Kasmet spalio15-ąją yra minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena. Taip siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su regėjimo negalia problemas, informuoti apie regos sutrikimo priežastis. Nors Baltosios lazdelės diena Lietuvoje minima jau daug metų, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių miesto ir rajono filialo pirmininkė, socialinė darbuotoja Inta Skeivienė sako, kad papasakoti reikia ne tik apie modernias priemones regėjimo negalią turintiems, bet ir apie opias problemas, dėl kurių miestas vis dar yra nedraugiškas akliesiems ir silpnaregiams. Tad kol kas reikia daug drąsos savarankiškai aklajam išeiti į gatvę su baltąja lazdele.

Miestas nedraugiškas neįgaliesiems
Anot I. Skeivienės, labai drąsūs yra tie, kurie mieste vaikšto su baltosiomis lazdelėmis ir dar be palydovo. Taip žmonės stengiasi įsilieti į visuomenę. Tačiau ar noriai juos pasitinka miestas?

Baltoji lazdelė – tai ženklas, kad ateina nematantis žmogus ir galimai jam reikia pagalbos.

Ir ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje yra sudėtinga prisitaikyti gyventi neregiams, nes vos tik jie išeina iš namų, tuoj susiduria su sunkumais – tai per aukštas bortelis, nelygus šaligatvis ar ne toje vietoje įrengtas šviesoforas.

O dar labai dažnai neregiai pasakoja, kaip jiems sekasi pataikyti į pačią didžiausią balą šaligatvyje. Labai dažnai pavojų kelia ir nutrupėję aštrūs laiptai. Nors, anot socialinės darbuotojos, neregiai ir silpnaregiai juokiasi iš savo nutikimų, dažnų griuvimų, tačiau pasitaiko ir rimtų nelaimių, kai dūžta akiniai, langų ir durų stiklai ar įkrentama į pravirą šulinį.
„Pati esu silpnaregė. Dabar esu peršalusi ir man reikia eiti pas gydytojus, o nuėjusi nematau užrašų. Be to, pastebiu, kad silpnaregiui ir aplinkiniai nėra suinteresuoti padėti. Gal kai kuriems keistai atrodo, kad šalia stovintis žmogus yra su akiniais ir nemato. Bet taip jau yra. Ką jau kalbėti apie aklą žmogų. Visiškai aklas Šiauliuose be palydovo praktiškai niekur negali eiti“, – nuogąstauja I. Skeivienė.

Štai paprastas pavyzdys, autobuse keitėsi kelionės bilietų žymėjimo tvarka. Įsivaizduokite, kaip nematantis žmogus turi suprasti, kurioje autobuso vietoje yra tas žymeklis, jei kiekviename autobuse tie žymekliai įrengti skirtingose vietose?

„O mes kalbame tik apie tai, kaip neregį išmokyti naudotis naujomis technologijomis. Tačiau pirmiausia reikia paaiškinti, kaip tam neregiui tą žymeklį susirasti“, – sako I. Skeivienė.

Jaunasis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių miesto ir rajono filialo narys Paulius Kalvelis pritaria, kad Šiauliai tikrai nėra pritaikyti silpnaregiams ir neregiams, nes mieste labai trūksta garsinių šviesoforų. Nors kai kur tokie įrengti, tačiau kai kurie ne padeda, o dar labiau apsunkina neįgaliųjų judėjimą.

„Ten, kur pėsčiųjų bulvaras kertasi su gatvėmis, yra tvarka. Tačiau kai kuriose kitose gatvėse itin pavojinga keliauti su baltąja lazdele. Tikriausiai tokius šviesoforus įrenginėja pagal teisės aktus, tačiau mums, neregiams ir silpnaregiams, tose gatvėse garsiniai signalai negelbėja, ypač kai šalia yra du šviesoforai. Iš kiekvieno neregio išgirsite kuriozinių situacijų, kurios, ačiū Dievui, nesibaigė tragiškai. Manau, kai kuris nors išsisuks koją ir kreipsis į savivaldybę dėl žalos atlyginimo, gal tada sutvarkys tai“, – aiškina P.  Kalvelis.

O dar prisiminkime, kad miesto rajone, kur gyvena daugiausia aklųjų ir silpnaregių, bandyta panaikinti orientacines tvoreles, kurios padėdavo ne tik neregiams, bet ir silpnaregiams. Miesto valdžiai neatrodė svarbu tas griūvančias tvoreles sutvarkyti, gerai dar, kad yra bendruomenės projektai.

Kas palengvina gyvenimą
„Na, ne viskas taip jau blogai, – sako I. Skeivienė.  – Štai atsiranda vis tolerantiškesnių vairuotojų, kurie supranta, jog reikia praleisti žmones su baltosiomis lazdelėmis, net jei jie ir eina degant raudonai šviesoforo šviesai. Yra gerų žmonių, kurie supranta, kad reikia pasiūlyti pagalbą neregiui. Yra jau ir labai daug technikos priemonių, kurios palengvina neregių gyvenimą: padidinimo stiklai, garsinė įranga, garsinės knygos.“

Beje, minint Baltosios lazdelės dieną yra organizuojamos neregiams skirtos technikos parodos, kuriose išmėginę naujoves neregiai po to gali jų įsigyti, kad lengviau judėtų, bendrautų, naudotųsi kasdieninėmis paslaugomis.

„Yra pagalbos neregiams priemonių, kurių įsigijimą kompensuoja valstybė. Daugelis turi galimybę įsigyti didintuvus ir garsines pagalbos priemones: garsinius laikrodžius, garsines svarstykles ar elektroninius pinigų skaičiuotuvus. Yra ir brangesnės technikos, kuri leidžia silpnaregiams prekybos centruose nusifotografuoti ir pasididinti kainas, užrašus. Yra ir techninės pagalbos centrai. Tik, žinoma, ne visa technika yra nemokama, už brangesnes reikia primokėti“, – aiškina I. Skeivienė.

Galima pasidžiaugti, jog yra Aklųjų ir silpnaregių sąjungos ugdymo centrai, kuriuose gali mokytis neregiai ir silpnaregiai. Ten baigę dvylika klasių jie gali toliau tobulėti ir universitete.

Pasak I. Skeivienės, jaunimui suteikiamos visos reikiamos mokymuisi priemonės. Net duodami diktofonai, kad jie galėtų įsirašyti pamokas ar paskaitas. Tačiau viena yra aišku, kad kai neregys ar silpnaregis nori mokytis, jo artimiesiems tenka didžiulis krūvis.

„Štai pavyzdys, kaip mama kartu su nerege dukra lankė universitetą: ėjo kartu rytą ir vakarą į paskaitas. Dažnai ugdymo įstaigos labai palaiko tokius studentus ir duoda papildomos medžiagos, dalijasi įrašais, nors, mano nuomone, mokymo sistema nėra visiškai pritaikyta neregiams, kaip norėtųsi. Tačiau vėl klausimas kyla: jei valstybė negali pasirūpinti sveikais, tai kaip ji pasirūpins tais, kurie turi dar daugiau poreikių“, – sako I. Skeivienė.

P. Kalvelis sako, jog Šiaulių universitetas Lietuvoje net pirmauja kaip labiausiai pritaikytas regėjimo negalią turintiems žmonėms: „Universitete yra specialių prietaisų, kurie ne tik dėstytojams, bet ir neregiams studentams padeda mokytis, paruošti medžiagą neįgaliesiems. Yra įdiegta speciali kompiuterinė įranga. Tiesa, dabar mums labai padeda ir išmanieji telefonai. Galime bet kada sužinoti, kada ir kokiu autobusu važiuoti į paskaitas.“

Be to, jaunimui, turinčiam regėjimo negalią, anot P. Kalvelio, niekas neuždraudė rodytis viešumoje, eiti ir linksmintis. Drąsesni taip ir daro.

„Reikia laužyti stereotipus, nes ir neregys gali lankytis sporto klube, jei to nori. Jaunimui reikia šiek tiek užsispyrimo ir jis galės visur eiti. Esame buvę ir boulingo klube, lankęsi naktiniuose klubuose, nors nemėgstu naktimis kur vaikščioti“, – sako jaunuolis.

Svarbu žinoti, kada pasiūlyti pagalbą
„Manau, kad visi turėtų nebijoti su baltąja lazdele eiti į gatves, kad ir aplinkiniai išmoktų, kaip su jais reikia bendrauti, padėti. Juk žmonės nėra kalti, kad nėra apmokyti, kaip reikia elgtis su neregiais“, – pastebi P. Kalvelis.

Dabar dažniausiai neregiams ir silpnaregiams padeda draugai ar artimieji, kurie kaip vedliai kartu vaikšto po miestą, padeda nueiti į valstybės institucijas, nes tie, kurie ryžtasi eiti vieni, dažniausiai vaikšto tik žinomu maršrutu.

Tačiau anot I. Skeivienės, reikia ir visuomenei išmokti priimti neregius ir reikalui esant laiku pasiūlyti jiems savo pagalbą.

„Ką daryti neregiui didžiuliame prekybos centre. Kaip jam sužinoti, kur ir kokios prekės yra sudėtos? Mes turime vieną prekybos centrą, kurio pardavėjos labai draugiškos ir jau žino, ką reikia daryti, kai ateina neregys. Paprastai neregys įėjęs į parduotuvę sustoja ir laukia, kada prie jo prieis pardavėja paklausti, ko reikia. Paskui pardavėja surenka reikiamas prekes ir neregiui tereikia už jas susimokėti. Nežinau, kada tokia sistema bus visose parduotuvėse. Tačiau patikėkite, sunku gyventi ir silpnai matantiems, ne tik neregiams. Kiek kartų pačiai teko atsitrenkti į stiklines duris, kurios labai retai pažymimos, kad silpnaregiai jas matytų“, – sako I. Skeivienė.

Šiaulių miesto ir rajono filialo pirmininkė, socialinė darbuotoja I. Skeivienė ragina gyventojus būti tolerantiškesnius ir nebijoti sutiktų žmonių su baltąja lazdele, o priešingai – paklausti jų, ar nereikia pagalbos, o jei reikia, jiems padėti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.