Atrodo, kad priemonių, kaip kovoti su korupcija, turime pakankamai. Pas mus veikia Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Antikorupcinė komisija, organizuojami įvairūs antikorupciniai renginiai ir t. t. Tačiau visa tai neduoda jokių akivaizdžių rezultatų. Pagal korupcijos suvokimo indeksą Lietuvai skirtas 61 balas iš 100 galimų ir 32 vieta tarp 168 šalių. Rezultatas galbūt ir ne pats blogiausias, tačiau akivaizdu, kad tobulėti dar reikia.
Dabartinė sistema neveikia
Šiaulių universitete vykusioje diskusijoje „Gero valdymo modelis: ką galime pakeisti?“ dalyvavę specialistai kalbėjo, kad šiandieninė antikorupcijos sistema iš tiesų neveikia. Tarp to, kas viešai deklaruojama, ir to, ką turime, yra didelė praraja. Pavyzdžiui, įvairios komisijos dirba tik tada, kai gauna skundą arba pranešimą ir jokio prevencinio darbo neatlieka. Negano to, pačios įmonės vidinei etikai neskiria pakankamai dėmesio. Tarsi leidžiama suprasti, kad pirmiausia žmogus turi turėti specifinių, profesinių žinių, o sąžiningumas ateis paskui.
Šiaulių universiteto Viešojo administravimo katedros lektorė doktorantė Rita Toleikienė pateikė keletą paaiškinimų, kodėl taip vyksta. Ji kalbėjo, kad tik racionaliai pagrįsti standartai gali tikrai veikti. Tai reiškia, kad bet kokie standartai, diegiami į viešąjį sektorių, turėtų būti gerai aptarti, išdiskutuoti pačių profesijos atstovų, o ne iš dangaus nuleisti.
Taip pat nereikėtų tikėtis, kad etikos kodeksuose įrašyti standartai duos kažkokios naudos, jeigu nebus naudojami praktikoje. Be to, tam, kad etikos infrastruktūra veiktų, ji turi mus motyvuoti.
„Deja, gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kurioje jeigu iš kažko negauname naudos, to ir nedarome. Tačiau reikėtų suprasti, kad etiniai principai gali duoti nebūtinai tik materialinę naudą. Tai gali būti prestižo, savo reputacijos kūrimas. Tol, kol mes neperversime savo nuostatų, kol esanti sistema neskatins būti moralesnius, etiškesnius, tol visa tai tik ir liks formalumu“, – kalbėjo R. Toleikienė.
Pasigendama gerųjų pavyzdžių
Jeigu mūsų antikorupcinė sistema neveikia ir savo darbų svarba netiki net tie, kurie prevencija užsiima, ar čia gali ką nors padaryti eilinis pilietis?
Diskusijos moderuotoja Šiaulių universiteto lektorė Vilma Tubutienė paragino diskusijoje dalyvavusius asmenis pamąstyti, ką būtų galima padaryti, kad šalies korupcijos mastai mažėtų.
Pirmiausia iš salės pasigirdo komentaras, kad būtina atsigręžti į mažuosius. Darželiuose, mokyklose reikia daugiau dėmesio skirti antikorupciniam ugdymui. Kitaip tariant, labai svarbu vaikams pademonstruoti geruosius pavyzdžius ir nerodyti blogųjų. Galbūt tuomet, ateityje, viešajame sektoriuje dirbsiantys jauni asmenys bus labiau suinteresuoti gerai dirbti ir už tai nereikalauti papildomo atlygio.
„Siūlau visas analizes, darbus kreipti ne tik į savivaldybes ar kitų įstaigų darbuotojus. Reikia pradėti nuo mokyklų ir rodyti gerą pavyzdį ten. Tuomet po dešimties metų galbūt turėsime geresnius rodiklius“, – savo variantą pasiūlė šiaulietė.
Po pirmojo pasiūlymo iš salės greitai pasigirdo ir antrasis: „Viskas priklauso nuo vidinės organizacijos ir paties asmens kultūros. Jeigu žmogui bus nepriimtina imti ar duoti kyšį, tai jis to ir nedarys.“
Trūksta vidinės kultūros
Panašiai mąstė ir universitete viešėjęs verslininkas Vaidotas Petronis. Jis pritarė, kad vidinė asmens ir įmonės kultūra yra labai svarbi. Tačiau taip pat ragino nepamiršti, kad šalia viso to dar egzistuoja kartais net labai negailestinga aplinka.
„Greičiausiai jeigu mes esame aukštos kultūros, moralės žmonės, tai aplinkai galime atsispirti ir vadovautis savo vertybėmis. Kita vertus, mūsų visuomenėje dažniausiai nutinka kitaip. Manau, kad viskas dėl mūsų istorinės praeities. Anksčiau, vyraujant autoritariniam valdymui, buvo įprasta „padėkomis“ atsidėkoti už tam tikrus dalykus. Žmonės išmoko galvoti ir elgtis schemomis. O visai mums kenkia dar ir šiandien. Tad pirmiausia turėtumėme suprasti, kad korupcija kenkia mums asmeniškai. Kol nesuprasime, kad tai yra blogai, tol niekas ir nepasikeis“, – akcentavo V. Petronis.
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos Korupcijos prevencijos poskyrio viršininkė Rita Šikšnienė pridūrė, kad įstatymai gali būti kuo puikiausi, tačiau kartais jie tiesiog neveikia, nes pats žmogus neturi valios atsispirti tiems negeriems dalykams: „Jeigu paanalizuotumėme paprastą korupcijos sąvoką, pamatytumėme, kad korupcija yra asmeninės naudos siekimas, pasinaudojant visuomenine valdžia. Todėl aš pritariu, kad kiekvieno žmogaus kultūra, sugebėjimas atsispirti pagundai yra labai svarbus dalykas.“
Tuo tarpu R. Toleikienė pastebėjo, kad kartais vien gražių žmogaus norų nepakanka. Ne ką mažiau svarbu, kad darbuotojo ir organizacijos kultūra tarpusavyje sutaptų. Kartais žmogus iš tiesų nori būti sąžiningas, bet negali, nes tai reikštų darbo praradimą. O kas šiais laikais nori tapti bedarbiu?
„Neretai organizacijos vertybės nulemia darbuotojo elgesį. Šaunu, jeigu žmogaus ir organizacijos vertybės atitinka, priešingu atveju – žmonėms tenka kentėti arba išeiti iš darbo“, – pabrėžė katedros lektorė.
Nesilaiko etikos kodekso
Neretai, žmonės, paėmę kyšį, yra linkę teisintis, kad pinigus tiesiog pasiskolino, nes per mažai uždirba ir t. t. Diskusijos moderatorė kalbėjo, kad visa tai tik nevykę pasiteisinimai. Iš tiesų jeigu žmogaus vidiniai savireguliacijos mechanizmai egzistuoja, tuomet teisės normos jiems tik padeda. Visa kita tėra tik fasadinis elgesys, kai bandoma kaltinti visus aplinkinius, prastą teisinę sistemą, tik ne save. Vadinasi, kiekvienam iš mūsų reikėtų labiau padirbėti su savo vertybėmis.
V. Petronis pateikė kitų pavyzdžių, kaip su korupcija susidoroti. Štai vadovas vienoje medicinos įstaigoje subūrė naują, bet ilgametę darbo patirtį turinčių specialistų kolektyvą. Vėliau paaiškėjo, kad keli iš jų labai mėgsta gauti „dovanėles“. Kai apie tai sužinojo vadovas, tuos labai gerai dirbančius gydytojus iš karto atleido iš darbo. Po to organizacijos kultūra iš karto pasikeitė.
Šis pavyzdys dar kartą įrodo, kad neužtenka kabinete turėti etikos kodeksą, jo būtina laikytis, apie tai kalbėti ir demontuoti geruosius pavyzdžius. Kitaip tariant, jeigu vadovas, jo pavaduotojas turi politinės valios ir jos laikosi, organizacinę kultūrą ir požiūrį į skaidrumą galima pakeisti.
Diskusijos dalyviai pastebėjo ir kitų negerovių. Pavyzdžiui, savivaldybės, viešasis sektorius dažniausiai traktuojami kaip pacientai, ligoniai, užsikrėtę korupcijos virusu, kurį būtinai reikia išvaryti. Tačiau galbūt būtų teisingiau „pacientą“ ne gydyti, bet su juo kartu dirbti. Salėje kilo klausimas, kad galbūt su tuo tvarkytis reikia leisti pačiai savivaldybei.
R. Šikšnienė iš karto atkirto, kad antikorupcinių komisijų tikslas ir yra, kad savivaldybės sau prisiimtų daugiau atsakomybės, tačiau jos to nenori: „Mes turime ir kitų priemonių, leidžiančių savivaldybėms pačioms nusistatyti korupcijos pasireiškimo tikimybes ir skylėtas ir galbūt ne tokias skaidrias sritis. Tačiau savivaldybės kažkaip nelabai nori imtis iniciatyvos. Joms patogiau, kad iš išorės kažkas padarytų rizikos analizę, pateiktų pasiūlymus, kuriuos beliktų tik įgyvendinti.“
Reikia pilietiško aktyvumo
Diskusijos metu paliesta ir kita labai svarbi tema. Kaip apsaugoti žmogų, kuris apie galimą korupcijos atvejį praneša atitinkamoms institucijoms? R. Šikšnienė informavo, kad yra kuriama informatoriaus apsaugos sistema, rengiami teisės aktai, tačiau jie kol kas „pakibę ore“, nes ir vėl trūksta politinės valios, kad teisės aktai būtų politikų patvirtinti.
Tuo tarpu V. Tubutienė ragino pagaliau nuspręsti, ką mes vadiname skundiku, o ką informatoriumi. Akivaizdu, kad jeigu norime, jog žmonės apie kažkokią veiklą informuotų, būtina sudaryti kanalą ir užtikrinti to žmogaus teises. Deja, šiandien ir dėl to tingima ką nors padaryti.
Taigi korupcijos problematika apima ne vieną sritį. Tačiau kai ką dėl geresnės aplinkos kūrimo galime padaryti ir mes. Vienas iš būdų – demonstruoti geruosius pavyzdžius ir vaikams daugiau pasakoti apie korupcijos pasekmes. Patiems ugdyti vidinę kultūrą, siūlomo kyšio neimti ir apie tai informuoti. Taip pat būtina tyrinėti pačią antikorupcinę sistemą. Imtis iniciatyvos ir vykdyti tokius projektus, kurie leistų priimti sprendimus remiantis ne išankstine nuomone, bet realiais duomenimis. Tik visa tai įgyvendinę galbūt ir galėtume pasigirti, jog gyvename skaidrioje visuomenėje, kurioje nėra vietos kyšininkavimui.
V. Petronis ragino gyvenime vadovautis savo vertybėmis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
R. Toleikienė kalbėjo, kad dabartinė antikorupcinė sistema neveikia.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
R. Šikšnienė sakė, kad įstatymai kartais neveikia, nes pats žmogus nenori atsispirti pagundai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
