166-ieji metai po Kristaus. Šiaurinių Romos imperijos provincijų peizažas. Tolumoje – nedidelė bažnytėlė, skęstanti krūmų ir pavienių medžių žalumoje. Tarp jų šen bei ten zuja būrys Romos kareivių.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Stambiu planu – šimtininkas Aurelijus. Nuo žemės jis pakelia raudonas kelnaites. Įdėmiai apžiūrinėja ir garsiai šaukia:
- Oktavianai! Girdi, Oktavianai!..
Atbėga vienas iš karių.
Šimtininkas (rodydamas kelnaites):
- Kaip tu manai, Oktavianai, kas čia yra?
- Nesu Štirlicas, vade, bet man tai primena moterišką apatinį trikotažą!
Šimtininkas:
- Tu teisus. Raudona – meilės spalva. Tai tos pačios kelnaitės, kurias pernai padovanojau Patricijai. Tai ji paliko man ženklą. Ji yra kažkur netoli... Iškrėskite visus krūmus, apeikite kiekvieną medį, apieškokite kiekvieną žemės pėdą…
Oktavianas:
- Vade, kariai nusivarė nuo kojų. Įsimylėjėlių daug: kol vieną porą iškrapštome į saulės šviesą ir apklausiame, jų vietoje jau kiti. Tas pats, kas šaukštu semti jūrą. Daugybę jų mačiau bažnyčioje pas Valentiną...
Šimtininkas Aurelijus (susimąstęs):
- Ir kuo taip tas Valentinas traukia žmones? Bet pirmiausiai turiu surasti Patriciją…
***
Nedidukė kaimo bažnytėlė pilna jaunimo. Prieš juos stovi žilas, barzdotas, per keturias dešimtis persiritęs žvitrus senelis – pats Valentinas. (Vidutinė gyvenimo trukmė senovės Romoje buvo ne tokia didelė, kaip dabar). Į priekį nesėkmingai bando prasibrauti vienakojis ir vienarankis vyras, prilaikomas dailios merginos. Ant jo krūtinės barška daugybė medalių bei pirmojo laipsnio Vyčio kryžius.
Nepatenkinti balsai:
- Ei, kur perkūnas neša?! Visi ženytis nori!
- Jis galų kampanijos veteranas – lengvatų ieško!
- Neduoti jam šliūbo!
- Invalidas mat... Visi dabar invalidai!
Veteranas (patetiškai):
- O, Jupiteri! O, Roma! O, motina tėvyne! Štai iki ko nusigyveno tavo mylimi sūnūs!
Balsai iš minios:
- Velniop saldofonus! Tegyvuoja demokratiški rinkimai ir imperatorius! Duonos ir žaidimų, darbo, taikos! Visa valdžia taryboms!
Valentinas:
- Gerbiamieji, tylos! Kelinta dabar pora eina?
- Trys šimtai trisdešimt šešta!
Valentinas:
- Pasakykite savo vardus, mano mylimi vaikai.
Vyriškis: Na ir humoristas tu, Valentinai! Kai gėrėme per šventą Roką, tai: „Mielas Horacijau, įpilk vyno! Brangusis Horacijau, dar truputį!“ O dabar, mat, jis mano vardo nebežino!.. Cha cha...
Tuo metu pasigirsta stiprus smūgis į bažnyčios duris, paskui dar vienas, ir dar… Kyla sąmyšis. Kažkas iš minios:
- Tai Marko Aurelijaus kareiviai! Jie taranuoja duris! Išžudys visus! Paskubėk, Valentinai!
Valentinas:
- Brangieji, aš ne korėjietis munistas – kelių tūkstančių vienu metu nesutuoksiu. (Pasisuka į klūpančią porą): Mano vaikai, mes susirinkome čia…
Jaunasis:
- Visi puikiai žinome, ko čia susirinkome. Negaiškime laiko.
Valentinas:
- Horacijau, ar sutinki vesti Klementiną Viktoriją iš Ptolomėjo namų?
Jaunasis:
- O kas belieka? Jeigu nevesiu, jos tėvas pažadėjo mano skalpą padžiauti Romos aikštėje!
- O tu, Klementina Viktorija…
- O kaip kitaip?! Suvedžiojo žaltys, tai tegul dabar ir veda!
Valentino kišenėje suskamba mobilusis telefonas.
- Taip… Šiandien nebegaliu… Neįsivaizduojate, kiek yra norinčių… Nereikia jūsų pinigų… Bandykite kitą savaitę… (Išjungdamas telefoną, pusbalsiu): Jeigu tik jaunoji nepabėgs.
- O jus, mano vaikai, aš skelbiu vyru ir žmona! Padovanokite vienas kitam savo pirmąjį bučinį.
Kažkas iš palydos garsiai suprunkščia. Jaunieji ilgai bučiuojasi. Eilėje laukiantys nekantrauja, o smūgiai į duris nesiliauja.
Valentinas:
- Prašau savo pasiryžimą sutvirtinti parašais.
Jaunasis:
- Tai kad aš beraštis…
- Nieko, nupiešk keletą kryžių… Tokių, kaip per laidotuves, mano sūnau… Tai labai simboliška. (Paskui, nekantriai stumdamas jaunavedžius nuo savęs:) Eikite, eikite laimingi ir dauginkitės!
Jaunasis:
- O taip… Žinoma. Ačiū! Būtinai...
Tuo metu su trenksmu išvirsta bažnyčios durys. Aidi išgąstingi šauksmai. Pasirodo šimtininkas Aurelijus su kareivių būriu. Visiems nuščiuvus, jis eina prie altoriaus.
- Valentinas esi?
- Taip, viešpatie. Negi senatvėje tapau panašus į Bin Ladeną?..
- Imperatoriaus įsakymą girdėjai?..
- Girdėjau! Bet ką reiškia gyvų žmonių reikmės prieš negyvą įstatymą, ypač kai dėkingi jaunavedžiai atridena seno gero vyno statinaitę ar keptą jautuką padovanoja? Gali kirsti man galvą, jeigu tai nusikaltimas! Pagalvok, šimtininke, pats, argi gyvenimas be vyno būtų gyvenimas?
Šimtininkas:
- Kam man tavo galva, Valentinai? Ne tam atėjau. Verčiau sutuok su mano širdies dama. Tikiuosi, neversi mūsų džiūti eilėje?..
Valentinas:
- Ne, ne, jokiu būdu! Einantiems tarnybines pareigas bei seksualinėms mažumoms – be eilės… Viskas pagal Europos Sąjungos direktyvas. Taip sakant, čiki piki. Tik, va, kaip bus su imperatoriaus įsakymu?
- Kam tas biurokratizmas, Valentinai? Kitą savaitę išplaukiame į Palestiną, o Patricija nelauks – pernelyg gerai pažįstu tą paukštę. Sutuok mus arba aš, dievaži, išsitraukęs lanką čia, prie visų, paleisiu strėlę sau į smilkinį!
Žmonės pamažu prasiskiria. Su balta nuotakos suknele ir prisegtu rūtų vainikėliu prie nuometo pasirodo Patricija. Šimtininkas (entuziastingai):
- Tu tik pažiūrėk, Valentinai – ji tikra gražuolė! Aukšta, liekna, drėgnos išraiškingos akys, daili figūra, didelė krūtinė, ilgos kojos, raudonos lūpos, antakiai it mėnulio pjautuvas… Na, ką pasakysi?
Valentinas (pagyvėja): Taaaip, geras! Nuskilo tau, sūnau mano… Net senatvėje malonu akis paganyti… Hmm... (Staiga surimtėja ir nutyla.)
Kamera nuo Patricijos dekoltė krypsta į bažnyčios skliautus, kur lotyniški apeigų žodžiai susilieja su lauke valstiečių seksteto traukiama daina „Palinkėjo laimės visas mūsų kaimas“…
Balsas už kadro:
- Tokia yra tikroji istorija apie Valentina, įsimylėjusių globėją. Kitą dieną, pakviestas į šimtininko vestuvių puotą, Valentinas padaugino gero seno vyno ir ryto nebesulaukė. Bėgo šimtmečiai. Istorija apie garbųjį dvasininką apaugo naujomis detalėmis bei prasimanymais. O dar vėliau imta kalbėti, kad jį nukirsdino Romos kariai…
Šimtininkas Aurelijus, praėjus metams po vestuvių, žuvo slopindamas maištą Palestinoje. Našlė Patricija, praleidusi ketverius metus vienuolyne, Pompėjoje atidarė autoserviso įmonę. Horacijus ir Klementina pakelėje pasistatė motelį, kur svetingai pasitinka turistus iš viso pasaulio, plaukiančius į memorialinį Valentino muziejų. O šaunusis Oktavianas, suradęs šimtininko sužadėtinę, gavo seržanto laipsnį ir netrukus su savo būriu išžygiavo į Šiaurės Afriką. Tolesnis jo likimas mums nežinomas.
Ir šiandien, prisimindami savo globėją, įsimylėjėliai kasmet mini tą dieną. Net jeigu netyčia ir pamirštų, ją primintų kalnai šita proga gaminamų prekių, kuriomis užverstos parduotuvės bei kioskai. Ir iš tiesų, ponai ir ponios, meilė bei verslas yra amžini dalykai mūsų žemėje...
Pabaiga.