V. Simulik: „Mūsų tikslas – kad teisės aktai, kuriuos esame patvirtinę, pritarę europiniams standartams, būtų vykdomi. O žmonės, turintys judėjimo ar kitą negalią, būtų lygiaverčiai piliečiai ir galėtų naudotis tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus paslaugomis.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
„Mes – tokie patys žmonės, kaip ir jūs, tačiau iki šiol esame diskriminuojami“, – štai tokią karčią tiesą Šiaulių miesto savivaldybėje susirinkusiems pareiškė vaikščiojimo negalią turinti Elena.
Moteris pasakojo, kad neįgaliems asmenims sunku patekti į valstybines institucijas, iš anksto nepranešę jie negali būti įlaipinami į traukinį. Taip pat, vaikščiojimo negalią turintiems asmenims, sunkumų iškyla bandant patekti į viešuosius tualetus ir t. t.
Dalis asmenų su judėjimo negalia neturi jų specialiems poreikiams pritaikyto būsto. Trūksta techninės pagalbos priemonių, socialinių paslaugų, ypač kaimo vietovėse ar mažesniuose miesteliuose. Susiduriama ir su transporto organizavimo problema, finansinių išteklių stygiumi.
„Liftas visuomeninėse įstaigose – būtinas. Iki šiol nuvažiavusi į polikliniką negaliu tiesiai patekti pas gydytoją. Jis nusileidžia į pirmą aukštą ir konsultuoja mane bendrame kabinete, kur esant kitiems aš turiu atskleisti galbūt net pačias intymiausias detales. Tai labai nepatogu“, – kalbėjo Elena.
Ji taip pat pridūrė, kad ir kur nukeliautų, neįgaliesiems skirtas tualetas visuomet užrakintas ir apkrautas valymo priemonėmis. Todėl labiau primena sandėlį. Ten ne visuomet yra tualetinio popieriaus, muilo, o veidrodžiai pakabinti per aukštai. Ir tai tik keletas problemų, apie kurias moteris prabilo viešai.

Statistika – bauginanti
Remiantis pasauline statistika, milijardas žmonių turi negalią. 2010 – 2020 Europos Sąjungos strategijoje rašoma, kad ES vienam iš šešių asmenų yra nustatyta negalia. Lietuvoje kas vienuoliktas žmogus turi neįgalumą. Tai reiškia, kad apie 80 milijonų žmonių labai dažnai susiduria su fizinėmis kliūtimis, negali visavertiškai dalyvauti socialiniame ir ekonominiame gyvenime.
Negana to, socialinei integracijai kasmet skiriama vis mažiau lėšų. Štai, pavyzdžiui, 2011 m. tam skirta 108 milijonai litų, 2015 m. – 51 milijonas litų, o 2016 žadama skirti tik – 47 milijonus litų. Skiriamų lėšų suma mažėja, o atitinkamos institucijos nesugeba jų įsisavinti, nors patys nuolat teigia, kad problemai spręsti trūksta lėšų.
Tad kodėl iki šiol Lietuvoje susiduriama su socialinės integracijos problemomis. Kas dėl to kaltas? Asmenys, nesugebantys tinkamai panaudoti skiriamų lėšų? Prasta teisinė sistema, o gal žmonės turėtų garsiau prabilti apie patiriamas problemas ir aktyviau ginti savo teises?

Įstatyminė bazė – pakankamai tvarkinga
Akivaizdu, kad ne visi laikosi tarptautinės konvencijos, LR teisės aktų. Situacijos rimtumą rodo ir faktas, kad socialinei integracijai kasmet lėšų skiriama vis mažiau. Be to, neaišku, kur tie pinigai nuplaukia ir kodėl jų niekas nekontroliuoja.
„Mūsų įstatyminė bazė yra pakankamai tvarkinga, bėda ta, kad institucijos jų tiksliai arba visiškai neįgyvendina. Manau, kad dabar lėšų skiriama dvigubai mažiau dėl asmeninės atsakomybės trūkumo. Blogiausia, kad savo laiku nebuvo įsisavinti pinigai. Savivaldybėms, viešajam sektoriui buvo skirta apie šimtas milijonų litų. Kodėl iki šiol nieko nepadaryta, nežinau – aiškinsimės“, – per susitikimą savo nuomonę išsakė LR Seimo narys Valerijus Simulik.
Seimo nario teigimu, Lietuvoje apie 60 proc. pastatų ir įstaigų, žmonėms, turintiems negalią, yra pasiekiamos. Kita dalis pastatų yra sunkiai arba iš viso nepasiekiama.
„Mūsų tikslas – kad teisės aktai, kuriuos esame patvirtinę, pritarę europiniams standartams, būtų vykdomi. O žmonės, turintys judėjimo ar kitą negalią, būtų lygiaverčiai piliečiai ir galėtų naudotis tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus paslaugomis“, – pabrėžė V. Simulik.

Neįgalūs asmenys kovoja per kukliai
Taip pat susitikime aptarta mintis, kad didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ne tik liftų, pandusų įrengimui, bet – elektroninės sistemos tobulinimui. Institucijų el. puslapiai turėtų būti labiau pritaikyti neįgaliesiems, kad jiems siekiant patekti į valstybinę įstaigą, nekiltų daug sunkumų. Taip pat akcentuota, kad ministerijos socialinės integracijos problemai turėtų skirti daugiau dėmesio. O negalią turintys asmenys turėtų aktyviau kovoti už savo teises ir dažniau skųstis vartotojų teises ginančioms institucijoms.