dabar Rusija plauna smegenis mums. Kita vertus, atsirado ir tokių, kurie propagandai nepasidavė“, – tvirtino knygos autorius.

Jis pasakojo, kad knygoje aprašyta istorija, kaip policininkas priėmė teisingą sprendimą ir atsisakė žudyti. Policininkui, kuris turėjo saugoti žydus, buvo liepta nuvesti juos į paskirtą vietą. Atvedus paaiškėjo, kad jie visi turi atsidurti jau iškastose duobėse. Kaip tvirtino pats policininkas ir liudija faktai, vėliau buvo patvirtinta, kad policininkas nežinojo, kad taip viskas bus. Kai jam buvo liepta šauti, jis atsisakė, nors nepaklūstantys patys galėjo būti bet kada nušauti. Tačiau šiuo atveju policininką apgynė kolegos ir vokiečiai jo nepalietė. Ši istorija rodo, kad žmogus visada gali rinktis, jog egzistuoja asmeninė atsakomybė.

„Jeigu propaganda kažkam išplovė smegenis ir žmogus įvykdė nusikaltimą, vadinasi, tas žmogus nebuvo auklėjamas pagal principą – „nežudyk“. Nesu tikintis, bet Biblijos neatmetu. Ši nuostata turėtų būti kiekviename iš mūsų“, – pabrėžė A. Vinokuras.

Žudikai jau numirė
Knygos autorius įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą. Tai įrodo ir faktai, patvirtinantys, kad nepaisant kylančių grėsmių kai kurie lietuviai savo namuose slėpė žydus. Vieną žydų šeimą gelbėjo 70 lietuvių šeimų. Todėl nėra jokio pagrindo sakyti, jog lietuviai – žydšaudžių tauta.

Autoriaus nuomone, mes negalime prisiimti kaltės už tėvų padarytas klaidas. Juo labiau kai nusikaltimas moraline ir teisine prasme reiškia ne tą patį.

„Kai kalbame apie kolektyvinę atsakomybę, aš matau visuomenę kaip bendruomenę, šeimą. Kai toje šeimoje kažkas padaro kažką negero, man skauda. Man skauda, kai mano visuomenėje, bendruomenėje kažkas nusikalsta. Ar taip turėtų būti? Senajame Testamente sakoma, kad išgelbėjęs vieną žmogų išgelbėsi visą pasaulį. Todėl kai žydai mini mirusiųjų dieną, mes maldose atsiprašome vienas kito, prašome atleidimo už šeimą ir visą tautą. Kiekvienas turime suvokti, kad reikia daryti viską, jog blogio nebūtų“, – kalbėjo A. Vinokuras.

Reziumuodamas jis dar kartą pabrėžė, kad reikia nustoti kaltinti tuos, kurie yra niekuo dėti. Anot jo, jeigu mes ir toliau kaltinsime nekaltus žmones, atidursime skirtingose stovyklose. O taip neturėtų būti, nes esame viena tauta, o žudikai jau numirė.

Šiauliečiai domėjosi holokausto tema.
Artūro STAPONKAUS nuotr.