Spalio 16-ąją – Boso dieną – itin populiaru minėti užsienyje. Būti šefu – lengvas darbas? Ne itin. Bet geidžiamas tikrai. Pasirodo, ieškantiems darbo vadovo postas pasirodo labai patrauklus – net ir už gerokai mažesnį atlyginimą. Tai paaiškėjo Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus bendruomenės atliktame nedideliame eksperimente.
„Patalpinome e-portale dviejų tipų darbo skelbimus. Pagal vieną skelbimą ieškojome siuvėjo, kurio atlyginimas būtų 1500 eurų į rankas, o kitame skelbime ieškota įmonės vadovo, kuriam buvo pasiūlytas 1200 eurų atlyginimas.
Susumavus visus rezultatus, paaiškėjo, kad siuvėju nori būti tik du kandidatai, o vadovu – 103. Esminis akcentas – siūti reikia mokėti, todėl dauguma rinkosi vadovo poziciją. Tad reikėjo atsakyti į klausimą, ar tikrai vadovu būti taip paprasta, ar šiame darbe nėra iššūkių, ar nereikia mokytis juo būti“, – paaiškino Prekybos ir verslo skyriaus vedėja dr. Renata Veršinskienė.
Todėl neatsitiktinai tęstiniame projekte pusryčių pakviesti įvairiausių lygmenų ir įvairiausių sričių vadovai pirmiausia Prekybos ir verslo skyriaus mokiniams vedė atvirą pamoką remdamiesi savo praktine patirtimi. Į svečius atvyko net ir premjeras Algirdas Butkevičius, švietimo, teatro, verslo sričių vadovai šiauliečiai.
Vadovu gimstama, ar visgi reikia mokytis juo tapti?
„Dažnai pastaruoju metu kalbama, kad reikalingos permainos, bet jos be reformų neįmanomos. Kai jūs diskutuojate su vadovais ir politikais, paklauskite, kaip jie įsivaizduoja permainas. Tada jie parodys savo kompetencijas, žinias, gebėjimus. Norint būti vadovu pirmiausia reikia turėti daug žinių. Pasaulio vadybos ekspertai arba konsultantai sako, kad žinios įgyjamos įvairiuose universitetuose, jų siekiama kolegijose, stažuotėse, konferencijose. Bet dabar pradedama kalbėti apie kitus dalykus, kurie svarbūs vadovui. Tai asmeninės vertybės, tolerancija, kultūra, pagarba kitam žmogui, bet svarbiausia – mokėjimas vertinti kito žmogaus ar žmonių pateiktas idėjas ir pasiūlymus. Jeigu pereini prie kritikos, kuri įžeidžia asmenybę, esi vertinamas neigiamai“, – paskaitoje kalbėjo A. Butkevičius.
Premjeras prisiminė šiuo metu skaitomą knygą „Juodosios dėžės metodas“, kurioje pasakojama, kaip mokyklose yra žlugdomi talentai. Atlikus tyrimų JAV mokyklose ir universitetuose nustatyta, kad dažniausiai talentais tampa tie žmonės, kurie drįsta teikti pasiūlymus, nors jie yra ir klaidingi. Asmenybės pažangumą ir kūrybiškumą stabdo netinkama kritika. Ji gali užgesinti perspektyvius būsimus vadovus.
„Pažangą ir progresą stabdo tik pavydas, baimė ir neapykanta. Labai geras apibrėžimas – baimė yra tas dalykas, kurio labiausiai reikia bijoti. O tai Lietuvoje pastaruoju metu vyrauja. Tik laisvas, nebijantis išsakyti savo minčių, idėjų, pasiūlymų yra kūrybingas ir pažangus. Mažoje ir atviroje šalyje, kaip Lietuva, kuri turi konkuruoti globaliame pasaulyje, įvertinti geopolitinę situaciją, reformą visuomenė dažnai vertina neigiamai. Bet tik konkurencingoje aplinkoje žmogus gali būti laimingas“, – sakė A. Butkevičius.
Diskusijos dalyvių R. Veršinskienė teiravosi apie sąžinės ir rizikos suderinamumą.
Premjeras prisiminė atvejį, kai Lietuvoje litai buvo keičiami į eurus. „Mes suklydome skaičiuodami Lietuvos žmonių turimas lėšas. Penkiais milijardais. Kodėl sakoma, kad įvedus eurą pasikeitė prekių ir paslaugų kainos. Paprastas apibrėžimas: kuo rinkoje yra daugiau pinigų, tuo paslaugų ir prekių kainos didesnės. Į rinką buvo atiduota 5 mlrd. pinigų, kurie nebuvo apmokestinti“, – sakė jis. Tačiau žmonės rizikavo, ir akivaizdu, buvo nesąžiningi, ir štai tokie žaidimo padariniai.
Atsakomybės nedaug?
Kad jau bosas arba viršininkas – matyt, nieko nereikės daryti, atsakomybės nedaug? Visiška netiesa.
Štai Šiaulių profesinio rengimo centro direktorius Saulius Dargužas kalbėjo, kad vadovo rankose atsiduria didžiulė atsakomybė už įstaigą. „Tu atsakai už visa tai, kas toje institucijoje yra kuriama. Siuvėjas pasiuva suknelę – gal kreiva siūlė išėjo, kišenė neužsisega – bus galima pataisyti, ar naują pasiūti. O ugdant jaunas sielas klaidų negali būti, nes jos labai skaudžiai atsilieps ateityje. Aš gimiau mokytoju, visą gyvenimą dirbau mokykloje: vienoje, kitoje, tai mano trečioji darbovietė. Išdrįsau tapti vadovu, bet džiaugiuosi, kad šalia turiu gerą ir didelę komandą – mano kolektyve yra 380 darbuotojų ir 2400 mokinių“, – kalbėjo S. Dargužas.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Rimantas Bobinas paaiškino, jog kaip vadovas jis atsakingas ne tik už savo kolektyvą, komandą, kuri padeda, bet ir už visą bendruomenės saugumą, kad jai būtų gera gyventi, kad žmonės pasitikėtų institucijomis, kurios užtikrina saugumą.
Tokia jau ta atsakomybė. Ar gali statybų bendrovei vadovauti žmogus, nežinantis, kaip paruošti cementą? Su tuo lektoriai nesutiko. Ir iš restorano šefo nieko gero, jei šis ruošdamas maistą nepatyrė fiasko, iš kur ir ateina vertingos pamokos.
O ir Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktorius Alfredas Jonuška pastebi, jog visuomenėje vyrauja tokia nuomonė, kad vadovo pareigybė yra prestižinis darbas. „Bet, mano galva, kiekvienas darbas yra prestižinis. Kiekviena sistemos dalelė yra labai svarbi, ir jei kiekvienas savo darbą atliks gerai, viskas bus tvarkoje. Vieni galvoja, kad vadovas – tai bosas, dėvintis prabangaus prekės ženklo drabužius, jis turi nešioti prabangų laikrodį“, – sakė A. Jonuška.
Vadovausi – turėsi būti ir aktoriumi, ir psichologu
Teatre – dar sunkiau ir dar įdomiau. Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas Aurimas Žvinys pripažino, kad teko matyti, kiek ne specialybės išmanymas, bet nemokėjimas bendrauti su žmonėmis suskaldo kolektyvą ir kaip tuomet tampa sunku. „Ne taip gerai išmanę vadybos sritį puikiai bendravo, buvo geri psichologai. Man tenka vadovauti labai skirtingoms žmonių grupėms. Tai yra aktoriai – į jokias gretas nepapuolantys žmonės savo emocinėmis savybėmis, jie yra labai emocingi, karšti, temperamentingi, jų elgesys kartais būna neprognozuojamas. Mes esame kito jautrumo žmonės. Tuo pačiu vadovauju keliems barams visiškai techninių darbuotojų – tai šaltkalviai, staliai, baldžiai, siuvėjai, buhalteriai, kurie yra visiškai adekvatūs žmonės. Čia ir praverčia žmogiškosios savybės, kurios nulems iš dalies nesuderinamų brigadų darnų darbą“, – tikino jis.
Kad žodis „bosas“ kvepia arogancija, pripažino Šiaulių prekybos namų direktorius Algimantas Jankauskas. Verčiau jau – vadovas. „Vadovu būti labai gerai – gali kontroliuoti savo laiką, savarankiškai priimti sprendimus, nereikia klausti kitų, o tai yra labai „faina“, – juokavo direktorius.
O štai vienos Šiaulių įmonės struktūros pardavimų direktorius Algis Smirnovas apibendrino: vadovas turi būti ir aktorius, ir kunigas, ir geras politikas, ir psichologas.
„Vadovui reikia spręsti sudėtingas situacijas, kai klausimas turi būti išspręstas greitai. Tu turi vesti komandą į priekį. Lengva, kai deleguoji darbą, kai matai, kad pastūmėjus žmogų jis didžiuojasi savarankiškai įveikęs užduotį.
Mes dažnai sakome, jeigu pasiekei tikslą, tai mažą tikslą išsikėlei. Jeigu žmogui nepavyko, tai tiesiog jo tikslas per mažas arba jis tiesiog neambicingas. Dėl atlyginimo, pastebiu, paskutiniu metu moterys mąsto vyriškai. Verslo partneres ne visada motyvuoja finansinis skatinimas.
Be atlyginimo žmogų skatina pripažinimas, vertinimas, orumo jausmas. Nors ir juokaujama, jog ne nuo pinigų priklauso laimė, o nuo jų kiekio, vis dėlto žmogus jaučiasi gerai žinodamas, kad dirba gerai“, – teigia A. Smirnovas.



