Skurdo rizikos mastai Lietuvoje jau daugybę metų išlieka tarp aukščiausių Europos Sąjungoje. Nelygybės ir skurdo mažinimo klausimai šiuo metu, deja, vis dar yra politinės darbotvarkės paraštėse.  Dėl to nukenčia ne tik šalies ekonominis gyvenimas, bet ir kiekvieno iš mūsų pilietinė branda. Specialistai perspėja, kad jeigu kovai su skurdu nebus imamasi ryžtingesnių ir efektyvesnių priemonių, galėsime „pasigirti“ ne tik ekonominiu nuosmukiu, bet ir silpna visuomene.

Pasigenda efektyvesnio bendradarbiavimo
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad skurdo mažinimo problemai skiriama per mažai dėmesio. Žmonės vis dar nenoriai pagalvoja, kaip galėtų skurdžiau gyvenančiam žmogui padėti. Kita vertus, šalyje sėkmingai veikia nevyriausybinės organizacijos, kurios reikiamą pagalbą suteikia, tačiau vien jų paramos neužtenka.

„Tam, kad skurdas mažėtų, neužtenka vien nevyriausybinių organizacijų. Reikia, kad aktyviau būtų dirbama su kitomis valstybinėmis įstaigomis, ministerijomis“, – pabrėžia A. Adomavičienė.

Direktorė pasakoja, kad šiandieninė skurdo riba užuot susitraukusi – kyla. Sudėtingiausioje padėtyje atsiduria vieniši asmenys, jaunos šeimos su vaikais ir bedarbiai. Kiekvienam iš jų reikalinga vis kitokia pagalba. Pavyzdžiui, kai kuriems reikia daugiau maisto davinių, kitiems – specialisto, kuris padėtų susirasti darbą, tretiems – pagalbos auginant vaikus.

Pašnekovė sako, kad skurstantiems asmenims pagalba būtų suteikiama intensyviau ir bedarbių mažėtų, jeigu valdžia imtųsi papildomų priemonių. Ji labiausiai pasigenda bendradarbiavimo tarp valstybinių institucijų. Skurdo problematika turėtų būti aktuali ne tik Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Tam, kad visi gyventumėme geriau, reikalingas ir Švietimo, Finansų, Ūkio ir kitų ministerijų aktyvesnis veikimas bei bendradarbiavimas.

„Matome, kad per visus Lietuvos nepriklausomybės metus skurdo riba praktiškai neatitolo. Net kai mūsų ekonomika augo, santykinis skurdo lygis nekrito. Tai rodo, kad neužtenka vienos ministerijos, vieno skyriaus savivaldybėje, kad situacija keistųsi. Vien ekonominis augimas neužtikrina skurdo mažėjimo“, – akcentuoja direktorė.

Ragina problemai skirti daugiau dėmesio
Nesprendžiamų socialinių problemų grėsmę įžvelgia ne tik nevyriausybininkai, bet ir kiti šalies piliečiai. Pilietinės visuomenės instituto užsakymu atliktos apklausos duomenys rodo, kad skurdas ir socialinė atkirtis gyventojus gąsdina labiausiai.

Trečdalis respondentų nurodo, kad pagrindinė grėsmė visuomenės saugumui yra emigracija ir visuomenės senėjimas, o ketvirtadalį jaudina pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. Šios grėsmės Lietuvos gyventojams aktualesnės nei „neprognozuojamos Rusijos“ grėsmė, tarptautinis terorizmas ar „nevaldoma pabėgėlių krizė“.

Pajamų nelygybės ir socialinės atskirties grėsmę šiek tiek labiau sureikšmina vyresnio amžiaus ir žemesnio išsilavinimo, žemesnių (apie 201–300 eurų šeimos nariui) pajamų grupės atstovai. Emigraciją ir visuomenės senėjimą dažniau nei patys jauniausieji ar vyriausieji paminėjo 26–55 metų respondentai, aukštesnių pajamų grupės atstovai, rajonų centrų gyventojai.

Dėl emigracijos bei visuomenės senėjimo procesų vyrai ir moterys rūpinasi panašiai, tačiau moteris labiau jaudina socialinė atskirtis ir pajamų nelygybė.

„Tai, kad žmonės įvardija skurdą ir socialinę atskirtį kaip tokią svarbią problemą, tik patvirtina,  kokie dideli yra skurdo ir pajamų nelygybės mastai Lietuvoje. Raginame naujai išrinktus politikus nepamiršti rinkiminių pažadų ir skurdo mažinimui skirti deramą dėmesį, įtraukiant nevyriausybines organizacijas į sprendimų priėmimą bei įgyvendinimą“, – teigia A. Adomavičienė.

Apie skurdą niekas nenori kalbėti
Pašnekovės nuomone, valdžia galėtų priimti daugiau sprendimų, kurie realiai daug nekainuotų, bet vis tiek palengvintų žmonių gyvenimą. Bėda ta, kad politikai neskuba to daryti: „Manau, kad jiems ši problema neatrodo tokia svarbi. Politikams sunku išsinerti iš savo kailio, įsivaizduoti, kaip paprastas žmogus gyvena. Suprantu, kad jeigu žmogus pats prisidirbo, prisirinko skolų, baudų ir t. t., tai galbūt čia jo problema, tegul mokosi. Tačiau jeigu žmogus iš viso to keliasi, rodo iniciatyvą, tai kodėl jam nepadėti.“

Anot jos, taip pat neteisinga į bedarbius žiūrėti taip, lyg jie būtų nevisaverčiai, veltėdžiai ir pan. Taip pasakyti galima tikrai ne apie kiekvieną. Kartais žmonėms įsikabinti į gyvenimą iš tiesų yra labai sunku, todėl socialinė parama jiems yra labai svarbi.

Tačiau tai nereiškia, kad pagalba skurstantiems turėtų apsiriboti tik paramos teikimu. Galbūt reikėtų pagalvoti apie papildomų paslaugų teikimą, kurios padėtų žmogui tobulėti, suteiktų reikalingų žinių ir pan. Jeigu gyventojui būtų suteikiama galimybė dalyvauti įvairiuose kursuose, mokymuose, o jo pasiekti rezultatai individualiai būtų siejami su pašalpos gavimu, galbūt situacija labai pasikeistų.

Socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka dienraščiui antrina, kad pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis iš tiesų atneša daug neigiamų pasekmių visuomenės raidai. Nepaisant to, šių problemų sprendimui vis tiek neskiriama pakankamai dėmesio. Tai rodo tam tikrą žmonių neišprusimą, nenorą pamatyti tai, kas yra akivaizdu.

Štai kaip sovietų laikais apie pajamų nelygybę kalbėti buvo netinkama, taip ir šiais skurdo temos vis bandoma išvengti. Esą visa šita situacija yra savaime suprantama ir pateisinama. Pavyzdžiui, vis dar atsiranda primenančių, kad žmonės gimsta su skirtingais gabumais ir atsiduria įvairiausiuose gyvenimo vingiuose, visa tai esą normalu, todėl nėra ką čia kalbėti. Tad kol visuomenė ir toliau taip mąstys, tol turbūt nereikia tikėtis, kad valstybė, politikai ką nors darys.

Pajamų nelygybė bado akis
„Nesakau, kad reikia pinigus surinkti, o paskui po lygiai padalyti. Tiesiog manau, kad šiandieniniai pajamų skirtumai turėtų būti pagrįsti žmonių pastangomis, kvalifikacija, o ne kitais būdais. Neteisinga, kad kai kurie savo vietą visuomenėje užsiima neteisėtais korupciniais ryšiais, papirkdami valdininkus ir pan. Tai didelė problema, kurią reikia spręsti, galbūt tuomet pajamų paskirstymas būtų lygesnis“, – svarsto R. Lazutka.

Specialistas sako, kad rinkos ekonomikoje nedarbas visada būna tai didesnis, tai mažesnis. Jis svyruoja priklausomai nuo ekonominio ciklo ir taip yra visose šalyse. Vadinasi, tuo laikotarpiu, kai žmonės nedirba, jiems reikia padėti, kad bedarbiais jie neliktų amžinai.

Žinoma, atsiranda ir tokių, kurie padėtimi piktnaudžiauja, pašalpą prageria, o darbo taip ir nepradeda ieškoti. Pašnekovas sako, kad toks bedarbių elgesys visai nestebina, juk kas norės dirbti, jeigu tai reiškia, kad daugiau nei minimalios mėnesio algos vis tiek nepavyks užsidirbti. Vadinasi, būtina keisti pačią sistemą. Pašalpų sistemą ir padėtį darbo rinkoje reikia tarpusavyje suderinti, kad paskatų visada gyventi tik iš pašalpos būtų kuo mažiau.

Pavyzdžiui, socialinių mokslų daktaras stebisi, kodėl Lietuvoje neremiamos šeimos, turinčios vaikų. Finansinę paramą tokios šeimos gauna tik tada, kai, pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių negauna darbo. Tuomet žmonės ir suvokia, kad jeigu dirbs už minimalią mėnesio algą, balansuos ties skurdo riba, jeigu nedirbs ir gaus pašalpą, gyvens panašiai. Tai kam dirbti, jeigu rezultatas toks pats? Tad ką šiuo atveju daryti?

„Mažinti pašalpas būtų neteisinga, nes tuomet žmonės badautų. Manau, kad teisingiausia remti šeimas, nepriklausomai nuo to, kiek jos uždirba. O tie, kurie daugiau uždirba, turėtų sumokėti daugiau mokesčių. Taip pat neigiamai vertinu Finansų ministerijos siūlymą naikinti PVM lengvatą šildymui. Jeigu atskirai bus remiami tik tie, kurie nepajėgia susimokėti, atsiras daugiau paskatų nedirbti, nes tuomet žmogus skaičiuoja, kad jeigu dirbs, negaus šildymo kompensacijos, vaikai negaus nemokamo maitinimo mokykloje ir t. t. Tuomet valstybei beliks tik ir toliau juos išlaikyti. Kitaip tariant, būtų teisingiausia, kad lengvatas gautų visi, o uždirbantys didesnes pajamas sumokėtų daugiau mokesčių. Manau, kad toks kelias būtų daug efektyvesnis ir racionalesnis“, – tvirtina R. Lazutka.