Turbūt kiekvienas pasvajojame gyventi „šiltnamio“ sąlygomis. Kur sąvoka „bedarbis“ neegzistuotų, nereikėtų prašyti socialinės pašalpos ar kitokios pagalbos. O jeigu dar išsimokslinimas, darbo vieta būtų garantuota, tuomet neliktų nusikaltimų ir kitų blogų dalykų. Deja, šių dienų realybė yra visai kitokia. Kartais žmonės atsiduria tokioje situacijoje, kai vienintele išeitimi tampa bendruomenės arba nakvynės namai.

Padeda išbristi iš liūno
Šiauliuose yra vietų, kur laukiami sunkioje ar net krizinėje padėtyje atsidūrę gyventojai. „Motinos Teresės šeimų namų“ direktorė Regina Zabielienė „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad norinčių čia apsigyventi netrūksta, tačiau priimti visų paprasčiausiai nėra galimybės.

Šeimų namuose yra trylika kambarių, kur viename iš jų gali gyventi trys besilaukiančios mamos, o likusiuose – šeimos su vaikais. Kadangi kambarių nėra labai daug, todėl ir tenka gyventojų skaičių riboti.

R. Zabielienė sako, kad šeimos čia gyvena metus, kai kurios – net pusantrų. O šeimoms aplinkinių pagalbos prireikia ne iš gero gyvenimo. Kartais mamos su vaikais yra priverstos prašyti apgyvendinimo, nes staiga netenka būsto, yra išprašomos lauk. Arba išgyvena kitas krizes, pavyzdžiui, dėl smurtaujančiosios antrosios pusės ir pan.

Pašnekovė tvirtina, kad pati per savo gyvenimą išgyveno ne vieną skaudžią akimirką, žino, ką tai reiškia, todėl jokios atrankos, kas gali gyventi jos prižiūrimuose namuose, netaiko. Kam pagalbos reikia, tam ir padeda. Padeda ne tik ji, pagalbą pasiruošę suteikti ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai, ir kiti.

Be nemokamo būsto, jaunoms šeimoms suteikiamos kitos paslaugos. Pavyzdžiui, paskaitose, kurių metu ugdomi tėvystės įgūdžiai, suteikiama įvairių žinių, kad jomis pasinaudojęs žmogus ateityje galėtų kabintis į gyvenimą.

Skurdas yra materialinis ir dvasinis
Direktorė pasakoja, kad neretai žmogus atsiduria ties skurdo riba dėl prastos savo sveikatos ar kitos negalios. Pavyzdžiui, žmogus negali susirasti darbo, nes turi fizinę negalią, o kai nėra darbo, nėra ir pakankamai pinigų. Todėl Motinos Teresės šeimų namų namuose taip pat teikiamos socialinės reabilitacijos paslaugos. Čia veikia dienos vaikų centras, kuriame mamos iki pietų gali palikti savo vaikus iki šešerių metų auklyčių priežiūrai.

Direktorės teigimu, tam, kad šeimos išbristų iš skurdo ribos, labai svarbu, kad jos pačios norėtų pasikeisti. Tačiau kartais joms motyvacijos pritrūksta. Ji pasakoja, kad baimė ką nors keisti tarp gyventojų jaučiama pirmosiomis gyvenimo kartu su kitais bendruomenės nariais savaitėmis. Tuomet pasitaiko situacijų, kai moterys viena kitai pasako ir nelabai malonių dalykų, pasiginčija, tačiau galiausiai vis tiek atsiprašo, pradeda labiau rūpintis savimi, vaikais, aktyviau dalyvauja paskaitose ir t. t.

„Skurdas yra materialinis ir dvasinis. Todėl mes stengiamės daryti viską, kad žmogus kuo greičiau pamirštų egoizmą, savimeilę. Sakome, jog žmonės pradės kitaip gyventi tik tada, kai į savo sąmonę įsileis daugiau šviesių minčių, mąstys pozityviau. Kai kurie mus išgirsta ir pradeda iš gyvenimo siekti ko nors daugiau. Tačiau, žinoma, pas mus pasitaiko įvairiausių kuriozų ir tai suprantama, nes gyventi bendruomenėje nėra labai lengva“, – tvirtina R. Zabielienė.

Gyventojus moko dėkingumo
Tam, kad šeimos greičiau išsivaduotų iš skurdo ir galėtų gyventi visavertį gyvenimą, reikalingas darbas. Tačiau vienišoms, mažamečius auginančioms mamoms įsidarbinti ne taip paprasta. Darbdaviai žino, kad vaikai dažnai serga, mamoms tenka imti nedarbingumo lapelius ir pan. O kartais net ir pats supratingiausias darbdavys darbuotojo anksčiau iš darbo tiesiog negali išleisti.

Todėl neretai jaunoms mamoms pagrindiniu darbu išlieka motinystė.

Pajamos už motinystę nėra labai didelės. Mamos, turinčios negalią, gauna apie 140 eurų. Visos kitos negauna net šimto eurų. Šiek tiek didesnes pajamas generuoja tik dirbančios mamos.

Negana to, šeimos namų gyventojai turi problemų ir su antstoliais, todėl galiausiai pinigų visai nelieka.

Todėl nevyriausybininkai nesigėdija prašyti pagalbos iš visuomenės. Nors vieno euro paramos namų direktorė prašo ne tik miesto valdžios, bet ir eilinių piliečių. Tačiau aukoja tik vienas kitas. Dažniausiai tai būna tie asmenys, kurie patys skurdžiau gyvena.

„Prašome žmonių pagalbos, kad paaukotų nors kelis eurus, sakome, jog tuomet vargstančioms šeimoms bent jau nereikėtų kovoti su antstoliais, tačiau aukojančių praktiškai nėra. Valdininkai irgi nelabai nori padėti. Visi akcentuoja, kad yra sukurtos didžiulės skurdo mažinimo programos, tačiau kodėl mes jų nematome. Manau, jog mes niekam nerūpime“, – akcentuoja R. Zabielienė.

Jos nuomone, žmonių godumas nemažėja, o tik didėja. Empatiją ir norą padėti kitiems jaučia ne pasiturintys, bet vos galą su galu suduriantys žmonės. Be to, žmonės neskuba aukoti ne tik pinigų, bet ir maisto. Maisto produktus aukoja tik kas aštuntas žmogus. Pašnekovei sunku suprasti, kodėl taip sunku paaukoti makaronų ar miltų pakelį, nes vien ši auka yra didelis džiaugsmas vargstantiems žmonėms.

„Didžioji visuomenės dalis negali padėti, nes jiems patiems yra labai sunku. O visus kitus yra užvaldęs godumas. Galbūt todėl mus, išmaldos prašytojus, vadina blakėmis. Jie piktinasi, kad mes drįstame ko nors prašyti. Taip, galbūt mes esame skurdžiai materialiai, bet neatjaučiantys, manau, yra dvasios skurdžiai, o tai yra daug blogiau. Galbūt todėl mes savo gyventojus taip pat mokome dėkingumo. Jeigu neišmoksi dėkingumo, neišmoksi visko vertinti, tuomet nieko ir neturėsi, per amžius būsi vargšas“, – sako direktorė.

Nakvynės namai tampa išsigelbėjimu
Socialinė darbuotoja Natalija Zablockienė dienraščiui patvirtina, kad poreikis apsigyventi nemokamame būste iš tiesų yra didelis. Štai norinčių prisiglausti Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro nakvynės namuose vis daugėja.

Socialinė darbuotoja sako, kad nakvynės namuose dažniausiai atsiduria žmonės, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, kurie negali savarankiškai išsilaikyti, nemoka tvarkyti savo finansų, nesugeba susitaupyti pinigų nuomai. Tai būna ir jauni, ir vidutinio, ir vyresnio amžiaus žmonės. Dažniausiai našlaičiai, vieniši asmenys, neturintys artimųjų, draugų. Namuose apsigyvena žmonės, grįžę iš įkalinimo įstaigų, turintys priklausomybių ir pan.

Gyvenimo trukmė nakvynės namuose skiriasi. Pavyzdžiui, vieni eilėje socialinio būsto laukia šešerius metus, o kiti sugeba ant kojų atsistoti per mėnesį ir greitai randa kitą būstą. Turbūt labiausiai pasiseka jauniems žmonėms, kurie turi daugiau motyvacijos susirasti darbą.

N. Zablockienė pasakoja, kad neturintys prieigos prie interneto paprašo darbuotojų pagalbos ir jie kartu peržiūri Darbo biržos skelbimus, kiti – informacijos apie laisvas darbo vietas ieško savarankiškai.

Vis dėlto nakvynės namuose daugiausiai gyvena asmenys, neturintys išsilavinimo. Būtent jiems darbą susirasti yra sunkiausia, todėl kartais tokiems asmenims pritrūksta noro ką nors keisti. Todėl pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu tampa įvairios pašalpos, išmokos už vaikus ir pan. Kaip ten bebūtų, tai ne tokia suma, kuri leistų oriai gyventi.
Galbūt todėl nakvynės namuose gyvenantys asmenys nesigėdija prašyti pagalbos. Jiems koją pakiša tik motyvacijos stygius kažką keisti savo gyvenime.

„Būna, kad kartais jie mums meluoja ir taip labiau pakenkia sau, o ne mums. Kai gyventojai mums nepasako tiesos, dirbame ne ta kryptimi, todėl nepavyksta pasiekti tam tikrų rezultatų“, – tvirtina socialinė darbuotoja.

N. Zablockienė reziumuodama sako, kad gyventojams kartais pritrūksta net elementariausios higienos žinių. Jiems reikia priminti, jog laiku išsiskalbtų rūbus ar išsimaudytų patys. Žinoma, šias ir kitas problemas galima išspręsti. Tačiau pirmiausia reikia, kad patys asmenys norėtų keistis, o valstybė, piliečiai būtų pasiruošę jiems padėti.