Šiaulių universiteto Ugdymo mokslų ir socialinės gerovės fakultete vykusioje diskusijoje aptartas pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programos 2017–2022 metams projektas, kurį parengė Švietimo ir mokslo ministerija. Diskusijoje dalyvavo Šiaulių universiteto mokslininkai ir Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo tarybos nariai.
„Diskusijos objektai susiję su priemonių planu ir su aukštųjų mokyklų galimybe aktyviau dalyvauti formuojant pedagoginių profesijų prestižą. Tikimės aptarti mintį, kaip galima bendradarbiauti su savivaldos lygmeniu keliant pedagoginių profesijų prestižą. Pagal dokumentą išskirtos šešios pagrindinės programos įgyvendinimo kryptys – nuo pedagogų rengimo iki kvalifikacijos tobulinimo“, – likus kelioms akimirkoms iki diskusijos paaiškina Ugdymo mokslų ir socialinės gerovės fakulteto dekanė doc. dr. Erika Masiliauskienė.
Priemonės – toli gražu ne naujos
„Visuomenėje diskusijos dėl pedagoginio darbo prestižo kyla dėl to, kad mes nesame diskutavę ir neturime labai aiškių priemonių plano nacionaliniu lygmeniu. Prestižo situacija yra įtempta. Nėra labai aiškios valstybės politikos tuo klausimu, taip pat tęstinumo pedagogų rengimo kontekste.
Kaip ir kiekvienas dokumentas, šis taip pat turi tobulintinų dalykų. Skaitydami pastebėjome, kad ne iki galo išgrynintos sąsajos tarp švietimo, socialinės, finansų politikos, nėra priemonių plano įgyvendinimui finansinio pagrindimo, bet buvo pranešta, kad jis ateis šiek tiek vėliau“, – sakė E. Masiliauskienė.
Šiaulių universiteto studijų prorektorius dr. Remigijus Bubnys, pirmininkaujantis miesto savivaldybės Švietimo tarybai, diskusijoje pripažino, kad perskaitęs pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programą joje nieko naujo neatrado.
„Pagrindinis pastebėjimas – kad šitas dalykas labai fragmentiškas, spėju, kad ir spontaniškas, ir labai greitas. Tai galima atkoduoti iš turinio“, – diskusijoje sakė jis.
Jam pritarė ir Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė – programoje iš tikrųjų nieko naujo neparašyta, priemonės egzistavo ankščiau.
„Kai kurie dalykai, jeigu pažvelgsime į planą, yra buvę tarybiniais laikais. Tarkime, skatinimo priemonės, jauno žmogaus, kuriam sunku įsikurti ir pradėti gyvenimą, pritraukimas į miestą – jos jau buvo ir vėl apie jas kalbama. Gal ir gerai“, – dvejoja V. Damskienė.
Paantrino ir kiti diskusijos dalyviai – suprask, daugiau nei prieš dešimtmetį patvirtintos švietimo politikos srities idėjos paimtos ir sudėtos į vieną programą.
Kita vertus, V. Damskienė retoriškai klausia – kiek mokytojas pats turi rūpintis profesijos prestižu ir kas iš šalies tuo gali pasirūpinti..
Ankstesnės priemonės – neįgyvendintos
Retoriškai būtų galima paklausti, kaip Švietimo ir mokslo ministerija įgyvendins šitas „naująsias“. Diskusijos dalyviams susidarė toks įspūdis, kad dokumentai rengiami vardan dokumentų rengimo ir juose kol kas niekas nedrįsta užraityti parašo patvirtindamas ir savo asmeninę atsakomybę. Kiek efektyviai įvykdyti ankstesni užmojai, kuriais norėta pagerinti švietimo būklę?
Štai Edukologijos ir psichologijos katedros profesorės dr. Aušrinės Gumuliauskienės nuomonė: 2004 m. patvirtintoje pedagogų rengimo koncepcijoje rašoma, kad kas penkerius metus dėstytojai turi eiti į vienerių metų kūrybines atostogas tam, kad išsamiai iš naujo atnaujintų savo modulių turinį, absoliučiai atnaujintų pedagogų rengimą. Deja, šito nesulaukėme.
„Kai kalbame apie pedagogus, dirbančius ugdymo institucijose, man gaila, kad jų prestižas ar autoritetas pradedamas sieti ne vien su kvalifikacija, bet ir su ugdytinių pasiekimais. Kai kas penktas anksčiau ir dabar kas ketvirtas Lietuvoje moksleivis turi specialių poreikių ir jis integruojamas į bendrojo ugdymo sistemą – į klases, mokytojui net dirbant su 15 mokinių neišeina padalyti dėmesio visiems vienodai. Ir jis orientuojasi į vidutinioko moksleivio rengimą. Tad jeigu integruojame vaikus, mes privalome šitam mokytojui suteikti ir pagalbininką. Ar šiandien visose mokyklose yra mokytojo pagalbininkas? – klausia A. Gumuliauskienė. – Kitas dalykas – mentorystė, patirties perdavimas. Ar šita sistema veikia? Ne. Kai kalbame apie pedagogų kvalifikacijos tobulinimą, tai ar šiandien yra parengti įrankiai ir mechanizmai pripažinti neformalų pedagogų tobulinimąsi pačioje ugdymo institucijoje? Ne. Nors tai yra paveiki, ekonomiška ir tikrai visur priimtina tobulinimosi forma.“
A. Gumuliauskienės manymu, reikia nustoti akcentuoti Lietuvos pedagogų amžiaus vidurkį, kuris tik gilina konfliktą tarp kartų. „Pedagogų bendruomenė yra senstanti, jų amžiaus vidurkis yra 48 metai. Bet visos ES bendruomenės sensta. Tai – nei pedagogo, nei inžinieriaus, nei dar kieno kito kaltė, tai valstybės bendrosios, viešosios, socialinės, ekonominės politikos išdava. Darbo stažas ilgėja, o pedagogas turi atidirbti, kad užsidirbtų pensiją. Dauguma pasitrauktų žymiai anksčiau į išankstinę pensiją. Siekime problemą su finansų politika – iš kur gauti pinigų, kad tie žmonės galėtų jaustis oriai. Dabar aš matau pasekmę to, kad švietimo sistemos pertvarkos niekada nebuvo siejamos su socialine ir ekonomine valstybės politika“, – sakė A. Gumuliauskienė.
Specialiosios pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Lina Miltenienė minėjo, jog pagal tyrimus pedagogo prestižą lemia pedagogo kompetencija. Jos manymu, pirmiausia valstybei reikėtų nustoti taupyti rengiant pedagogus kolegijose. Pasak jos, laimi tos valstybės, kurios padidino kartelę pedagogo išsilavinimui ir pakėlė ją iki magistro laipsnio.
„Labai liūdna – iki šiol visi mokytojų rengėjai buvo eliminuojami ir absoliučiai nedalyvavo jokiose kvalifikacijos ir kompetencijų kėlimo sistemose. Kai mokyklose atsirado naujausios išmaniosios technologijos, mūsų katedros dėstytojai surado skelbimą apie mokymus, kaip naudotis išmaniosiomis lentomis, bet mūsų į mokymus nepriėmė. Tai rodo visišką ryšio nebuvimą tarp sistemų, kai iš rengėjų reikalaujama naujausių žinių, bet juos išstumia, tarsi jie nebūtų sistemos dalis“, – pastebi L. Miltenienė.
