Kur bepasisuksi, ten siaučia Kalėdos – žmonės skuba pirkti dovanų, dairosi žuvies šventiniam stalui, svarsto, kokiais žaisliukais puoš savo žaliaskares, ar šiemet galės susirinkti visi artimieji. Pro šventinį šydą drauge su Valstybinio Šiaulių dramos aktoriumi žvelgiame į didžiąsias žiemos šventes ir mus pačius. Jau daugybę metų Kalėdų Senelio pareigų besiimantis aktorius paragina džiaugtis vieniems kitais, taika ir ramybe.

– Ką jums reiškia Kalėdos?
– Tai yra atskaitos metas. Laiku nuo Joninų laužų karščio einame į šaltį, niūrumą ir sulaukiame momento, kai artėja Jėzaus gimimas, gamtos pokyčiai, dienos ilgėjimas. Džiaugiamės tuo. Viltingi ir nauji rinkimai. Kažkaip vis tikimės. 25 metai praėjo, oficialiai milijonas Lietuvos žmonių prarasta. Juk tai baisus genocidas, tautos naikinimas. Jeigu mąstytume apie neoficialius skaičius, tai tikriausiai paaiškėtų, jog praradome ne milijoną, o pusantro.

Apsidairai mūsų gatvėje – kiekvienas namas arba tuščias stovi arba pusės jo gyventojų nėra. Visi jau kažkur toli. Tai matyti liūdna.

Bet šie man yra ypač viltingi metai. Viliuosi kalėdinio stebuklo perkeltine prasme: kad šulinyje vanduo vynu pavirstų, kad taptų tuo gėriu, prabilę gyvuliukai kalbėtų apie gėrį mūsų Lietuvoje, nes norisi girdėti apie mus gerai.

Jeigu mes bėgame iš savo šalies, jeigu pabėgėliams geriau karas, negu pas mus gyventi, vadinasi, yra blogai. Blogiau negu karas tas neteisybės bombardavimas, nelygybės bombardavimas, tyčiojimosi iš žmogaus faktai. Bet net mažomis permainomis aš tikiu – kitaip negaliu gyventi. Mano vaikai čia gyvena ir noriu, kad jie Lietuvoje gyventų. Tad šių metų Kalėdos – man labai viltingos.

– Kur švęsite Kūčias, Kalėdas?
– Reikia nuvažiuoti ir pas draugus, ir pas bendradarbius. O kur dar anūkai. Paskui namuose – suvažiuoja vaikai, suvažiuoja giminės, susėsime prie bendro stalo – duok Dieve, kad sutilptume. Svarbiausia – buvimas kartu.

O gruodžio 26-ąją prasideda spektakliai. Artistams kalėdinis metas yra labai įtemptas, jie pavargsta. Bet pavargsti džiaugsmingai. Štai aš, Kalėdų Senelis, pamatau tuos vaikelius: jie mane apsikabina ar pasako kokią paslaptį, o gal pasižada ir viliasi. Man tai yra labai gražu.

– Koks jūsų Kalėdų Senelio stažas?
– Pirmasis Kalėdų Senelio vaidmuo, atsimenu, buvo Vilniuje katedroje prie kalėdinės eglutės, tuomet aš buvau dar studentas. Mes turėjome pabarstyti saldainukių pasipuošę kostiumais. Studentas buvau apie 1970-uosius. Tad tiek žmogus kartais ir negyvena, kiek aš laiko esu Kalėdų Seneliu.

Žinoma, tai būna periodiškai – kartais juo tampi, kartais ne. Galų gale tai papildomas būdas užsidirbti. Taigi taip ir stengiesi – kabiniesi į gyvenimą.

– Ar jaučiatės populiarus Kalėdų Senelis?
– Apie populiarumą negaliu kalbėti, nes šiemet daugiau dirbu privačiai, teatre. Galvoju, kad turi būti natūrali kaita. Jaunimas kitaip moka bendrauti, o ir kitoks jau laikmetis. Kalėdų Senelis yra kažkas kapitalaus. O tam vaidmeniui reikia fizinės sveikatos, nes su kostiumu ir barzda pabūti nelengva.

Darželyje mažieji apsirengia snieguolėmis, fėjomis ir kitokiais kostiumais visai trumpomis rankovytėmis, o tu visas tarsi nekvėpuoji sintetikos maiše.

Nenoriu būti populiarus, tiesiog savo malonumui leidžiu sau pabūti Kalėdų Seneliu. Retsykiais. Dabar jau daug ką supranti kitaip – žinau, ką reiškia apsikabinimas, pabuvimas netgi ir tyloje. Vaikiukas ateina, apsikabina be žodžių – šiluma užlieja ir viskas.

– Kiti ima ir pravirksta.
– Taip nutinka tik mažiukams. Matyt, dėl to, kad tai pirmas pačių akimis išvystas Kalėdų Senelis. Praeis metai, kiti ir jie taps drąsesni. Nors iš pradžių jie pravirksta, vis tiek paskui ant rankų paimi.

– Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?
– Kaip tradicinis Kalėdų Senelis pastebiu ne visai geras tendencijas. Pakvieti į ratelį ar žaidimą sužaisti, o vienas sėdi prie mamytės, paniręs į išmanųjį telefoną, ir į aplinką nereaguoja. Galbūt yra kažkokios aplinkybės. Bet jeigu tokį tikrą bendravimą netgi su Kalėdų Seneliu mobilusis nugali, man jau darosi liūdna.

Norėčiau, kad susitikime vaikai bent trumpam, bent pusvalandžiui atidėtų telefoną į šalį. Galbūt, kalbant juokais, ateities perspektyva bus tokia, jog ieškosime Kalėdų Senelio, kada norėsime, kada turėsime laiko – telefonu kaip pokemonų žaidime. Internetu užsisakysime dovanėlę ir bus toks pabendravimas.

– Ar Kalėdų mes nesudaiktinome?
– Man atrodo, kad kiekvienas pasirenka tai, ko jis nori. Galbūt kažkam svarbu pirkti dovanas. Aš neperku dovanų, gal žmona tuo pasirūpina. Bet dovanų aš nesureikšminu. Man susėdimas prie Kūčių stalo, kalėdaičio dalijimasis yra svarbiausia. Pabuvimas kartu ir yra dovana. Smulkmeną įteikti yra gražu, galima ir kažką simboliško.

Iš užsienio sugrįžusios emigrantų šeimos vaiką nori pasveikinti visi giminės ir apkrauna jį dovanomis, nes jiems jau tapo pareiga jį apdovanoti. Jie vertina kažką kita. Bet tu turi galvą, tad nuo reklamos brukančios daiktus, gali pabėgti į mišką ir pasivaikščioti.

– Jeigu jūsų paklaustų mažieji, kaip Kalėdų Senelis patenka vidun.
– Visi mažyliai atsakymą žino. Pats to teiraujuosi, kaip jiems Kalėdų Senelis atneša dovanėlę. Jie žino – sušunka vienbalsiai, kad pro kaminą, pro langą, pro balkoną. Tai aš jų atsakymą papildau, kad ir pro rakto skylutę galiu patekti, tik tuomet dovana būna mažesnė, nes aš pats telpu, o dovanėlė ne visuomet.

Kiek sunkesnis klausimas, pavyzdžiui, apie sausio mėnesį. Antai kitų šalių kalbose jo pavadinimas  verčiasi į janvar, janvarijus, january – mėnuo su Januso vardu. Tai buvo senovės romėnų vartų dievas, dviveidis. Vienas veidas buvo priekyje, kitas – iš nugaros, kad matytų ateinančius ir palydėtų nueinančius.

– Ne Kalėdos, jei nėra sniego.
– Kodėl sniegą sureikšminame? Trūksta šviesos, trumpa ir apniukusi diena, dažnai niūri. Sniegas pašviesina kasdienybę. Per langą pažvelgi – balta, medžiai apšerkšniję, matai, kad tamsa tapo pašviesinta. Mūsų tokia fiziologija, nes žmogui norisi gyventi švariau, šviesiau. Juk visi eilėraščiai apie žiemą neišsiverčia be balto sniego. Sniegas pašviesina ir „padžiugina“ Kalėdas. Tačiau man jos džiaugsmingos visokios.

– Eglutę pasipuošėte?
– Nebuvo kada. Buvęs kaimynas, senas mano draugas, padovanojo poros metrų aukščio eglutę ir šiandien ją puošiu, visuomet tai darome terasoje. Pastatome eglę prie lesyklėlės, kad ir žvirbliukai, ir zylutės galėtų į ją nutūpti: paukštukai jau nebesibaido eglutės žaisliukų.

– Ko jums norėtųsi palinkėti šiauliečiams?
– Kaip ir sakiau, linkiu kalėdinio stebuklo, kad šulinio vanduo virstų vynu. Kad mūsų draugai,  kuriuos turime, pasidžiaugtų Lietuva ir mumis. Kad kalėdinė viltis bent šiek tiek išsipildytų. Žinoma, sveikata – didžiausias turtas. Kas iš to, jeigu be jos geriausios viltys išsipildys.

Bet pažvelkime į pasaulį – Europą užplūdo nelaimės. Sirijoje vyksta karas.

Mes galime pasidžiaugti, kad saugiai gyvename geografine prasme, pas mus nėra gamtos kataklizmų – cunamių, žemės drebėjimų. Ir nėra karo. Mes vis koncentruojamės į grėsmes, ruošiamės karui, perkame karo mašinas. Norėčiau, kad daugiau vertintumėme ramybę ir taiką.

J. Bindokas šypsosi: puošnią eglutę namuose per Kalėdas papildo geri paukščiukai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.