Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjo V. Purono skundą. Savivaldybės iškelta administracinės teisės pažeidimo byla buvo nutraukta: tendencingai sukurptos išorinės reklamos kontrolės taisyklės žeidė Lietuvos teisės aktus ir konstituciją.

Istorija prasidėjo ne tik nuo socialinio plakato „Šiauliai – universitetinis miestas“, kuris buvo pakabintas ant Tilžės gatvės daugiabučio pastato mansardos. Kodėl Šiaulių miesto savivaldybės valdininkija su V. Puronu ėmė liguistai nebesutarti dėl daugelio dalykų, kurie, dizainerio manymu, yra nuopelnai ir vertingos dovanos miestui? Kodėl lietuviškoji Temidė taip pat yra Viliaus pusėje?

– Kodėl jūsų valdžia nemyli?
– Meilė – ne seilė, o baisiai rimtas dalykas. Už ką aš esu mušamas ir už ką spardomas – nesakysiu, nes tokioje situacijoje prancūzai sako – šerše la fam. Valdžia – moteriškos giminės būtybė, o moteris mums, vyrams, ne visada lemta suprasti, ypač jei jos – prie valdžios. Beje, Temidė – taip pat moteris, bet jos nei už pinigus man teko pirkti, nei kava vaišinti, nors priešininkai jai net 8000 € skyrė iš miesto biudžeto.

O dabar pradėsiu iš naujo. Visą savo sąmoningą gyvenimą didžiuojuosi, kad aš buvau ištikimas Šiauliams. Ir kaip kūrėjas, ir kaip Lietuvos patriotas. Džiaugiuosi, kad per visą tą laiką nepasigaminau situacijų, diskutuotinų man už nugaros – nei avarijos padariau, nei nelegalių vaikų, nei kvailų draugų. Tik dėl „nelegalių kūrinių“ apsčiai prisiklausėte plepalų ir kitų nesąmonių, bet niekas man pirštu jų iki šio laiko neparodė, todėl tuščiai šnekėti negaliu. Iš šiauliečių sulaukiu plojimų, o iš nevykėlių – pavydžių urzgimų.

Beje, pasižiūrėkite esmę: tai ne aš juos puolu, jie mane puola!

Prisimenate pirmuosius skandalus su Ukrainos ambasadoriumi? Nuskambėjome, kad pas mus kažkam galvoje negerai, tarptautiniu kvapeliu pasmirdome. Anuomet sesijos metu man pasisakyti nedavė, nes koalicijos su manimi kaip su futbolu žaidė... Ne tų futbolininkų dėka miestan per 200 suoliukų iš dangaus nukrito, kurie už dyką buvo padaryti. Nenuostabu, kad juose tebegyvuoja ir fabrikantų, ir šiauliečių geranoriškumas, ne vien mano asmuo.

Ar prisimenate, kaip buvo verčiamas „Penktasis kėlinys“, kurio galutiniai taškai iki šiol dar nesudėti? Kūrinys, pusantrų metų gamintas, anuometinės valdžios ir Miesto įvaizdžio komisijos aprobuotas, viešai stovėjęs ketverius metus, pernai kvailai nuverstas, respublikoje tapo reiškiniu, leidžiančiu dabartinių miesto vadovų intelektinį lygį tapatinti su Šiauliais.
O šis puolimas dėl dekoratyvinio užrašo – „Šiauliai – universitetinis miestas“? Tentas, tinkamai sumontuotas, stovėjęs legaliai, kabinetiniu sprendiniu vienašališkai buvo nuimtas, ant manęs dar buvo užkrauta 216 eurų bauda... Teko Temidės paprašyti, kad ji jiems paaiškintų, jog toks elgesys yra ir antiįstatymiškas, ir antivalstybinis. Jos paaiškinimus juridine kalba patvirtino du teismai... Nesidžiaugiu pergale, nes man, kūrėjui, tenka kovoti prieš ligotą sistemą, atstovaujančią Tėvynei.

– Gal problema kyla dėl to, kad iš viso to nepasipelnote?
– Teisinga, bet tik iš dalies. Nesu naivuolis. Pasikartosiu – visi šie „nelegalūs“ kūriniai buvo kurti iš patriotizmo, jie yra mūsų fabrikantų dovana miestui, ne vien mano, kaip kūrėjo, indėlis. Tai – įprojektuotas mano tautos gyvenimo būdas, sąmoningumas, meilė savam miestui.

Jokių honorarų neėmiau sąmoningai. Juk dirbau Savivaldybėje gaudamas valstybinę algą už tarnybą ir pagyrimo raštus už kūrybą. Ne už plepalus. Ir dabar mane valstybė išlaiko: gaunu pensiją, tebūnie kuklią, kuri leidžia tebebūti savo Tėvynės tarnu. Ne jų.

Iki manęs ateina vienas kitas aidas ne tik Dievo siųstas iš viršaus, bet dažnai ir žmogiško liežuvio pašnibždėtas: mano biografija ir mokestinės deklaracijos jų kabinetuose yra išnagrinėtos taip, kaip man neduota galvoje prisiminti. Ir nieko blogo nerasta! Būtent tai ir daro mane ypač stiprų.

Neįprasta? Tas juos gąsdina, o turėtų džiuginti.

– Kiek metų Šiauliams atidavėte?
– Į Šiaulius gavau paskyrimą 1973 metų rudenį, grįžęs iš armijos. Čia buvau miesto vyriausiuoju dailininku bene dvidešimt metų, iki 1993-iųjų. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį dirbau reklamos srityje, visoje Lietuvoje eksponuodamas kilnojamus reklaminius skydus. Užėmiau direktoriaus pareigas vokiško kapitalo įmonės „Neuwerbung“ lietuviškame filiale, kur išmokau vieno gero dalyko, kurio lietuvių verslininkų niekas nemokė: „Sąžiningumas, her Puronai, yra ekonomiškai prasmingas!“ Štai kodėl ir per tuos dešimt metų man neteko blogai miegoti, nė vėliau kažko apgaudinėti. Iki šiol vadovaujuosi sistema, kuri tebeveikia manyje. Ne tik Vokietijoje.

2004 m. dalyvavau konkurse į Infrastruktūros skyriaus specialisto vietą. Laimėjau, todėl teko atsisveikinti su verslininko darbu ir pulti mylėti Šiaulius.

– Ar verslininkija ir valdininkija pasidalija per pusę vakarienę?
– Versle reikalinga ir kompetencija, ir įdirbis, ir kiti dalykai, kurie yra jo jėga. Ir supratimas, kad sutartis – pats švenčiausias dalykas iki kitos sutarties.

Valdininkams gi tos savybės nebūdingos, nes dauguma jų yra politinio pasitikėjimo gaminiai. Tie gaminiai saugūs savo kolektyvine atsakomybe. Matau tuos, kurie savo moraliniu, žinijos ir kitais lygiais yra atsitiktiniai, netinkami administraciniam darbui. Bet įstatymas taip sutvarkytas, kad jų nepaliesi.

Po kelerių metų planingai buvau išmestas iš Infrastruktūros skyriaus, nes ten būdamas, užlipau doriems žmogėnams ne tik ant bene milijono litų aferos... Tai mano dėka jie nenusikalto, po smerčio pragaran nepateks, o vietoj to, kad man dėkotų, – urzgia. Iki šiol ūžia.

Lygiai taip pat šunims šėko pjauti nuėjo mano darbas su studentais... Paskaičiavau, kiek mieste naujų specialistų galėjo atsirasti ir ką kiekvienas iš jų kūrinėlių miesto įvaizdžiui būtų davęs. Geras pavyzdys yra Telšiai, kur studentai dirba, kryptingai orientuoti. Jie turi tik mažą liejyklėlę ar dirbtuvėlę, kuri miesto aurą kryptingai formuoja. O mes – pramonės miestas, ketvirtas respublikoje!

Daugelis šiauliečių mato šios kadencijos administracinį neprofesionalumą, profesinio įdirbio ir žinių stoką. Mato ir revoliucinių polėkių perteklių viską versti, bet nenorą prisiminti, ko didysis revoliucionierius mokė: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“. Žinia, ne už mūsų milijonus, kurie atplaukia iš ES.

– Šiaulių patriote, pasakykite, kas Šiauliuose per 26 nepriklausomybės metus padaryta?
– Visi matome, kad nebent keletas naujų prekybos centrų pastatyta. Iš pastatų nieko nesugriauta, bet jaučiamas visuotinis nusidėvėjimas – pilietinis ir strateginis. Optimizmu nebedegame kasdienybėje. Juo taškosi tik būsimi deputatai rinkiminiu periodu, t. y. vienetai, ne dauguma. O ir laikraštinės antys šneka beveik tą patį, ką šneka mūsų kasdienybė. Liūdna, mergužėlės...

Grįžkime į realybę. Mes, kūrėjai, esame tautos elitas ir su mumis visada galima žodžiu susitarti. Pamokysiu: belieka mandagiai kabinetan pasikviesti, šypsenėles nutaisyti. Ateisime su visomis mūzomis ir temidėmis.