Būsimai švietimo politikai teigiamą įtaką pasirengusios daryti ir švietimo profesinės sąjungos – keturios organizacijos vienija jėgas ir jungiasi į vieną juridinį vienetą.
Kaune bendrai posėdžiavusios Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos (LŠĮPS), Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) ir Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS, jau anksčiau susiliejusios su Krikščioniškąja mokytojų sąjunga) tarybos pradėjo susijungimo procedūras: posėdyje aptarti juridiniai susijungimo aspektai, bendru sutarimu sudaryta derybinė darbo grupė įstatų parengimui bei priimta rezoliucija dėl susijungimo ir socialinės partnerystės. Susijungimo procedūras tikimasi baigti per 2017 metus.
Vienybė – stiprybė
Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė sako, kad profesinės sąjungos jungimosi darbus pradėjo daugiau nei prieš metus, o pabaigti juos sparčiau trukdė uždelstos derybos su Vyriausybe dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties.
„Juridiškai registruotoms didelėms organizacijoms susijungti yra sudėtinga: skirtingi įstatai, skirtingos vidaus tvarkos, nuostatai. Samdėme nepriklausomą juristą, kuris išnagrinėjo visų organizacijų veiklą, įstatus ir t. t. bei pateikė savo išvadas, kuo besijungiančios organizacijos skiriasi, kokia vieninga darbo tvarka rekomenduojama. Kuriame naują organizaciją, didžiulę šakinę profsąjungą, kuriai reikės vieningų bendrų įstatų“, – „Šiaulių naujienoms“ sako R. Jasmontienė.
Pasak jos, apie galutinį susijungimą bus galima kalbėti tik 2017 m. pabaigoje arba 2018 m. pradžioje, jei vėl nesutrukdys užsitęsę švietimo problemų sprendimo posėdžiai su valdžia. Pastarieji metai švietimo profsąjungoms buvo įtempti: dėl įžūliai stumiamo Darbo kodekso vyko nuolatiniai mitingai, piketai, kreipimaisi, posėdžiai; o nesibaigiančios derybos su pažadų nevykdančiu Ministru Pirmininku A. Butkevičiumi dar tebevyksta. Tokio Vyriausybės atstovų abejingumo, neveiklumo, vilkinimo ir nenoro kalbėtis su darbuotojų atstovais R. Jasmontienė sako nepamenanti per visą Nepriklausomybės laikotarpį.
Matant vis didesnį valdžių nenorą išklausyti dirbančiuosius, poreikis turėti stiprias profesines sąjungas auga. O priekaištai, esą sudėtinga susitarti, nes švietimo profsąjungų per daug (nors derybose dalyvauja visos vieningai), skatina jungimosi procedūras. Na, o Seimo rinkimų rezultatai parodė, kad valdžios, nesuvokiančios socialinio dialogo prasmės, neturėtų labai stebėtis, kodėl žmonės jų nebenori, kodėl lietuviai bėga iš Lietuvos.
Trūkt už vadžių...
Derybos su senąja vykdomąja valdžia tebėra „pakibusios“. Pasiekta, kad Švietimo ir mokslo ministerija nuo rugsėjo 1 dienos panaikino mažiausius mokytojų atlyginimų žirklių koeficientus – pakėlė iki vidutinių. Bet toks menkas atlyginimų pakėlimas visos mokytojo darbo apmokėjimo situacijos nekeičia, lieka daug kitų problemų. Todėl artimiausiu metu profsąjungos rengiasi prisistatyti jau naujai valdžiai su savo planais ir pasiūlymais pabaigti nebaigtus darbus.
„Mūsų pagrindinis tikslas yra pasirašyti šakinę sutartį su Vyriausybe. Vyriausybė turi įgalioti švietimo ir mokslo ministrą tokią sutartį suderinti: numatyti švietimo darbuotojų darbo sąlygų prioritetus, parengti etatinio darbo apmokėjimo tvarkas, suderinti darbuotojų atlyginimų kėlimo grafikus, ir t. t. Dabartinė švietimo ministrė šią sutartį seniai pasirengusi pasirašyti, tačiau taip ir negavo Vyriausybės įgaliojimų – premjero komandai sutarties projekte vis kas nors netiko...
Ką gi, teks sėsti prie derybų stalo jau su nauja Vyriausybe, nes toks darbuotojų atstovų – profsąjungų – darbas.
„Profsąjungų darbo tragizmas – valstybinis trumparegiškumas: atėjus naujai valdžiai, tenka pradėti socialinio dialogo pradžiamokslį iš naujo, – sako R. Jasmontienė. Lieka tikėtis, kad rinkimus laimėjusios partijos suvoks šios srities darbų tęstinumo prasmę.“
Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė puikiai suvokia, kad valstybės biudžetas tik vienas, kad didesnio finansavimo šiuo metu pageidauja ir Valstybės saugumo departamento atstovai, ir Krašto apsauga, ir sveikatos apsaugos, vidaus reikalų reformoms taip pat reikalingi pinigai.
„Tačiau turime nuolat kovoti už savo sistemos dirbančiuosius, nes svarbus darbas turi būti deramai įvertintas. Lietuvos švietimo sistema, ugdymo kokybė netobulės ir neaugs, jei mokytojo darbas bus nevertinamas“, – teigia R. Jasmontienė.
