Lietuvos kultūros centrų asociacija – didžiausia šalyje aktyviai veikianti kultūros bendruomenė, vienijanti beveik 95 procentus visos Lietuvos kultūros centrų. Vilniaus rotušėje iškilmingos ceremonijos metu įteikti šios didžiausios šalies kultūrinės bendruomenės apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Šie apdovanojimai vertinami kaip vieni reikšmingiausių kultūros srityje, kurių tikslas – pagerbti svariausiai nusipelniusius šalies kultūros kūrimui, plėtrai, perdavimui, saugojimui bei kultūros centrų sistemos vystymui, tobulinimui ir viešinimui. Vienas „Auksinis feniksas“ šiemet atkeliavo ir į Šiaulius – Geriausio metų kultūros centro vadovo nominacija atiteko Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorei Janinai Ališauskienei.
Kasmet pagerbia penketuką
„Auksinio fenikso“ apdovanojimai išdalyti jau penktą kartą. Kasmet paskelbiamos penkios garbingos nominacijos. „Auksinio fenikso“ statulėlės įteiktos Geriausiam metų kultūros ir meno kūrėjui, Geriausiam metų kultūros centro partneriui, Metų kultūros mecenatui ar rėmėjui, Metų kultūros politikui bei Geriausiam metų kultūros centro vadovui.
Kaip paaiškėjo, po antrojo atrankos turo į apdovanojimą pretendavo daugiau nei 50 pretendentų, tarp kurių buvo rajono merai, verslininkai, pramonės, verslo ir visuomeninės organizacijos, žurnalistai, vadybininkai, dvasininkai, meno kolektyvų vadovai, kultūros ir meno kūrėjai.
Iškilmingoje ceremonijoje Geriausio metų kultūros centro vadovo nominacijoje apdovanojimą atsiėmė Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorė Janina Ališauskienė.
Pati paraiškos kandiduoti į nominaciją neteikė ir nė minčių neturėjo – tikriausiai jos kandidatūrą pasiūlė kolegos asociacijoje – spėja direktorė.
„Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė ceremonijoje paskelbė mano nominaciją. Kai paskambina ir praneša, kad reikia važiuoti į ceremoniją, kai nutuoki apie apdovanojimą, ypatinga nesijauti. Kažką pajaučiau būtent rotušėje, kai atsiimant nominaciją visi susirinkusieji plojo man atsistoję. Tai buvo gražus renginys: subtili režisūra, be pompastikos ir kartu nepaprastas, iškilmingas. Tikriausiai tam turi įtakos vieta, atmosfera, žmonės“, – sako „Laiptų galerijos“ direktorė.
Tarp pagerbtųjų Geriausias metų kultūros ir meno kūrėjas – Jurbarko kultūros centro kultūrinių renginių organizatorius ir režisierius Gintaras Zareckas, Metų kultūros politikas – Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, nominacijos „Metų kultūros rėmėjas“ nugalėtojais tapę – Aurelija ir Aurelijus Rusteikos, Geriausias metų kultūros partneris – Troškūnų bažnyčios klebonas kan. teol. lic. Saulius Filipavičius.
Nutrimentum spiritus
„Ko gero, mano kalba buvo viena iš ilgiausių, o gal man taip pačiai atrodė. Tampant cecho ar gildijos nariu tekdavo pasirašyti tokį dokumentą. Čia turi mokėti ne tik pasirašyti, bet ir mokėti perskaityti įsipareigojimus, po kuriais dedi parašą. XVI amžiuje lietuviškai niekas nepasirašinėjo, o barokiniame Vilniuje norėdamas susikalbėti su šviesiais žmonėmis, norėdamas skaityti, turi mokėti lotyniškai. Todėl pirmiausiai tariau – „nutrimentum spiritus“. Tai reiškia dvasios šaltinį, dvasios namus. Neatsitiktinai, nes ant kiekvienos kultūros įstaigos tai siūlė užrašyti a. a. Leonidas Donskis“, – šypsosi J. Ališauskienė, pasak kurios, visus ceremonijos dalyvius, stebėtojus būtent ir vienija dvasios namai, tas įkvėpimo šaltinis – kultūros centras.
Tiek apdovanojimuose, tiek duodama interviu direktorė pripažino, kad bijo pamesti, sutepti šį apdovanojimą. Bet vis dėlto juo džiaugiasi, o ypač dėkoja – tiek tiems, kas pasiūlė jos kandidatūrą, kas pritarė ir balsavo, taip pat ir tiems, kas nepritarė.
„Lux lucet in teneberis – šviesa tamsoje ar šiuolaikiškai – šviesa tunelio gale. Feniksas yra paukštis be jokių privilegijų, pinigų – tai pelenai. Auksinis feniksas – tai šviesa, tikėjimas, viltis. Esu dėkinga LKC asociacijai ir jos prezidentui Romui Matuliui už idėją – „Auksinį feniksą“, kuris jungia ir skiria, apvalo ir šviečia. Džiaugiuosi, kad feniksai išskrido į skirtingus Lietuvos kampelius.
Didžiuojuosi tuo, kad vienas jų susuko lizdą Šiauliuose“, – šypsosi direktorė, kuri sakydama kalbą norėjo pabrėžti ir Šiaulių miesto, apie kurį girdime – tuštėjantis, nykstantis, provincija, Saulėno, Pylipuko miestas, kultūrinę vertę.
„Per Pirmąjį pasaulinį karą iki pamatų sugriautas, per Antrąjį pasaulinį karą sudegintas, o sovietmečiu gyvenęs uždaro darbininkų miesto gyvenimą. Bet jau sovietmečiu Šiauliai pirmieji Lietuvoje pakvietė į pėsčiųjų bulvarą su daugybe puikių ir šarmingų meno akcentų, kurie nuolat atnaujinami. Taip, tarp mūsų yra saulėnų ir pylipukų, bet žinau, kad jiems reikia šviesos ir tikėjimo“, – sako J. Ališauskienė.
Čia ji priduria ir tai, kad 1996 m. žymiausio XX a lietuvių dailininko Vytauto Kasiulio darbai atkeliavo būtent į Šiaulius, o tik po dvidešimt metų jie sugrįžo į Vilnių. O kur dar sujudimai, kai į Šiaulius žymaus Lietuvos tapytojo Šarūno Saukos darbų parodos vyko žiūrėti visa Lietuva ir dar – daug kitų dalykų.
