Smurto artimoje aplinkoje statistika ir toliau šiurpina visuomenę. Pranešimų apie tai policija sulaukia vis daugiau. Tačiau mes vis tiek toliau gyvename su mūsų nemylinčiais ir smurtaujančiais žmonėmis. „Viskas dėl nepasitikėjimo savimi“, – situaciją bando paaiškinti mokslininkai. Pasirodo, kad tai vienas iš pagrindinių veiksnių, neleidžiančių mums labiau pakovoti už save ir gyventi visavertį gyvenimą.
Tereikia žengti pirmyn
Šiaulių moterų veiklos inovacijų centro iniciatyva surengta praktinė paskaita „Pasitikėjimo ir savivertės stiprinimo dirbtuvės“. Paskaitos metu buvo siekiama lavinti emocinio intelekto kompetencijas, stiprinant pasitikėjimą savimi ir ugdant kritinį mąstymą.
„Manome, kad gyvenime pasitikėjimas savimi yra vienas iš esminių dalykų, kuris padeda siekti tikslų, žengti pirmyn ir apskritai jaustis laimingam kiekvieną gyvenimo akimirką“, – tokia mintimi savo pasakojimą „Šiaulių naujienoms“ pradėjo seminaro lektorė Sigita Andriukevičiūtė.
Vis dėlto kartais nutinka taip, kad mes pradedame abejoti, ar savo gyvenime galime ką nors pakeisti. Matyt, nuolat girdėdami, jog kažko nesugebėsime, patys tuo patikime. Todėl labai svarbu žengti mažus žingsnelius savęs supratimo link.
Paradoksalu, bet mes greitai išmokstame valdyti sunkiausius mechanizmus, tačiau patį sudėtingiausią mechanizmą (save) esame linkę paslėpti, nugrūsti į paskutinę eilę. Teisinamės patys sau, kad pirmiausia reikia užsidirbti pinigų, sukurti šeimą, o geriau suprasti patys save suspėsime bet kada.
Lektorės Lauros Stumbraitytės nuomone, taip mąstyti yra neteisinga. Mums reikia liautis visko bijoti ir pagaliau leistis į kelionę geresnio savęs pažinimo link. O priemonių, kad geriau jaustumėmės, yra ne viena. Kiekvienas galime atrasti sau priimtiniausią. Vienam tai gali būti knyga, kitam – nuoširdus pokalbis, trečiam – kito padrąsinimas ir pan.
„Mes tikime, kad kiekvieno žmogaus viduje slepiasi ištisas pasaulis su įvairia patirtimi, istorija. Tikime, kad būtent tuo ir reikia naudotis. Ne teorijos, ne mokslinės tezės, bet atsakymai į klausimus, kuriuos keliame patys sau, gali padėti mums pasikeisti“, – akcentavo L. Stumbraitytė.
Svarbu nebijoti suklysti
Kartais mums atrodo, kad kažko padaryti nesugebame tik mes, jog esame nevykėliai, neverti meilės ir laimės. Seminarą vedusios lektorės priminė, kad su įvairiausiais sunkumais susiduriame mes visi.
Štai S. Andriukevičiūtė labai ilgai nežinojo, ką nori gyvenime veikti. Jai atrodė, kad gali dirbti bet kur. Todėl baigusi mokyklą nusprendė metus laiko niekur nestoti ir per tą laiką viską gerai apsvarstyti. Šiandien ji sako, kad tai buvo pats geriausias sprendimas jos gyvenime. Per tuos metus mergina sau leido viską išbandyti ir, būtent savanoriaudama vienoje organizacijoje, suprato, ką nori veikti toliau.
„Per tą keistą pasirinkimų etapą aš supratau, kad pasitikėjimas savimi buvo tas esminis dalykas, kuris man leido priimti nepatogius sprendimus. Tik supratusi, kad reikia kažko siekti, ir suvokusi, jog galiu tai padaryti, pasiekiau tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma“, – pabrėžė lektorė.
Jos kolegė L. Stumbraitytė atviravo, kad taip pat patyrė ne vieną išbandymą, kol galiausiai atsidūrė ten, kur yra šiandien.
„Šiuo metu man atrodo, kad darau tai, kam iš tiesų esu sutverta. Tačiau jeigu man prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad darysiu tai, ką darau, ir jausiuosi laiminga, tą žmogų būčiau palaikiusi mažų mažiausiai keistu“, – savo pasakojimą pradėjo ji.
Laura, priešingai nei Sigita, visada žinojo, kuo nori būti. Nuo pat mažų dienų mergina žinojo, kad nori būti aktore. Todėl baigusi mokyklą, nusprendė stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Bet įstoti nepavyko. Tuomet merginai atrodė, kad pasaulis sugriuvo. Tačiau ji galutinai nepasidavė, nusprendė, kad jeigu negali tapti aktore, bus socialinė darbuotoja. Įstojusi į socialinio darbo specialybę mokslų labai nekentė. Niekaip nesuprato, kam reikia mokytis darbų saugos, nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Viskas pasikeitė tik tuomet, kai pirmosios praktikos metu prisilietė prie žmogaus istorijos.
„Būdama šalia žmogaus, bandydama jį išgirsti, suprasti ir pažinti, supratau, kad galiu sujungti savo pomėgius ir talentus. Per tą gyvenimo etapą aš supratau, kad kai žmogus nustoja kariauti su pasauliu, aiškindamas, ko jam reikia, ir ištiesia rankas, pasaulis įteikia didžiausias dovanas, kurias gavau ir aš. Tad užuot į kumščius suspaudę rankas jas ištieskime ir gyvenimas pasikeis“, – kalbėjo L. Stumbraitytė.
Patarė ugdyti emocinį intelektą
Turbūt bepigu kalbėti tiems, kurių didžiausia bėda – nežinojimas, kurią specialybę pasirinkti ar ką gyvenime veikti. O ką daryti tiems, kurie turi kitokių problemų? Lektorės paaiškino, kad čia ir slypi visas savęs pažinimo ir pasitikėjimo menas.
Štai kiekvienas iš mūsų atsiduriame simboliniame „minų lauke“, kai tenka spręsti tam tikras problemas. Kai savimi pasitikime ir save vertiname sveikai, užduotis įgyvendiname gana paprastai. Būdami sveiki intuityviai žinome ką daryti ir tikime, kad tai galime įveikti.
Tačiau kai kas nors nutinka, viskas nebeatrodo taip paprasta. Pradedame manyti, kad mums neišeis, mūsų niekas neišgirs, jog vis tiek niekas nepasikeis. Lektorės kalbėjo, kad tokiomis mintimis tik apsisunkiname patys save. Anot jų, galbūt mums iš tiesų kažko padaryti nepavyks iš pirmo karto, tačiau vis tiek neturėtumėme nuleisti rankų.
Atsidūrę sudėtingesnėje situacijoje taip pat neturėtumėme bijoti paprašyti kitų pagalbos. Kartais mums tereikia artimųjų pagalbos, padrąsinamojo žodžio, žinojimo, kad kažkas yra šalia. Bėda tik ta, kad atsiranda tokių, kurie pagalbos nenori priimti arba leidžia viską atlikti už juos. Tad kol patys nepajausime, kad reikia kažką keisti, tol niekas mūsų gyvenime ir nepasikeis.
„Problemas, kurios yra mūsų galvose, labai sudėtinga įveikti, jeigu neturime vidinio tikėjimo. Todėl manome, kad vienas iš būdų įgyti daugiau pasitikėjimo savimi yra ugdyti savo emocinį intelektą“, – būdą, kaip pradėti gyventi visavertį gyvenimą, įvardijo lektorės.
Specialistės paaiškino, kad emocinis intelektas yra keturių kompetencijų sąveika. Visa tai turi įtakos pasitikėjimui savimi, o tai yra tiesiogiai susiję su asmens gebėjimu kritiškai mąstyti, priimti sprendimus bei tapti socialiai atsakingam už asmeninį indėlį į kuriamus gyvenimo pokyčius. Būtent aukštas emocinis intelektas turi įtakos kritinio mąstymo ugdymui ir pasitikėjimo savimi stiprinimui.
Kiekvienas klausimas turi atsakymą
Pirmoji ir viena iš svarbiausių kompetencijų yra savęs suvokimas – tai gebėjimas suprasti ir įvardyti savo emocijas, objektyviai įvertinti savo stipriąsias bei silpnąsias savybes ir, jas išanalizavus, kurti tvirtą pasitikėjimą savimi.
Savęs valdymas – taip pat labai svarbi kompetencija. Tai gebėjimas valdyti savo emocijas bei kontroliuoti savo elgesį, būti patikimam ir sąžiningam, prisitaikyti prie kintančios aplinkos.
Tuo tarpu socialinis sąmoningumas orientuojasi į kitų žmonių supratimą, empatiją – gebėjimą suprasti kito asmens jausmus, įsijausti į jo emocinę būseną.
O santykių valdymas – tai gebėjimas užmegzti pozityvius tarpasmeninius santykius, valdyti ir išspręsti konfliktus, efektyviai dirbti komandoje.
L. Stumbraitytė tvirtino, kad įvaldžius visas šias kompetencijas, o ypač dvi pirmąsias, galima pasiekti teigiamų pokyčių gyvenime: „Kiekvienas mūsų viduje kirbantis klausimas turi atsakymą, tereikia išdrįsti atsakymo ieškoti. Po to, radus atsakymą, įmanoma išmokti su kylančiais jausmais tvarkytis. Vėliau galima viską sudėlioti į stalčiukus ir leisti sau toliau eiti per gyvenimą, pirmiausia sutvarkius tai, kas sugriuvo. Kol to nepadarysime, tol bus sudėtinga įveikti problemas, „minų laukus“, kurie atsiranda gyvenime.“
Paskaičius kompetencijų aprašymus pasidaro nejauku. Atrodo, kad visa tai įgyvendinti yra misija neįmanoma. Tačiau lektorės suskubo tokias išankstines nuostatas paneigti. Pasirodo, kad šias kompetencijas galima ugdyti atsidūrus bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje.
„Kai pirmą kartą susitikau su savo socialinio darbo studentais, pasijutau labai nejaukiai, nes pamačiau, kad jie pačią pirmą susitikimo akimirką man užklijavo etiketę. „Tai ką čia jūs mums dėstysit“, – tokios frazės veržėsi iš auditorijos. Man prireikė išeiti iš auditorijos, kad suvokčiau, kas dedasi. Tuo metu pasijutau nuvertinta ir supratau, kad nebenoriu ten būti. Tačiau vis tiek išdrįsau savęs paklausti, kodėl taip jaučiuosi. Tuomet radau atsakymą, kad nuvertinimo bijo tik tas, kuris netiki, kad gali būti kažko vertas. Atsakiau sau, kad nesu nieko verta, tada tas neigiamas jausmas dingo, grįžau į auditoriją ir leidau tiems žmonėms mane geriau pažinti“, – apie gyvenimišką pamoką papasakojo L. Stumbraitytė.
Taigi išsikeldami esminius klausimus apie save ir ieškodami atsakymų, stipriname savo savivertę, išmokstame valdyti emocijas ir pradedame priimti racionalius sprendimus. Tiesiog kartais tereikia išdrįsti žengti tą pirmą žingsnį ir pasakyti sau: „Aš galiu!“

Seminare lektorės kalbėjo, kad pasitikėti savimi yra labai svarbu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



