Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje svečiavosi J. E. kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jis šiauliečiams pasakojo apie savo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva gyvenant užsienyje, pristatė išleistą knygą „Taip. Laimingas“. Kardinolas nuoširdžiai pasakojo apie savo pastangas sustiprinti bažnyčios statusą Lietuvoje, suburti tikinčiuosius bendrystei, išsklaidyti tautoje atsiradusį susvetimėjimą. Atskleidė savo nuomonę apie emigraciją, kančios prasmę ir pasidalijo laimės receptu.

Vis dar laukia gelbėtojo
Kardinolas A. J. Bačkis kalbėjo, jog būdamas jaunas nežinojo, ar dar kada nors grįš į Lietuvą. Pasirinkęs kunigystės kelią, sutiko būti siunčiamas ten, kur jo prireiks labiausiai. Filipinai, Centrinė Amerika, Turkija, Afrika ir t. t. – ten jam teko tarnauti. Apie grįžimą į Lietuvą nebuvo net kalbos, nes Vakarų pasaulis netikėjo, kad Lietuva išsilaisvins.

Jis teigė, kad du pirmieji jo sutikti žmonės, kurie tikėjo Lietuvos laisve, buvo jo tėvas diplomatas ir popiežius Jonas Paulius II. Sovietmečiu Europos šalys net negirdėjo apie Lietuvą, kai kurie šviesesni žmonės žinojo, kad ši šalis yra Sovietų sąjungos sudėtyje, bet kaip ji ten atsirado, nerašė jokie istorijos vadovėliai. Tačiau A. J. Bačkiui teko užsienyje sutikti žmonių, kurie net būrė bendraminčius melstis už Lietuvos laisvę.

Lietuvai išsilaisvinus, po penkiasdešimt metų praleistų užsienyje, 1992 m. A. J. Bačkis vis dėlto grįžo į Lietuvą. Žvelgdamas į praeitį, šiauliečiams sakė neabejojęs, jog už Lietuvos laisvę pirmiausia reikia dėkoti tiems, kurie čia gyveno ir kovojo.

„Jie nešė visą karštį, sunkumus. Tai buvo kova žmonių, kurie išlaikė savo širdyje norą būti laisvi“, – kalbėjo kardinolas. Jo nuomone, už laisvę reikia dėkoti ir Lietuvos išeiviams. Jie visur, kur tik galėjo, skleidė Lietuvos vardą. Priminė pasauliui, kad Sovietų sąjunga po karo užgrobė visą dalį Europos, kad tai nebuvo žmonių pasirinkimas. O tai, be jokios abejonės, taip pat turėjo įtakos tolimesniems įvykiams.

Tačiau lietuviams pasiekus išsvajotąjį tikslą 1992 m. staiga žmonių ūpas pradėjo kristi. Kai kurie, užuot rūpinęsi bendruomenės gerove, mieliau ieškojo būdų kaip pralobti.

A. J. Bačkis kalbėjo, kad tai visai suprantama. Anot jo, lietuviai nuo seno buvo svajotojai, kuriems visada reikėjo gelbėtojo. Lietuviai ir dabar nesiliauja ieškoti mesijo, kuris turėtų stebuklingą lazdelę ir viską pakeistų: ekonominę, socialinę padėtį, tvarką mokyklose ir t. t. Tačiau taip niekada nebus.

„Po Nepriklausomybės atkūrimo žmonės pradėjo žiūrėti savo interesų. Svarstyti, kaip susikurti savo kampelį ir išnaudoti visas galimybes naujojoje tvarkoje. Jie užmiršo, kad pasiekus laisvę reikia toliau kasdien už ją kovoti, jog būtų galima laisvę išlaikyti ir įtvirtinti. Manau, kai žmonės buvo priversti tiek metų kovoti dėl savo būvio, po to buvo sunku kažką atiduoti dėl kitų. Tam reikia daug nesavanaudiškumo ir meilės savo kraštui“, – kalbėjo A. J. Bačkis.

Katalikiška bendruomenė nyksta
Jis pasakojo, kad atvažiavęs į Lietuvą turėjo ne vieną svajonę, kurią tikėjosi įgyvendinti. Pagrindinis jo tikslas buvo – atstatyti bažnyčią ir sustiprinti vietos bendruomenę.

Kardinolo teigimu, vienu metu bendruomeniškumo jausmas vos plevėsavo. Galbūt taip buvo, nes komunizmas privertė žmogų neiti į bažnyčią ir tikėjimą puoselėti tik savo širdyje. Susvetimėjimas, nepasitikėjimas – buvo rimtas veiksnys, paveikęs to meto žmones.

Žmonės žinojo, kas kovojo už Lietuvos laisvę, kas nieko nedarė ir tylėjo. Todėl žmonių tarpusavio santykiai buvo sunkūs, o bažnyčia turėjo išlikti visiems atvira. Kita vertus, bažnyčiai vis tiek pavyko daug ką nuveikti: atsirado tikybos pamokos, pradėjo veikti būreliai, dienos centrai.

„Manau, kad reikia džiaugtis tuo, kas buvo padaryta. Tačiau yra ir liūdesys, kad susvetimėjimas niekur nedingo. Nesame visi susiglaudę, dirbantys išvien dėl Lietuvos. Žmonės emigruoja, o tai rodo nemeilę savo kraštui. Ne kiekvienas katalikas padeda savo broliams ir sesėms, ne kiekvienas turi atviras akis. Čia dar reikia ilgą kelią nueiti“, – sakė A. J. Bačkis.

Galbūt lietuviai taptų draugiškesni vieni kitiems, jeigu užmirštų praeitį? Kardinolas sakė, kad praeitį reikia ne pamiršti, bet su ja susitaikyti. Taip pat jokiu būdu neturi būti nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Laikantys save aukomis turėtų atleisti tiems, kurie juos skriaudė. Kaltieji asmenys turėtų bent jau atsiprašyti.

Anot jo, labai svarbu analizuoti praeities įvykius, išsiaiškinti, kas privedė prie dabartinės padėties, nes tai iki šiol veikia kiekvieno širdį, protą, gyvenimo būdą.

„Žmonės, kalbėdami apie praeities įvykius, turėtų ne kažką kaltinti, bet suprasti, kokią dramą išgyvena tauta. Ne kaltinti, bet suprasti pasekmes ir ieškoti vaistų kaip viską išspręsti. Jaunimui galbūt tai rūpi mažiau, bet ir jiems apie praeities įvykius vis tiek reikia pasakoti. Svarbiausia, kad tai būtų daroma be pykčio ir kaltinimo“, – pabrėžė kardinolas.

A. J. Bačkis apgailestavo, kad bažnyčios tikslas – suburti stiprias tikinčiųjų bendruomenes – vis dar nepasiektas. Tuo labiau kad Europa, kuri kūrėsi krikščioniškų vertybių vedina, dabar eina kitu keliu. Tad nenuostabu, kad katalikiškos bendruomenės Europoje yra likęs vos trečdalis.

Dabar stipriausia katalikų bendruomenė susibūrusi Amerikoje, todėl natūralu, jog dabartinis popiežius Pranciškus – iš Argentinos.

Jo Eminencija prognozavo, kad naujasis popiežius gali būti kilęs iš Azijos šalių, nes ten itin sparčiai populiarėja krikščionybė.

„Kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, vyskupai, kunigai labai aiškiai pasisakė, kad esame Europos dalis. Ta Europa buvo įkurta ant krikščioniškojo pagrindo. Dabar Europa nuo tų vertybių tolsta. Europa šiandien nebėra katalikybės centru ir ateityje tik labiau trauksis. Ar mes būsime pajėgūs nešti savo vertybes kitiems kraštams, nežinau“, – apgailestavo A. J. Bačkis.

Turime padėti vienas kitam
Susitikime šiauliečiai domėjosi, ar bažnyčia gali ką nors padaryti, kad sumažėtų emigracija. Kardinolas atsakė, kad bažnyčia gali padėti formuoti žmogaus sąžinę taip, kad jis mylėtų savo kraštą. Bažnyčia gali padėti žmogui suvokti gyvenimo tikslą, tačiau negali uždrausti išvažiuoti.

Jis pasakojo, kad atkūrus Nepriklausomybę bažnyčia skyrė stipendijas, kad jaunuoliai išvažiuotų ir baigtų studijas užsienyje. Vėliau grįžtų, įdėtų įnašą į bažnyčios gyvenimą. Tačiau daugiau nei pusė jų negrįžo. Kai kurie užsienyje sukūrė šeimas, kai kurie pasiliko dėl geresnių darbo pasiūlymų.

„Nieko blogo, jeigu jaunuoliai rūpinasi savo gerbūviu. Tačiau vis tiek reikėtų galvoti, ar būdamas Lietuvos piliečiu galiu ką nors duoti savo kraštui, ar tik ieškau asmeninės naudos. Labai svarbu, kad žmogus elgtųsi teisingai, siektų bendros gerovės, o norint to pasiekti, reikia šiek tiek pasiaukoti. Bažnyčia gali kreiptis į žmogaus sąžinę, duoti principus, parodyti kaip elgtis teisingai, bet negali sustabdyti nuo emigracijos“, – akcentavo A. J. Bačkis.

Taip pat šiauliečiai domėjosi, kokia yra kančios prasmė. Kardinolas visiems priminė, kad Jėzus Kristus pasirinko kančios kelią ir kančią įprasmino, jog žmonės išlaisvintų iš nuodėmės. Tuo tarpu šiandien paprasti žmonės neretai klausia, už ką jie visa tai turi patirti. Jo Eminencija patarė artimiesiems nemeluoti, kad ateityje viskas bus gerai. Žmogus pats turi atrasti dvasinę ramybę, o kančią gali priimti tik nuoširdžiai tikintis žmogus.

„Visi klausia, kokia gyvenimo prasmė, kas bus po mirties, kas yra kančia, blogis. Į šiuos klausimas kiekvienas turi atsakyti pats. Kadangi aš esu krikščionis, Kristus man duoda tam tikrą atsakymą, kurį aš priimu, tačiau jo nedrįstu primesti netinkintiems. Kartais kančią reikia tiesiog išgyventi. Kiekvienas pats savyje turi atrasti jėgos ir pasiaukoti dėl kito. Nėra nenaudingos, tuščios kančios, jeigu tik kažką darai dėl kito gerovės“, – patarė A. J. Bačkis.

Šiauliečiai norėjo išgirsti ir laimės receptą. Jo Eminencija atsakė, kad laimės gali tik palinkėti, nes kiekvienas ją turime atrasti savo širdyje. Jo nuomone, mūsų laimės lygis priklauso nuo to, kiek patys elgiamės sąžiningai. Tam, jog būtumėme laimingi, turime jausti harmoniją tarp gėrio ir savo veiksmų. Mintys ir jausmai turėtų eiti vienu keliu, žinant savo tikslą, jo siekiant ir nekreipiant dėmesio ar mums sekasi, ar ne.

„Jeigu viską darote pagal sąžinę, bet jums vis tiek nesiseka, nesijaudinkite. Dievas vis tiek teis pagal tai, ką norėjote jausti, ką norėjote padaryti gero, Dievas mato jūsų norus. Sunku pasakyti, kur rasti laimę. Galbūt ją rasite, jeigu kažką gero padarysite kitiems“, – laimės receptą atskleidė Jo Eminencija.

Šiauliečiai klausė apie kančios prasmę.
Artūro STAPONKAUS nuotr.