Šventos Kalėdos jau ant pasaulio slenksčio. Po Kūčių vakarienės keli šimtai šiauliečių patrauks į Bernelių mišias. Tačiau tūkstančiai liks namuose su savo artimaisiais. Tiems, kurie gražiausių metų švenčių išvakarėse atsivers „Šiaulių naujienų“ laikraščio puslapius, skiriamas išskirtinis kunigo Egidijaus Venckaus žodis. Apie Kalėdų šventumą, tikėjimo dovaną, naują viltį...

– Pakalbėkime apie Kalėdų šventumą...
– Kalėdos yra dangaus ženklas, dangaus įvykis. Jo priartėjimas prie žemės yra skirtas ne vien tikintiesiems, o visiems žmonėms. Ir tikintiesiems, ir save laikantiems netikinčiais, ir šiek tiek tikinčiais. Dievas nepaiso šito. Jis atėjo dėl visų, jis atnešė šitą žinią visiems. „Kas nepasipiktins manimi, tas palaimintas.“ Jis savo mažumu, kūniškumu, artumu padaro visiškai suprantamu, koks yra Dievas. Priartėja taip arti, kad mes galime jį suprasti, pamilti kaip asmenį, neštis širdyje jo atneštą viltį. Nes jis atėjo su pergalės žinia, su gera naujiena, su ta Evangelija, kuri mums praneša kai ką nauja. Ir tai praneša ne tik tikintiesiems, bet visiems žmonėms. Norisi apkabinti, apglėbti, pasveikinti visus žmones, nepaisant religijos, įsitikinimų. Mes priklausomi nuo Jo egzistenciškai visi vienodai. Esame broliai ir seserys pagal kūną ir kraują. Ką Dievas kuria, tą ir gelbėja.

– Kasmet tikimės Kalėdų stebuklo. Gal Kristaus gimimas ir yra tas stebuklas?
– Būtent. Stebuklas ir yra ta Kūčių-Kalėdų naktis, kur žvaigždė ir angelai piemenims praneša gerą žinią: „Eikite ir suraskite Betliejuje kūdikį, jums priartėjo ženklas iš dangaus. Atėjo Dievo siųstasis.“ Tai yra Kūčių vigilija, Kūčių nakties paslaptis, Dievo dovana žmonijai. Tas dovanas mes dabar truputį paverčiame kitokia prasme – dovanojimu, žmogiškumo pasidalijimu, palinkėjimu per Kalėdas vienas kitam sveikatos, laimės, džiaugsmo, meilės. Viso to, ko pilna yra dvasia, bet per gyvenimo rutiną, per darbus mes pamirštame. Pamirštame, kad reikia linkėti, mylėti, aukotis. Ir yra stebuklas, kad žmonės tą vakarą pasikeičia. Jei ir neateina į bažnyčią, susėda prie stalo, pasisveikina, padėkoja, kad yra kartu su šeima. Mylime, linkime sveikatos, džiaugsmo. Tegul Dievas visus laimina. Ar tai nėra tikėjimas?

– Kokią prasmę turi Kūčių vakarienė? Kuo praturtėjame laužydami kalėdaitį?
– Kūčias švenčia lietuviai ir lenkai. Mokiausi Italijoje, ten tokios tradicijos nėra. Gal ši tradicija atėjusi su pasninku ir šeimos susitikimu. Pasninkiško maisto puota. Susėdame, netrukus eisime pasveikinti Dievą su gimtadieniu, bet dabar padėkokime vienas kitam, palaiminkime vienas kitą. Gera buvo pasninkauti, susitikti, suvažiuoti iš londonų, norvegijų, dabar padėkosim už tai, kad esame kartu.

Kalėdaitis – tai palaiminimo duona. Nesuklyskite, tai nėra Kristaus kūnas. Tai ženklas, kuris laužomas ir kartu siunčiamas linkėjimas, kad mano tą palaiminimą, tą palinkėjimą, meilę, padėką priimtum, suvalgytum ir turėtum savyje. Žinote, toks paprastas ženklas. Suvalgai ir tu laimingas. Suvalgei tą, ką aš palinkėjau, ką linki mama, brolis, sesuo, močiutė, senelis, ir dabar nešioji savyje. Tai nuostabus ryšys.

Kaip ir Dievo kūnas. Tokio artumo niekada niekas nėra mums pateikęs. „Imkite ir valgykite. Tai mano kūnas.“ Mes suvalgome jį ir turime savyje. Padarome tarsi šventovę jam.

– Piktinamės, kad Kalėdos įgauna ne pačių geriausių komercinių spalvų. Sausakimšos parduotuvės žmonių, visi viską perka. Bet tas pats yra ir bažnyčioje. Prieš šventes šv. Mišiose pilna žmonių, eilės prie klausyklų, prie kalėdaičių. Ar čia ne tas pats vartotojiškumas? Tik pirmuoju atveju – materialinis, antruoju – dvasinis.
– Du skirtingi dalykai – pasaulis ir bažnyčia. Pasaulis prieš šventes taip pat nori pasikeisti. Nori pakeisti aplinką, žmonių santykius. Pagamina dovanas, kad žmonės galėtų dalytis. Tai yra gera. Išlaidos yra išlaidos. Žmonės perka, žmonės mąsto: kiek aš galiu, kiek negaliu. Kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Bet nematau blogio. Žmonės perka mamai, tėvui, kaimynui dovaną. Dovana yra džiaugsmas. Gauni dėmesį, kažkas tavimi rūpinasi.

Dvasine prasme į bažnyčią ateiname atsikratyti to, kas susikaupė per metus arba nuo Velykų. Norime atsiprašyti, norime nuodėmių maišą išsikratyti, išsivalyti, kad Dievas atleistų. Nes susikaupė daug rūpesčių, dalykų, daug problemų ir dabar tikimasi iš Kalėdų stebuklo. Galbūt aš būsiu laimingesnis, gal man praeis depresija, liūdesys, einu atsiprašysiu, man atrodo, kad aš per daug nešioju tą akmenį.

Gal ir stovi eilės. Tegul stovi. Bet žmogus turi tikslą – pasakyti: „Dieve, atleisk man, aš nusidėjau. Aš noriu kitokio gyvenimo, noriu pasikeisti. Kaip ir mano kambarys papuoštas nuo mano kasdienybės, noriu išpuošti savo vidų ir kad gyvenimas pasikeistų.“ Ir žmogus eina puošti savo sielą atgailos sakramentu. Tai nuostabus žingsnis. Ir žmogus ateina Kalėdų naktį į Bernelių mišias ir sako: „Štai, Viešpatie, aš čia, švarus, pasiruošęs. Su gimtadieniu, noriu tau už viską padėkoti.“ Tai yra nuostabu.

– Pastaruoju metu bažnyčioje renkasi daug vaikų. Jie ruošiasi pirmajai komunijai ir labai nuoširdžiai priima Kalėdų žinią. Laikui bėgant šv. Mišiose jų nebesimato. Kur jie dingsta?
– Laikui bėgant jie ir vėl ateina. Auga, formuojasi, studijuoja, o vėliau ir vėl sugrįžta. Toks ratas. Jeigu šeima po to, kai vaikas priima komuniją, bažnyčion neina, vaikas atšąla.

Kiekvienas turi pajusti maldos, buvimo Dievo akivaizdoje saldumą. Visiškai kitokia gyvenimo šviesa tau tada šviečia. Tavo darbai, nesėkmės ar sėkmės yra visiškai kitoje šviesoje. Tavo viltys sudėtos ne tik į materialinius dalykus ar profesines siekiamybes. Aš su Dievu esu. Jis laimins mano ateitį, aš noriu su juo gyventi.

– Kalėdų išvakarėse dažnas pamąsto apie tikėjimą, jo prasmę. „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį sūnų, kad kiekvienas, kuris tiki, nepražūtų...“ Tai didelė auka. Kodėl didelė dalis žmonių jos nepriima?
– Tikėjimas yra Dievo dovana. Jei šeimos iš kartos į kartą perduoda šią dovaną, vaikai ją turi. Mes bandome mokyklose tai padaryti, bet pagrindinė mokykla yra šeimose.

Tą saldumą pajusti, kad tu nuolat krykštautum ir vaikščiotum kaip angelas, nuolat besišypsodamas, džiaugdamasis ir jausdamas, kad esi pasiruošęs, kad ir rytoj numirti, yra didelis dalykas. Tavo valia, Dieve. Nieko į priekį nežinau. Duosi man darbą, šeimą, kelią –  juo ir eisiu. Čia jau yra tikėjimo dovana. Jeigu žmogus neieško, neprašo, turbūt jos ir negauna. Žmogus yra laisvas apsispręsti ir Dievas tą laisvę labai gerbia. Labai. Žmogus yra kaip ir savo gyvenimo kalvis. Savo pasirinkimu nusitiesia gyvenimo perspektyvas.

– Skelbiate Evangelijos žodį Šiaulių katedroje. Prieš tai kunigavote Šventojo Jurgio bažnyčioje. Žmonės jus myli. Kaip randa kelią į žmonių širdį?
– Turbūt, jei myli ir gerbi kiekvieną žmogų, kurį sutinki gatvėje, mokykloje ar bažnyčioje, su pagarba ir nuolankumu priimi, pašnekini šiltu žodžiu, tuo pačiu tau ir atsako. Bendravimas prasideda šiltas, nuoširdus, žmonės atsiveria. Gal nuo to viskas prasideda. Mano misija – tarnauti.

J. V. Getė yra sakęs: „Kuo pats kvepi, tuo kitus tepi.“ Jeigu tu nori gero žmogui, linki laimės ir sveikatos, žmogus pas tave sugrįš, kad dar kartą išgirstų tuos palaiminimo žodžius. Žmonėms reikia šito. Mano kunigiškos tarnystės pareiga – laiminti visus, teikti viltį.

Kada žmogus yra atviras, kaip viduje, taip ir išorėje, lengva su juo būti. Jis neturi kito paslėpto sakinio, kuris būtų piktas. Nes bažnyčia žiūri į žmones kaip į tuos, kuriuos turime vesti į išganymą, į prisikėlimo viltį, į Dievo gimtadienį. Jeigu mes nevesime, ką tada aš atlieku – tarnystę ar funkciją.

– Kokios yra kunigo Kalėdos?
– Klausykloje ir maldose. Su žmonėmis. Žmonės džiaugiasi ir aš džiaugiuosi. Mano šeima – parapija. Esu kilęs iš Kelmės. Pas savo artimuosius nuvažiuosiu kitą dieną.

– Ko palinkėtumėte švenčių belaukiantiems šiauliečiams?
– Norisi, kad nuolankiai padėkotume vienas kitam, palaimintume vienas kitą, norisi suteikti naują gyvenimo viltį kiekvienam žmogui. Kad šeimos, tėvai dovanotų tą viltį savo vaikams. Tai ypatingai šventei mus visus suvienija vieno asmens gimimas. Dieviško asmens. Nuostabu, kad tokias tiek kultūrines, tiek religines tradicijas sukuria vieno asmens gimimas. Norisi susikibti visiems ratu, apglėbti tą prakartėlę ir pasakyti: „Dieve, ačiū tau už viską. Palaimink mus visus, kad būtume visi vieningi ir ramūs.“