Kas pasakė, kad gyventi Šiauliuose yra „ne prestižas“. Arba kodėl visi genijai ar šiaip pasigirti mėgstantys žmonės mieliau gyvenimą renkasi šalies sostinėje. Pasirodo, kad dėl to kaltinti reikia netikusią sistemą ir žmonių pomėgį susireikšminti. Jeigu politikams labiau rūpėtų eilinis žmogus, o paprasti gyventojai užuot skundęsi ką nors gero nuveiktų dėl savo krašto, išsispręstų daugelis šalies problemų. Tačiau pokyčių kol kas nematyti, įvairūs tyrimai taip pat nieko gero nežada. Tad mums ir ypač mažesnių miestų, kaimų gyventojams belieka tik tikėtis stebuklo.

Vieną teoriją keičia kita
Profesorius daktaras Egidijus Aleksandravičius Šiauliuose vykusioje konferencijoje skaitė pranešimą „Gyvenimas toliau nuo centro: ar įveiksime posovietinį postkolonializmą?“ Jis prisiminė laikus, kai Lietuvos patriotai buvo nusiteikę prieš visos galios sutelkimą viename centre. Štai net sovietmečiu netrūko tokių, kurie suvokė, kad reikia išnaudoti visus regionus, į juos investuoti, statyti fabrikus ir t. t.

Tačiau kai mes, lietuviai, atgavome laisvę, šie dalykai kažkaip pasimiršo.

Aišku, viskas galėjo pasibaigti dar blogiau. Įdomu, kaip gyventumėme šiandien, jeigu vietoj demokratijos būtų įsigalėjusi diktatūra. Įsivaizduokite, kaip reikėtų gyventi, jeigu koks diktatorius išduotų įsaką: „Išsaugokite namų interjero tradicijas, avėkite tik tokius batus ir žūtbūt nieko nekeiskite.“ Pasidairius po pasaulį, matyti, kad kažkas taip gyvena dar ir šiandien, džiugu – kad ne mes.

Mus labiau paveikė laisva rinka ir įtraukė neoliberalus sūkurys, veikiantis įcentriškai. Sūkurys įtraukė ne tik mus, bet ir kitas valstybes. Pavyzdžiui, pažvelgus į suomių atliktas permainas, matyti, kad gyventojai iš Laplandijos ar vidurio Suomijos sparčiu tempu traukia į pajūrį, o ką jau bekalbėti apie padėtį sostinėje. Ten, kad ir ką bedarytų valdžia, kokių priemonių besiimtų, situacija visiškai nesikeičia.

Dar kitokia padėtis yra Norvegijoje ir Švedijoje. Štai švedams valstybės regioninį stabilumą garantavo išpažįstamos socialdemokratinės idėjos. Jie suvokė, kad šaliai naudinga, kai žmonės nesikelia iš savo gimtosios vietos ir ten investuoja.

Kita vertus, tai tik strategija, realiai gyvenime negalinti nieko pakeisti. Vieša paslaptis: kaip žmonės nori gyventi, taip ir gyvena. Nei įstatymas, nei tiesioginė politinė priemonė negali pakeisti žmonių gyvenimo skonio, norų, pasirinkimų.

Mokslininkai nežino, kas nutiko
Šiuo klausimu Lietuvoje taip pat nuomonių būta visokių. Štai 1995–1996 m. atlikta Lietuvos mokslo studijų situacijos vertinimo ekspertizė atskleidė, kad buvo nuspręsta daryti viską, jog Vilnius būtų decentralizuotas. Gyventojams mintis, jog ten bus sutelkta galia ir turtas, tapo nepakeliama. Juo labiau kai įsiveržus į laisvąją rinką, sostinės reikšmingumas būtų buvęs tik dar labiau hiperbolizuotas.

Net šiauliečiai suvokė, jog hiperbolizavus sostinės reikšmę, išnyktų erdvės ir įsigytos aukštosios technologijos tiesiog būtų išparduotos į metalo laužą. Todėl tuomet pasigirdo siūlymas – perkelti puslaidininkių fizikos institutą iš Vilniaus į Šiaulius. Tuomet vyresnio amžiaus žmonės jau ir taip niekur neišvažiuotų, o jaunesni pasiliktų dėl atsiradusių naujų darbo vietų ir pan.

Tačiau galiausiai visa tai buvo pamiršta, kodėl taip nutiko, negali paaiškinti net mokslininkai: „Permainos buvo daug greitesnės, negu institutų, universitetų, tyrinėtojų gebėjimas paaiškinti, kas nutiko ir vis dar nutinka. Mes tik apsimetame, kad suprantame, kas su mumis nutiko“, – pabrėžė E. Aleksandravičius.

Aišku, galima interpretuoti, jog tai laukinio neokapitalizmo arba laukinio neoliberalizmo pasekmė, kuri turėjo suardyti sovietmečiu pastatytą audinį ir paleisti laisvo žmogaus, laisva valia grįsto ir šiek tiek moralinės kultūros normas suvokiančio solidarumo procesą.

Vadinasi, tai, kas objektyviai laisvoje rinkoje tapo įcentrinta, posovietinėje situacijoje tendenciją pakėlė kelis kartus. Tai rusiškas posovietinis unitarinės valstybės charakteris, kuris sostinę pavertė absoliučia ikona. Žodžiu, ten kur galia, ten ir didesnės galimybės pasireikšti. Taigi posovietinis impulsas ir neoliberalizmas lėmė neišvengiamą Lietuvos sostinės sureikšminimą.

„Kai galvojame apie ilgą procesą ir apie galimybes politiniais veiksmais kažkam daryti įtaką, matyti, kad čia šuo ir pakastas. Kai mes gedime valdžios, kuri galėtų viską padaryti, pirmiausia per daug jai atiduodame kreditų, o tokia valdžia negali padaryti visko“, – akcentavo profesorius.

Taigi nuo pat 1990-ųjų buvo pakankamai aiškių teorijų kaip elgtis. Buvo aišku ką daryti, kad naująjį regionalumą reikia susieti su savivaldos tikrove, savivaldą įgyvendinti, o ne ją imituoti. Tačiau to nepavyko įgyvendinti. Politinėje erdvėje tik šiek tiek pasistūmėjome į priekį, kai įteisinome tiesioginius merų rinkimus ir atlaisvinome nuo partinio sąrašo, piliečių iniciatyvų, renkant vietinę valdžią.

Kodėl ta kryptimi nepavyko pajudėti, jeigu buvo aišku, kaip tą padaryti? Kodėl politikai savo politinius įsivaizdavimus viešai deklaruoja, tačiau galiausiai nieko nepadaro? Galbūt dėl to ir vėl kalti eiliniai piliečiai, nes paprasčiausiai mums to nereikia?

Neatsispiriame centro vilionėms
E. Aleksandravičius paaiškino, kad viskas dėl postkolonializmo. Postkolonializmas gali būti įrėmintas į dvi kraštutines laikysenas. Pirmoji būtų labai individuali, susijusi su vienu žmogumi. Kai žmogus yra visa ko centras, o jo siekis gyventi prasmingai ir laimingai turi ypatingą reikšmę.

Antrasis kraštutinumas – centro sureikšminimas, kai galia yra viskas, o individualus žmogus nieko nereiškia, nebent jis veržiasi gyventi kur nors arti galios ir reikšmių centro. Vadinasi, žmogaus nureikšminimas yra viena iš didžiausių postkolonializmo laikysenos savybių.

Individo plotmėje tai taip pat yra susiję su impulsu ar noru būti reikšmingam. Kaimo bernas, kaimo pana turi būti pirmas ar pirma – nesvarbu kokiame lygyje. Kitaip tariant, žmogaus pranašumas jam yra pats didžiausias pasąmoninis geismas.

Postkolonialinis žmogus – negali ištverti savo mažareikšmiškumo. Jam neužtenka kaip senų demokratijų arba kai kurių senstelėjusių Vakarų šalių žmogui tiesiog gyventi pagal principą „mano kitoniškumas man yra pakankamas“.

Kada mes šį kompleksą įveiksime – parodys tik laikas. Tuo tarpu profesorius spėjo, kad galbūt tai pasikeis, kai lietuviams pabos bastysis po pasaulį. Kas žino, galbūt kada nors lietuviams nusibos Niujorko kamščiai ir jie panorės grįžti į savo gimtąjį kraštą, ten investuoti savo egzistencinę energiją ir realizuoti vaizdinius, reiškiančius, kad tai geriausia vieta gyventi.

„Tai yra užuomina į ilgesnius teorinius ir antropologinius aiškinimus, kad mūsų regionų, mažųjų gimtinių vietos atsigaus, kai patys įdomiausi, kūrybingiausi žmonės atsipeikės nuo centro vilionės. Galbūt situacija pasikeis, kai žmonės savo individualią laisvę, individualųjį branduolį, kūrybinį energijos bloką paleis ir pradės kažką kurti iš nieko. Tai ir taps pagrindine statomąja medžiaga, neleidžiančia regionams išnykti“, – svarstė E. Aleksandravičius.

Profesorius pasakojo, kad mūsų kaimynė Lenkija, jau seniai atsispyrė centro vilionėms. Visa tai įgyvendinta įvykdytos savivaldos reformos ir labai kūrybingų žmonių dėka. Kitaip tariant, Lenkijoje jau dešimt metų niekas nesigiria, kad gyvena Varšuvoje. Profesorius palinkėjo patikėti, kad tai įmanoma ir Lietuvoje.