Žmogaus studijų centro devynerius metus vykdoma emocinės Lietuvos būsenos stebėsena rodo, kad Lietuva toliau praranda savo socialinį kapitalą. Tyrimo duomenimis, mažėja besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai. Besijaučiančių reikalingais visuomenei per šį laiką sumažėjo nuo 62,7 proc. iki 42,7 proc. Žmogaus studijų centro prezidentas dr. Gintaras Chomentauskas sako, kad yra didžiulis atotrūkis tarp to, ko nori ir ko siekia žmonės, bei to, ko nori/siekia valdžios institucijos. Daugeliu atveju pastarosios keliauja savo keliu, žmonių norai – savuoju. Tad čia, regis, ir yra didžioji priežastis tokių nedžiuginančių tyrimo rezultatų.
Prislėgti dairomės, kuri labiau rūpinasi žmonėmis
Žmogaus studijų centre emocinės Lietuvos būsenos stebėsena vykdoma nuo 2008 metų siekiant suprasti, kokios priežastys skatina ryškiausius negatyvius reiškinius Lietuvoje (savižudybės, emigracija, žemas pasitenkinimas gyvenimu ir pan.).
Viena išvada, pasak G. Chomentausko, eina „prieš“ paplitusią nuomonę, kad Lietuvos emocinę būseną lemia prasta žmonių ekonominė situacija. „Remdamiesi kelerių metų duomenų analizės pagrindu nustatėme, kad pajamos asmeniui daro tam tikrą įtaką, jei siekia iki 400–450 eurų asmeniui per mėnesį. Vėliau įtaką daro visai kiti veiksniai. Žinodami, kad lietuviai yra bene patys nelaimingiausi ES, tokios būsenos priežasčių ieškotume kitur“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė G. Chomentauskas.
Pirmiausia Žmogaus studijų centro vadovas pastebi įsisenėjusį didžiulį visuomenės susiskaldymą ir tarpusavio priešiškumą, kuris yra mažiau būdingas kitoms šalims.
„Lietuvos fenomenas gimsta dėl susvetimėjimo tarp žmonių ir susvetimėjimo tarp žmonių ir valdžios institucijų, kuris savo ruožtu gimdo ir beviltiškumą, ir bejėgiškumą. Tuomet žmonės pradeda sieti geresnio savo gyvenimo lūkesčius su kita šalimi, kurioje, manoma, rūpinamasi žmogumi geriau, kur ateitis – šviesesnė, o saulė – skaistesnė. Dar vienas didžiulis veiksnys: mes patys nusipiešiame tokį nepatrauklų Lietuvos paveikslą, kad net 51 tūkst. Lietuvos gyventojų pernai nutarė de facto emigruoti iš šalies. Tokio skaičiaus žmonių Lietuvoje nepagimdome, nei pas mus tiek žmonių atvažiuoja. Tai yra milžiniškas ekonominis veiksnys, kuris mažina mūsų nacionalinį saugumą. Jis sako, kad ateityje Lietuvoje reikalai nelabai gerės, nebent jei sugebėsime patys sau parodyti, kad šitoje šalyje gyventi yra gerai. O pasidžiaugti objektyviais laimėjimais, be jokios abejonės, mes galime ir turime kuo“, – sako docentas.
Valdžia visai nepaiso žmogaus norų?
Pasak pašnekovo, tie objektyvūs laimėjimai – tai pagerėjusi socialinė apsauga, aukštas medicinos lygis. Ir net atlyginimų lygis, palyginti su egzistavusiais prieš gerą dešimtmetį.
Tačiau tyrimai rodo, kad lietuviai nešioja juodus akinius. Duomenys sako, kad netgi tada, kai reikalai keičiasi į labai gerą pusę, mes sakome, jog nieko gero nevyksta.
„Pavyzdžiui, 2008 m. tyrimas, atspindintis žmonių nuotaikas prieš krizę – Lietuva judėjo sparčiai į priekį, ir BVP augo apie 5–6 proc. Net tais metais žmonės sakė, kad gyvenimas blogėja. Tad neigiamas gyvenimo vertinimas yra tapęs visuomenine norma. Kaskart įsijungę žinias, išgirsime naujienas apie smurto, prievartos atvejus, kriminalinius nusikaltimus, korumpuotus valdininkus ir verslininkus ir – beveik jokios geros žinios“, – aiškina G. Chomentauskas.
Iš kur susiskaldymas ir priešiškumas gimė, sudėtinga pasakyti. Tegali konstatuoti, kad toliau išlieka didžiulis atotrūkis tarp to, ko nori ir ko siekia žmonės, bei to, ko nori bei siekia valdžios institucijos.
„Daugeliu atveju jos keliauja savo keliu, žmonių norai – savo. Pažvelkime į tokį apklausoje pateiktą klausimą: kaip vykstantys politiniai ir ekonominiai pokyčiai atitinka lietuvių norus. 2016 m. net 83 proc. sako, kad jie „greičiau neatitinka“ arba „visai neatitinka“. Kitaip tariant, didžioji šalies dalis nesutinka su sprendimais, kurie yra priimami Lietuvoje ir faktinais pokyčiais, kurie vyksta“, – teigia G. Chomentauskas.
Tyrimo rezultatus Žmogaus studijų centras skelbia apie dešimtmetį, tačiau iki šiol valdžios sprendimai sukasi tik apie ekonomiką. Niekas nesikeičia vidinėje politikoje – daugiau užsiimama reguliavimais, draudimais ir baudimais, užuot siekus pagerinti emocinę žmonių būseną.
„Mano supratimu, iki šiol mes nesupratome, kad reikia keisti bendrą Lietuvos žmonių nuotaiką – iš prislėgtos, depresiškos nuotaikos keliauti į tą būklę, kurioje sakytume – noriu čia gyventi ir čia matau savo ateitį“, – sako G. Chomentauskas.
Iš dalies Žmogaus tyrimų centro vadovas pripažįsta, jog mus itin veikia viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose vyraujantis masiškas savęs menkinimas bei negatyvumas, kad net tada, kai pokyčiai yra teigiami, žmonės visgi mano atvirkščiai.
