Priimtas naujasis Darbo kodeksas įnešė daug naujovių ir peno apkalboms. „Seimas tarnauja verslui.“ „Darbuotojas taps socialiai nesaugus.“ „Kodeksas paskatins didesnę emigraciją.“ Tai tik dalelė to, ką per pastarąją savaitę tenka išgirsti. Štai ir profsąjungų nariai aiškina esą lietuvių laukia „juodos“ dienos. Tuojau ims darbdaviai visus atleidinėti ir atlyginimų nemokėti. Tuo tarpu verslininkai sako, kad tokioms kalboms nėra jokio pagrindo. Anot jų, naujasis Darbo kodeksas nieko nekeičia, nes nuostatų pakeitimai tik kosmetiniai.

Įžvelgia ir privalumų, ir trūkumų
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas „Šiaulių naujienoms“ sako, kad naujuoju Darbo kodeksu politikai nori užsitikrinti sau geresnį rytojų. Štai pažvelgus į Seimo narių sudėtį, matyti, kad dauguma iš jų yra verslo žmonės, kurie savo verslus laikinai perdavė savo giminaičiams, draugams. Tad galima daryti prielaidą, kad Seimo nariai, kurie yra tiesiogiai susiję su verslu, priėmė būtent jiems, o ne eiliniams žmonėms palankiausią sprendimą, jeigu netyčia Seimo rinkimuose jiems nepasisektų.

„Problema ta, kad yra nemažai verslininkų, kurie traukia antklodę į savo pusę ir galvoja tik apie save. Manau, kad tai yra labai neteisinga“, – pabrėžia A. Černiauskas.

Jis atsargiai vertina ir Seimo narių bei premjero pažadus, kad priimtas Darbo kodeksas dar bus taisomas ir koreguojamas: „Priėmimo procedūra labai keista. Dauguma Seimo narių nubalsuoja už, o po to tą pačią dieną sako, kad kodeksą vis tiek taisys. Tokia procedūra ganėtinai keista. Štai jeigu darbuotojas taip padarytų, darbdavys jam iš karto lieptų sutvarkyti broką ir tik tada produktą priimtų.“

Pirmininkas sako, kad profsąjungos norėjo, kad naujasis Darbo kodeksas būtų socialiai atsakingas, tačiau maksimalių rezultatų vis dėlto nepavyko pasiekti. Kita vertus, pašnekovo nuomone, dabartinis kodekso variantas yra daug geresnis nei anksčiau buvo pasiūlytas mokslininkų. Pavyzdžiui, mokslininkai buvo numatę, kad atleidimo iš darbo terminas turėtų būti mėnuo, o profsąjungoms terminą pavyko pailginti iki trijų mėnesių. Išeitinės kompensacijos nuo dviejų mėnesių pailgėjo iki trijų. Nėščioms moterims apsauga buvo numatyta iki vaikui sukaks keturi mėnesiai, o dabar – kol sukaks treji.

Žada nesudėti rankų
Taip pat išliko ir daug koreguojamų nuostatų. Pavyzdžiui, terminuotos darbo sutartys galės būti pasirašomos net dirbant nuolatinį darbą. Darbo laikas gali pailgėti iki 72 valandų per savaitę. „Neišspręstų problemų liko pakankamai daug, tačiau mes neketiname sudėti rankų ir mėginsime problemas toliau spręsti. Vyriausybė vis tiek turės tesėti pažadą ir kodeksą taisyti“, – akcentuoja A. Černiauskas.

Profsąjungoms nepavykus visiškai užtikrinti darbuotojų teisių, iškyla grėsmė, kad profsąjungų įvaizdis visuomenės akyse kris. Pašnekovas šios minties neskuba nei paneigti, nei patvirtinti: „Kai vyksta tokio masto derybos, ypač tokio svarbaus dokumento priėmimas, niekada negali būti visu šimtu procentu įsitikinęs, kad pasieksi viską, ką užsibrėžei. Net eilinėse derybose visada lieka tikimybė, kad dėl kažko nepavyks susitarti. Aišku, galbūt mums nepavyko visko pasiekti šimtu procentų, tačiau manau, kad darbuotojai, palyginę pirminį ir galutinį Darbo kodekso variantą, pamatys, kad pasiekta tikrai nemenkų rezultatų.“

Darbuotojai diktuoja savo sąlygas
Tuo tarpu Šiaulių pramonininkų asociacijos viceprezidentas Arūnas Rupšys sako, kad naujajame Darbo kodekse silpnesniąja puse išlieka darbuotojas. Aišku, verslininkas pripažįsta, kad anksčiau konkurencija tarp darbdavių ne visada buvo etiška ir iš tiesų egzistavo daugiau laukinio kapitalizmo, tačiau šiandien to paties pasakyti nebegalima.

„Šiandieniniam verslui labai trūksta darbo jėgos, kvalifikuotų darbuotojų, o darbo užmokestis neproporcingai auga darbo našumui. Todėl tikrai nereikėtų kalbėti, kad verslui tai labai naudinga“, – akcentuoja A. Rupšys.

Verslininkas sako, kad susitarimas tarp šalių niekada nebūna vienašališkas. Čia piktnaudžiauti gali tiek viena, tiek kita pusė, o galiausiai viskas priklauso nuo to, kaip darbuotojas su darbdaviu susitaria tarpusavyje.

„Spaudimą bet kuriuo laikotarpiu gali daryti tiek viena, tiek kita pusė. Tačiau aišku, kad krizės atveju, verslas bus priverstas daryti tai, ką padarė 2008 m. Kita vertus, vertinant tai, ką turime šiandien, akivaizdu, kad darbuotojai daugiau ar mažiau pradeda diktuoti savo sąlygas, ir manau, kad tai normalus procesas“, – teigia pašnekovas.

Jo nuomone, naujasis Darbo kodeksas pakeistas nežymiai, tai tik kosmetinės detalės, kurios realiai nieko nekeičia. Tačiau yra ir darbuotojui palankių nuostatų. Pavyzdžiui, pailgėjus darbo valandoms darbuotojas turės galimybę daugiau užsidirbti.

Tačiau verslininkas perspėja, kad nereikėtų pradėti tuo piktnaudžiauti. Reikėtų įsidėmėti, kad jeigu per ilgesnį laiką darbuotojui nepavyks padaryti daugiau, už tą patį darbą jam tikrai nebus mokama du kartus. Kitaip tariant, kiekvienu atveju bus taikoma skirtinga metodika, kuri ir atskleis, kaip vykdomi susitarimai.

Taigi jis tas kalbas, esą Seimas tarnauja verslui, vadina niekinėmis: „Kalbos, kad kažkas kažką išloš, tėra populistiniai pašnekesiai, bet kuriuo atveju dėl sąlygų tarpusavyje vis tiek turi susitarti darbuotojas ir darbdavys.“

Tikina, kad kodeksas nėra lobizmo rezultatas
Verslininko nuomone, neteisinga, kad dažniausiai paėmus tik vieną pavyzdį formuojamas viso verslo įvaizdis. Taip, galbūt iš tiesų yra pavienių verslininkų, kurie visuomenei viešai demonstruoja savo turtus ir bando neteisėtai pasipelnyti.

Tačiau didžioji dalis verslo žmonių savo pinigus reinvestuoja. O reinvesticijos šiuolaikiniams politikams siejasi su keiksmažodžiu, nes tai reiškia, kad reinvestuojami pinigai turės grįžti verslui. Tokiu atveju, verslas gali plėstis, technologiškai persiginkluoti, susirasti kvalifikuotų darbuotojų, mokėti didesnius atlyginimus ir sukurti didesnę pridėtinę vertę, tačiau valdžiai tai nė motais. „Aš manau, valdžia paprasčiausiai nežino kaip verslui padėti“, – akcentuoja A. Rupšys.

„Šiaulių naujienose“ jau esame rašę, kad Šiaulių verslininkų nuomone, senasis Darbo kodeksas stabdo valstybės pažangą. Dar tuomet Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Vidmantas Japertas neigė mitus, esą naujasis Darbo kodeksas yra verslo lobizmo rezultatas.

Anot jo, tokiomis kalbomis tik bandoma supriešinti darbdavius ir darbuotojus. Iš tiesų kiekviena įmonė, galvojanti apie savo perspektyvas, sprendžia vieną svarbiausių klausimų – kaip motyvuoti įmonėje dirbančius darbuotojus, kad jie kurtų bendrą pridėtinę vertę, kuri vėliau perskirstoma didinant atlyginimus, įgyvendinant verslo plėtrą ir pan. Jo teigimu, perspektyvios įmonės supranta, kad darbuotojas yra pagrindinis turtas.

Prezidentas sakė, kad vienas pagrindinių darbdavių tikslų yra siekis daryti poveikį tarpusavio santykiams, kad įmonės taptų konkurencingesnės, efektyviau kurtų produktus. Tuomet ne tik didėja įmonių pelningumas, bet ir kyla darbuotojų atlyginimai. Todėl nereikėtų priešinti darbuotojų su darbdaviais, nes toks elgesys neveda prie geros ir kūrybiškos bendruomenės formavimo.

Šiauliečiai naujo Darbo kodekso nenori
Apie naująjį Darbo kodeksą paklausėme ir šiauliečių nuomonės. Štai Nijolė sutinka su daugumos nuomone. Pavyzdžiui, jai nepatinka, kad trumpėja atostogos ilgai dirbusiems žmonėms. Taip pat jai nepatinka, jog mažėja išeitinės kompensacijos dydis.

„Nesuprantu, kokie žaidimai čia vyksta, tačiau akivaizdu, kad eilinį kartą skriaudžiamas paprastas žmogus. Tikrai nesinori, jog būtų daugiau darbdavių savivalės“, – sako Nijolė.

Juozas taip pat nesupranta, ko nori Seimas. Svarsto, ar tokiu būdu politikai siekia išlikti populiarūs darbdavių akyse.

„Naujas kodeksas man nepatinka. Jame įžvelgiu daugiau pavojų nei naudos. Galbūt naujas kodeksas bus naudingas verslui, tačiau tikrai ne eiliniam darbuotojui“, – svarsto Juozas.

Tuo tarpu Tautvydas sako, kad svarbiausia rasti tokį darbą, kurį pats norėtum dirbti ir galėtum uždirbti daug pinigų, tada Darbo kodekso klausimas nebebūtų toks aktualus: „Eidamas į darbą nesijaučiu laimingas. Be to, neuždirbu tiek, kad galėčiau džiaugtis gyvenimo malonumais. Todėl manau, kad būtų geriau, jeigu ne kodeksą koreguotų, bet mums algas pakeltų. Tačiau, matyt, tai ir liks tik svajonė.“