Tai štai – į Lietuvą atvykęs Jungtinių Tautų pareigūnas pranešė, jog imigrantų ir pabėgėlių srautų Lietuvai išvengti ateityje nepavyks. Pasaulis tampa globalus, informacija apie geras gyvenimo ir darbo sąlygas lengvai pasiekiama, tautos sklaidysis, kur tik panorės. Tačiau piliečiai, apsidengę anonimine skraiste, burnoja – svetimtaučiai čia atvyksta socialinių išmokų ir kitos naudos, dauguma į Europą plūstančiųjų gyventi nė specialybių neturi ir net skaityti nemoka, tai ką jau kalbėti apie dar vienos, kad ir europietiškos kalbos perpratimą. Taigi iš jų naudos šalies ekonomikai būsią kaip iš ožio – nei taukų, nei plaukų. Akivaizdu, kad imigrantai painiojami su pabėgėliais. Bet čia paaiškėja, kad nenorime ne tik svetimo, bet ir dvikalbių lentelių, bijome asmens tapatybės dokumentų su antra kalba. Esame maža, išeinanti gyventi kitur tauta. Ar mes bijome, ar kompleksuojame?

Kompleksas – komunistinės praeities kaltė?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) Politikos katedros docentės dr. Ingos Vinogradnaitės manymu, dauguma sutiks, kad svarbu rūpintis tuo, jog tauta išliktų, bet niekaip nesutars dėl to, ką tai reiškia ir kokiomis priemonėmis to siekti.

Tiesa, kai kas buvo linkęs manyti, kad komunistinė praeitis daugeliui buvusių komunistinių valstybių įsodino nevisavertiškumo kompleksą. Gal dėlto mes esame tokie sargūs?

Tačiau I. Vinogradnaitė tuo abejoja. „Tos praeities jos paprastai nepriima kaip „savos“ praeities. Komunistinė praeitis joms yra tai, kas buvo primesta iš išorės, tai ir tokio komplekso paprastai nejaučia.

Kita vertus, daug kalbama apie tai, kas vadinama „sovietmečio nostalgija“, t. y. apie gana teigiamą ar bent jau ne vien tik neigiamą sovietinės praeities vertinimą. Tie, kas tyrinėja tokią „nostalgiją“, sako, kad iš tiesų tai nėra kitokios santvarkos ilgesys, kai norima buvusią santvarką atstatyti, bent jau ne visais atvejais. Toji „nostalgija“ gali būti aiškinama dvejopai. Arba kaip nepasitenkinimas dabartimi, dėl jos kaltinamais valdančiaisiais. Toks nepasitenkinimas projektuojamas į praeitį, kaip išreiškiančią geresnės tvarkos, t. y. neturinčios šių dienų blogybių, idėją.

Kitaip sakant, tai tokia pasipriešinimo ir kritikos valdžiai išraiška. Kitas aiškinimas – žmonėms svarbu yra jų tapatumas, jų istorijos integralumas, ir išgyvenusiems sovietmetį vien tik neigiamas sovietmečio vertinimas yra problemiškas, nes tada atrodo, tarsi dalis jų gyvenimo yra išbraukiama“, – aiškina docentė.

Jaunoji karta nežino, pasak I. Vinogradnaitės, kas buvo sovietmetis, o vyresnioji karta apie jį nedažnai šneka. Galimai dėl to, jog atrodo, kad ir taip visi viską žino. Tačiau, kaip rodo kitų valstybių, išgyvenusių tokius skausmingos praeities etapus, patirtis, po tylos laikotarpio visada ateina karta, kuriai yra svarbu suprasti, kas praeityje buvo. „Kadangi tos praeities nėra asmeniškai išgyvenusi, tai ir žiūri į ją be asmeniškumų. Taigi, paprastai daug lengviau kelia visokius anksčiau pernelyg skausmingais atrodžiusius klausimus.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad mums dar reikia atrasti būdą kalbėti apie praeitį – nes labai svarbu ne tik apie ją kalbėti, bet ir kalbėti tinkamai, neišaukštinant to, kas nėra verta išaukštinimo, ir nenuvertinant to, kas yra vertinga“, – sako I. Vinogradnaitė.

Apie tautą kalbėti kaip apie vienį – netikslu
Ir dvikalbių gatvių lentelių, ir pabėgėlių prieglobsčio klausimai Lietuvoje kėlė lietuviams ne tik susirūpinimą, bet ir pasipiktinimą. Kiti gi juokiasi – negi esame maža ir baikšti tauta? Meno žmonės jau ne kartą sakė, kad lietuviai tariasi esą humanistai europiečiai. Bet štai, kai tiesiogiai susiduriame su svetimu, tuomet išnyksta mūsų gerumas, ,,humanistiškumas“, sprunkame į krūmus ir iš ten pykstame, plūstamės. Tai mūsų gynyba.

Vis dėlto socialinių mokslų daktaras, VU TSPMI lektorius Justinas Dementavičius nemano, kad apie visuomenę ar tautą galima ir reikia kalbėti kaip apie vienį. „Tauta yra daugelis asmenų ir ji pati nei pyksta, nei yra gera ar bloga. Yra konkretūs asmenys su savo konkrečiais polinkiais ir savybėmis. Tad mūsų, lietuvių, yra įvairių. Žinoma, galima klausti, kas dominuoja viešojoje erdvėje ir kas vertinama kaip normalu, bet šiuo atveju netenka stebėti, kad kas nors aukštintų plūdimąsi, pyktį ar nenorėtų žmogiškesnio gyvenimo tiems, kam jis yra nepasiekiamas“, – sako J. Dementavičius.
Pasak jo, problemos ir nesutarimai prasideda tuomet, kai tenka rinktis tarp skirtingų gėrių – sukurti geresnes sąlygas pabėgėliams ar socialiai remtinoms lietuvių šeimoms. „Turime ribotus išteklius ir turime skirtingus žmones – viena vertus, kasdien matančius savo kaimynų skurdą ir, kita vertus, tarptautines tendencijas sekančius lietuvius, kurie nuoširdžiai gailisi persekiojamųjų kitose valstybėse. Ir tie, ir tie laikytini „humanistais“. Bet ir tie, ir tie neapsaugoti nuo nuoširdaus pasipiktinimo, kai užmirštami jų klausimai ir sprendžiami kiti, jų manymu, neverti dėmesio. Sakyčiau, tas rinkimasis tarp daugelio problemų yra būdingas visoms šiuolaikinėms šalims. O Lietuvai labiau nei Vakarams būdingas rūpestis sava visuomene, nes mes vis dar laikome save skurdesniais, ir dažnai nemokame argumentuotai apginti savo pozicijos viešai, nes tai reikalauja nemenkų įgūdžių ir žinių. Nors ir Vakarų visuomenėse lozungai ir hiperbolizavimas dažnai užgožia vadinamąjį sveiką protą“, – dėsto J. Dementavičius.

Priemones tautai išlikti ne visi supranta vienodai, tad kaip to turime siekti? Ar turime tas priemones ir jas efektyviai naudojame?

Tačiau čia J. Dementavičius pirmiausia tikslinasi: „Ką turite omenyje – „tauta“? Lietuvių etninė bendruomenė su savo specifine kultūra ar lietuvių visuomenė, visi Lietuvos gyventojai?“ Jo teigimu, priklausomai nuo atsakymo šiek tiek skirsis ir priemonės, kurios bus pasitelkiamos. „Pirmuoju atveju daug dėmesio gali būti skiriama kultūrinėms iniciatyvoms, tikintis skatinti didžiavimąsi savo tautos kultūriniais pasiekimais; antruoju – ekonominei gerovei, kuri garantuotų, kad gyventojai jaustųsi ekonomiškai saugūs ir neemigruotų. Abiem atvejais išlikimas tapatintinas su gyventojų gausa ir įsipareigojimu Lietuvos valstybei. O ką daryti, kad tai būtų, yra sudėtingas klausimas, į kurį vienareikšmiško atsakymo nėra. Bendriausia prasme, remiantis klasikine politikos samprata, galima ir reikia kalbėti apie tai, kad valdyti turėtų tie, kurie geba ir nori rūpintis visų bendruoju gėriu. Bet kaip jie randami? Kas yra gėris? Kas yra bendruomenė, dėl kurios stengiamasi? Atsakymai, deja, nėra nei amžini, nei vienareikšmiai“, – sako socialinių mokslų daktaras.

Lietuvoje vyksta pokyčiai – tampame tikrai atviresni, komunikabilesni, pavyzdžiui, modernioms profesijoms būtina pastaroji charakterio savybė. Kokius pokyčius mato mūsų visuomenėje pašnekovas?

„Atsakymas ir jo įtikinamumas labai stipriai priklauso nuo to, su kokiomis valstybėmis lyginamės ir kaip seniai į praeitį žiūrime. Net jei bandytume lygintis su buvusiomis komunistinio bloko šalimis, galima sakyti, kad teigiamų pokyčių yra daug, bet ne tiek daug, kiek galėtų būti. Man rodos, svarbiausia tai, kad sukūrėme sistemą, kurioje galima bandyti siekti pokyčių. O tai reiškia, kad nebebijoma kalbėti viešai ir išsakyti savo nuomonę. Kad galima gana nesunkiai sukurti galimybę būti išgirstam. Ir kad tai neretai tampa realiais pokyčiais. Ne tokiais greitais ir ne tokiais kardinaliais, kaip norėtųsi, bet neabejotinai tokiais, kurie leidžia galvoti, kad pasirinktas valstybingumo kelias yra ganėtinai geras“, – sako J. Dementavičius.

Ar tautą galima išnagrinėti?
Žinomiausio psichologo ir psichoterapeuto Lietuvoje, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio knygoje „Politinė psichologija“ rašoma, jog tautinio savitumo psichologiniams tyrimams pritrūksta mokslinio pagrįstumo, nes jie glaudžiai susiję su politiniais ir ideologiniais interesais. Tačiau žmonės visgi yra linkę nagrinėti mūsų mentalitetą, kultūrą, pareikšti nuomonę apie mūsų charakterio bruožus. Antai „Mes, lietuviai, esame...“

Knygos skyriumi „Tautos psichologija“ mielai sutiko pasidalyti profesorius. Čia paaiškėja: kai kurių politikos psichologų įsitikinimu, gana sunku nustatyti, kada psichologiniai etninių savitumų vertinimai padeda formuoti tautinę savimonę, o kada paremia agresyvius šovinistinius siekius. Tad kai kurių tyrinėtojų buvo pareikšta, kad tautinės psichologijos apraiškos yra iliuzija, projektuojama iš kasdienybėje paplitusių stereotipinių požiūrių į tam tikrą tautą.

„Dabartiniu metu nacionalizmą bandoma neigti remiantis globalizacijos procesais, kurie keitė ir keičia nacionalinės kultūros bei teritorijos sampratą ir reikšmę. Vis dėlto nacionalizmo politinė įtaka tebėra svari. Tai lemia priešinamasis pranašesnės ekonomikos ir technologijų tautų ekspansijai, materialiosios ir dvasinės kultūros unifikacijai, (puoselėjama) didelių grupių, visų pirma tautų, tapatybė ir socialinė konkurencija, kuri skatina jungtis bendrai veiklai, o tokios veiklos prielaida dažnai tampa tauta, suvokiama kaip materialinę gerovę ir politinį pranašumą galinti užtikrinti grupė“, – rašoma skyriuje.