Kai panašu, jog tuoj tuoj ateis europiniai pinigai, džiugu, kai specialistai vėl sutinka pakalbėti apie Prisikėlimo aikštės viziją. Juk tiek vartyta, tiek šnekėta šia tema, kvepiančia prisvilusiu blynu. Mename dar pernai virusias aistras ir dėl tarybinių karių paminklo iškėlimo, ir dėl idėjų aikštės rekonstrukcijai rinkimo, ir dėl kažkokių sumų skyrimo. Liko ir 2010 m. kūrybinių dirbtuvių, kurias surengė Šiaulių miesto savivaldybės administracija, leidinukas „Aikštės sutvarkymo ir paminklo Tautos laisvės ir nepriklausomybės gynėjams idėjų kūrybinės dirbtuvės“. Gražiai, rimtai skamba pavadinimas, statybinių idėjų pabraižyta, Tomo S. Butkaus įvade teigiama, kad aikštei trūksta traukos taškų, nors yra Katedra, Savivaldybė, Kolegija, bet... Kokia buvo aikštė praeities šimtmečiuose ir kokias miesto įvaizdžio idėjas, pasak dizainerio Viliaus Purono, būtų pravartu reanimuoti ir realizuoti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Aikštėn „užsuko“ prekyba
„Prisikėlimo aikštė, kaip miesto turgaus aikštė, atsirado kartu su pirmąja medine bažnyčia, apie 1447 metus, kai klebonijai išlaikyti šalia šventoriaus buvo įkurta „jurzdika“. Kleboniškieji valstiečiai, iškirtę šventą ąžuolyną, ten ėmė kurtis, o po kelių dešimtmečių pradėjo dairytis nepriklausomybės, nejučiomis tapę amatininkais. Tai buvo natūralus procesas: iš visų kraštų melstis suvažiavę žmonės baisiai norėjo pirkti ir prekiauti, o vietos gyventojai – juos aptarnauti“, – taip turgaus istoriją pradeda dizaineris.
„Jurzdika“ buvo „iškelta“ kitur, o šalia medžio bažnyčios natūraliai atsiradęs turgaus plotas, tarsi netvarkinga užmiesčio kelių sankryža, gyvavo iki XVI a. pradžios, kai per Lietuvą pralėkė, praūžė Valakų reforma. Išliko žinių, kad karališkasis matininkas Motiejus Maškovskis perprojektavo šitą plotą, padarė jį stačiakampį, pagal visas renesanso taisykles, kurias karalienė Bona atsivežė iš Europos. Tai – dabartinė savivaldybės skverelio teritorija tarp Vasario 16-osios ir Tilžės gatvės, tarp Trakų gatvės ir Aušros alėjos.
Su tokia turgaus aikšte miestas gyvavo iki A. Tyzenhauzo reformų. Pagal architekto Sakko projektą, XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje aikštė buvo smarkiai išplėsta, projekte tapusi bene dvigubai didesnė kaip dabartinė. Visas Šiaulių senamiestis buvo nugriautas, miesto turgaus aikšte tapo teritorija tarp Vasario 16-osios iki Varpo gatvių vienaip ir tarp Aušros alėjos ir Vilniaus gatvės kitaip. Plotas buvo ištuštintas, čia buvo numatyta išplėsti turgaus aikštę.

Vietoj miesto sodo – paradų aikštė
Idėja sugirgždėjo kartu su pakitusia valstybe, kai Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulius padovanojo grafui Platonui Zubovui. Turgaus aikštė-milžinė nuo Vilniaus gatvės kokiu trečdaliu sumažėjo iki šiuolaikinio ploto. Savivaldybės skverelio teritorija XIX a. pradžios miesto plane vadinosi „paradų aikšte“ tol, kol dabartinio fontano vietoje Muravjovas-Korikas 1864 – 1867 metais pastatė Šv. Petro ir Povilo cerkvę, jos šventorių aptvėręs mūro tvora su šaudymo angomis. „1937 metais toji cerkvė nusikėlė į dabartines stačiatikių kapinaites, o turgaus aikštė iškeliavo Kuršėnkelio linkui, nutūpusi šalia Vilniaus ir Basanavičiaus gatvių sankirtos. Išlaisvėjusi centro teritorija iš Turgaus aikštės ruošėsi tapti Miesto sodu“, – pasakoja dizaineris.
Atburzgė sovietmetis, sugriaudėjo II pasaulinis karas... Iš pokario griuvėsių apie aikštę kilo nauji mūro penkiaaukščiai. Aikštei buvo paruoštas kompleksinis sutvarkymo projektas pagal tuo metu vyravusią stalininio akademizmo stilistiką. „Išliko dabartiniai savivaldybės pastatai, įsikomponavo ir mūsų mūro Katedra. Naujai atsiradę mūrai lėmė aikštės išvaizdą – Politechnikumas, gyvenamieji namai, vėliau – Projektavimo institutas... Dar 1946 m. iškilo granitinis A. Penkovo „Pergalės paminklas“ su stacionaria tribūna eisenoms. Šis paminklas ilgam lėmė ne tik aikštės vardą, bet ir socialistinių Šiaulių įvaizdį“, – dėsto V. Puronas.
Aikštė turėjo dvi zonas ir dvigubą funkciją – ji tapo ir reprezentacine „paradų aikšte“, ir „poilsio“ – su garbės lenta ir centriniu fontanu (architektas B. Semaška). Kokiais 1977 metais aikštė buvo naujai rekonstruota pagal architekto Jono Čiutos projektą.
„Pergalės paminklą“ nuvertėme 1991 metais, aikštę pervardinę į Prisikėlimo aikštę, ir joje išauginome SEB banką ir „dviaukštį“ Pastoracinį centrą, spindinčius dora ir architektūrine branda. Tik „viešoji erdvė“ dvelkia funkcine tuštybe, o retos valdiškos šventės su valdiškomis prakalbomis – nejaukios ir masteliu, ir pobūdžiu“, – sako V. Puronas.

Požeminis aukštas, Feniksas
Pasak V. Purono, praėjusių metų pabaigoje pasigesta idėjų Prisikėlimo aikštei. Kai visuomenininkai jų parinko, laikraštyje pagarsino, jos iškeliavo į šiukšlių dėžę... Gal jas vėl vertėtų priminti? Pirmiausia: aikštė turi turėti savo funkciją. „Kai reikia pakelti vėliavą ir pasakyti protingas prakalbas švenčių metu, aikštės fragmentas funkcionuoja porą valandų, o toliau – vėl mėnesių mėnesius tuščia. Priešais Savivaldybę ant gazonų gulinėja demokratija, jei lauke šilta ir žolė nupjauta...“ – pastebi dizaineris.
Verta priminti vieną iš gerų minčių, pasiūlytą dar aname šimtmetyje architektų – požeminio aukšto atsiradimą, po aikštės plokštuma įkūrus garažus automobiliams.
„Vėliau idėja idėjomis turtėjo: ir prekybcentriu, ir kultūra, ir paveldu, – juk miesto centre turime Pompėją! 1769 m. A. Tyzenhauzo nuverstas senamiestis mums paliko buvusius rūsius su daugybe kultūrinių, archeologinių radinių, apie kuriuos respublikos archeologai saldžiai svajoja, disertacijas planuoja. Kasinėjimai, prasidėję už archeologų pinigus, paruoštų požeminį aukštą statybininkams. Atgaivinta prekybinė funkcija nepamaišytų, aikštę žmonių prikviestų. Gražiu oru – iškylančiais antžeminiais kioskeliais, ar tradicine stacionaria pavėsine – ir kasdienybei, ir šventėms. Nieko naujo nesiūloma. Per atgaivintą prekybinę tradiciją grįžtume prie miesto turgaus aikštės kita plotme, išlaikant reprezentacinę funkciją“, – teigia dizaineris.
O kaip su įvaizdžiu? Prieš metus tyliai buvo atsisakyta paukščio Fenikso įvaizdžio. Pasak V. Purono, nereikia užmiršti, kad 1634 m. pirmą lietuvišką pasaulietinio stiliaus eilėraštį lietuvių kalba parašė Petras Tarvainis, mūsų Katedros atidarymo proga. Eilėraštis taip ir vadinosi – „Brangus Feniksas paukštis“. „Juk mes vis atsistatinėjame. Ne tik po 1872 m. gaisro. Po I pasaulinio karo 65 proc. miesto nusiaubta, po Antrojo – 90 proc. Mes vis pakylame iš pelenų. Anuometinis mistinis paukščio Fenikso paminėjimas neatsitiktinis Šiauliams“, – dėsto dizaineris.

Spinduliuojantis grindinys ir paminklas „karo durnumui“
Dizaineris mena ir vienos studentės pasiūlymą, anais laikais atrodžiusį nerealų, net kvailą. „Aikštė – tai plokštuma. O jeigu toje plokštumoje integruotume švytintį Šaulio žvaigždyną? Ne piešinį, o lempučių žiburyną. Ar bus palyta, ar užsnigta, vakare būtų labai gražu. Idėja nuostabiai originali, netinkanti nė vienam pasaulio miestui, – sako V. Puronas. – Kai kurie žiburiukai turėtų miestui nusipelniusių žmonių pavardes. Šios idėjos neverta užmiršti.“
Katedra įdomi visais aspektais. „Žvilgtelėkime iš bokšto žemyn, jo apačioje – dvasinė realybė“, – sako dizaineris. Aikštės gabaliukas yra susijęs su blaivybe: juk XIX a. klebonas, M. Valančiaus mokytojas Jeronimas Štachas, pirmasis Rytų Europoje užsiėmė blaivybe. Prisikėlimo aikštės kontekste tokia žinutė nepamaišytų.
O tarybinių karių palaidojimo paminklas? V. Puronas klausia, kam jo gėdytis, jei ne mes, lietuviai, juos nušovėme. „Per II pasaulinį karą prie Šiaulių žuvo 45 tūkst. tarybinių karių, jų tarpe ir iš 16-osios lietuviškos divizijos – jų gaila. Apie 35 tūkst. žuvo vokiečių. K. Donelaičio gatvės lageryje nuo epidemijų mirė per 22 tūkst. daugiausia civilinių gyventojų, atvežtų iš Rusijos. Vaidoto gatvės lagerio statistika teigia, kad ten palaidota 13 tūkst. vokiečių belaisvių. Visi tie lavonai atsirado legaliu būdu, jų niekam negaila. Istorija miesto centre pati patupdė karo beprasmybės ir durnumo simbolį. Jį būtina įprasminti. Ir patiems matyti, ir svečiams parodyti“, – įsitikinęs V. Puronas.
Taigi Prisikėlimo aikštė privalo atspindėti ir istoriją, ir mūsų epochos dvasinį lygį. Tik kaip?
„Aikštė turi būti gyva. Tam, kad būtų projektuojama kryptingai, privalo būti paruošta projektinė užduotis architektūriniam konkursui su norima būsimos aikštės vizija. Ir poetine, ir statybine. Poetines idėjas atsiunčia Dievas, o statybines – Europos pinigai. Tų sąvokų nereikia maišyti, nors ir labai norėtųsi“, – šypsosi Vilius.

Pasak V. Purono, praėjusių metų pabaigoje pasigesta idėjų Prisikėlimo aikštei: kai visuomenininkai jų parinko, laikraštyje pagarsino, jos iškeliavo į šiukšlių dėžę.
Artūro STAPONKAUS nuotr.