Eduardas Bivainis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigose karjerą baigė neišdirbęs nė poros metų iš ketverių metų kadencijos. Miesto Taryba atleido jį, kaip praradusį politinį pasitikėjimą. Savo atleidimą buvęs vadovas priima kaip politinį žaidimą, o ne kaip priekaištus jam asmeniškai. Į direktoriaus pareigas E. Bivainis atėjo miesto mero Artūro Visocko kvietimu iš Šiaulių rajono savivaldybės Ekonomikos skyriaus, nepriklausydamas jokiai politinei grupei, todėl pasikeitus politinei daugumai buvo labiausiai pažeidžiamas – jam pareikštas politinis nepasitikėjimas. Save vadina šiauliečiu, kuriam rūpi, kokiame mieste gyvens. Vakar, paskutinę darbo dieną, E. Bivainis spaudos konferencijoje atvirai kalbėjo apie 21 mėnesį aukščiausiame miesto vykdomosios valdžios poste.

– Kaip vertinate darbą Šiaulių miesto savivaldybėje?
– Pastaruoju metu mane nustebino kai kurių žmonių bandymas nusimesti atsakomybę, prisiimant tik nuopelnus. Įvertinant, kad turi vadovo galias, reikia matyti ne tik džiaugsmingus dalykus, bet ir prisiimti atsakomybę.

Manau, gerai, kad nesivėliau į tuos viešus „pasidaužymus“. Pasakiau, kad užtenka apie miestą to negatyvo, jeigu čia dar pradėsime visi paeiliui jį nešti, bus tik blogiau. Aš, kaip direktorius, nebuvau linkęs nei savo pirmtakų kaltinti, nei ieškoti, kas čia man trukdė, teisintis, kodėl kažką čia darėme. Jei dar pradėsi ieškoti, kam perkelti savo atsakomybę, toks čia ir darbas.

– Kokie darbai liko nepabaigti?
– Tai daug ko nepabaigėme. Pati Savivaldybės administracijos reforma nėra užbaigta. Vienas dalykas yra pakeisti struktūrą, kitas – sukomplektuoti kadrus. Tas procesas trunka ilgai. Dabar baigėsi dokumentų padavimas į departamentų direktorių pareigas, laikas skelbti konkursus. Reikia kai kuriuos procesus greitinti.

Kai kam atrodo, kad reikia kalbėti apie kažkokius globalius dalykus, apie mistines priemones, „grand“ projektus. Deja, miestietis negyvena tik ateitimi 10-15 metų į priekį arba „grand“ projektais. Jam dabar reikia eiti šaligatviu, kad neužsimuštų, dabar važinėti gatvėmis, kad dabar veiktų apšvietimas, o ne po 15 metų.

Kai kada labai gražiai vadovėlinėmis tiesomis kalba politikai, ištraukia kažkokias koncepcijas ir fantazuoja. Miestas yra dabartis ir jis negali laukti. Laukėme 26 metus po nepriklausomybės atkūrimo, susilaukėme, kad trečdalio miesto nebeturime. Nenormalu, kad mieste kai kurie išsikraipę šaligatviai nuo mano gimimo neremontuoti.

Kartais mes sergame gigantomanija. Nors pats esu tikras šiaulietis, bet turiu pripažinti, kad kartais pas mus suveikia kaimo sindromas. Jei kiti miestai turi bokštą, tai ir Šiauliams reikia. Svarbu, kad kažkas vyksta, nesvarbu, kam to reikia. Mieste tamsu, baisu, praeiti trukdo užaugę medžiai, nieko nesimato per šešėlius, užtat kuriame 168 ha LEZ‘ą, kai šalia 40 ha pramonės parką 10 metų pildome. Kada užpildysime 168 ha? Ten tikrai reikėjo keturių juostų kelio su apšvietimu ir stotelėmis? Panaudojome daug pinigų. Tai, kiek mes sudėjome ten Savivaldybės pinigų – va, jums Architektų gatvė, Gegužių gatvė, šaligatvis Statybininkų gatvėje. Davė Europos Sąjunga pinigų, panaudokime. Tai nėra efektyvu.

Kad ir Savivaldybės paskolų refinansavimas. Mums vienas Tarybos narys priekaištavo, kokia čia ubagystė – paskolą paskola dengti. Ką aš turiu sakyti, jei žmogus nesupranta, kad 2,5 proc. palūkanų yra gerokai daugiau nei nevisas procentas. Vien iš to sutaupėme 168 tūkst. Eur ir tai yra visas J. Jablonskio gatvės šaligatvis, dar ir liko. Tas šaligatvis nuo 1970 metų netvarkytas.

Perdavėme fontanų priežiūrą „Šiaulių vandenims“. Mums sako, kad paslauga vis tiek kainuos. Žinoma, kainuos, tik skirtumas – pigiau ar brangiau. Galime pirkti atskirai ekspertizės, remonto ir priežiūros paslaugas. Kiekvieną kartą perkant paslaugos teikėjas į kainą įsiskaičiuos savo pelną. Mūsų įmonė tai padarys vieną kartą. Prieš tai pirkome paslaugą, fontaną „Paukščiai“ taip nuvarėme, kad turėjome uždaryti.

Ne visos paslaugos, perkamos iš privataus teikėjo, yra geriau. Pavyzdžiui, miesto transporto privatizacija – visiška nesąmonė. Aš neįsivaizduoju, kad kas vežtų nepelningais, nors daliai žmonių reikalingais maršrutais.

– Kokia asmenine patirtimi praturėjote?
– Supratau, kad kartais reikia autokratinių sprendimų. Duodi žmonėms demokratiją, jie nežino, kaip ja naudotis. Čia ne apie visus. Galiu pasidžiaugti, kad su darbuotojais įmanoma dirbti, susitarti, įtraukti, kalbėtis, nebijoti duoti atsakomybę. Manęs kartais klausia, kodėl nenubaustas vienas ar kitas darbuotojas. Sakau, visuose darbuose suklysti galima, bet jeigu jau suklydo Savivaldybėje, tai jau būtinai galvą reikia nuimti. Ne. Čia lygiai toks pat darbas, žmonės daro klaidas. Reikia žiūrėti, ar tos klaidos sisteminės, ar vienetinės, ar ištaisomos. Kas norės čia dirbti, jei už kiekvieną klaidą grasinsi „skalpą nuimti“. Kiek teko dirbti įvairiuose kolektyvuose, visur – skirtingos problemos. Atėjau iš rajono Savivaldybės, tai ten tos problemos visai kitokios, nei pamačiau čia.

– Pastaruoju metu miesto meras kelia itin aukštus reikalavimus būsimam direktoriui? Ar sutinkate, kad į šias pareigas turi ateiti itin aukštos kvalifikacijos specialistas?
– Sunku vertinti. Kvalifikacija reikalinga. Visada jutau, kad man reikia žinių dar ir dar... Aš darbo pačioje pradžioje sakiau, kad jei kažkas įsivaizduoja, jog ateis dirbti į tokį postą ir jam nereikės mokytis, tai jis – arba kvailys, arba melagis. Kasdien kažko naujo mokaisi, giliniesi. Ateina pas tave, klausia iš srities, kurios visai neišmanai – tai prieš tai turi pasigilinti. Svarbu – nebijoti prisiimti atsakomybę.

– Miesto meras V. Visockas paskutiniu metu dažnai oponentų kaltinamas netinkamais, nedemokratiškais darbo metodais. Kaip sekėsi dirbti su autokratišku meru?
– Nepasakyčiau, kad jis yra labai didelis autokratas. Kiekvienas turi savo stilių. Nežinau, kaip mane vertina, kiek aš esu autokratas. Mane irgi kartais tuo kaltina, bet man atrodo, kad aš gal net per daug tariausi. Taip, kad mero charakteris nėra paprastas, niekas to neneigia. Bet aš irgi nesu baltas ir pūkuotas. Mes ir pasiginčydavome, ir padiskutuodavome, ir skirtingas nuomones turėdavome. Tik mes viešai to nedarydavome. Kam tai būtų buvę naudinga? Iš kabineto išeidavome su bendra nuomone – ir nebūtinai mero. Jam reikėdavo įrodyti. Nors man irgi pasakymas „taip man atrodo“ arba „mes taip darydavome“ nėra argumentas.

– Kokias nuoskaudas išsinešate?
– Nuoskaudų nėra. Visi tie atleidimo procesai įvyko dėl posto, ne dėl mano asmenybės. Vyksta politiniai žaidimai, kuriuos turi priimti.

– Jūsų atleidimas miesto Taryboje yra apaugęs įvairiais teisiniais vertinimais – teisėta, neteisėta. Neketinate kreiptis į teismą?
– Į šį klausimą dar negaliu atsakyti. Pasvarstymų yra visokių, tačiau sprendimo dar nesu priėmęs.

– Kokie ateities planai?
– Savaitę būsiu nepasiekiamas, išvažiuoju pasigydyti. Planavau tai seniai, bet tik dabar radau laiko.