Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro terapeutas Vladislovas Galiauskas, per šešerius metus nė karto neužsirūkęs, džiaugiasi: „Pagerėjo sveikata, nustojau kosėti. Esu labai laimingas, kad mečiau rūkyti”. 

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

Aušra LAURINKIENĖ 

Lygiai prieš dvidešimt ketverius metus Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija gegužės 31-ąją paskelbė „Pasauline diena be tabako”. Ne paslaptis, kad rūkymas -  viena iš nemaloniausių priklausomybių,  kurios atsisakyti daugeliui nepaprastai sunku, tačiau yra begalė žmonių, sėkmingai užgesinusių paskutinę savo cigaretę.

Praėjusiais metais kalbinome žmones, laimingai metusius rūkyti. O kaip jiems be žalingo įpročio sekasi gyventi šiandien? 

Prieš šešerius metus rūkyti nustojęs septyniasdešimt dvejų Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro terapeutas Vladislovas Galiauskas lygiai prieš metus vaikštinėdamas pajūriu ir į save traukdamas gryną orą „Šiaulių naujienoms” telefonu pasakojo, kad pirmąją savo cigaretę sutraukė būdamas vos dešimties metų: „Pamenu, tądien tėvai išvyko į turgų Panevėžyje. Gyvenome kaime, tad su trejais metais vyresniu broliu užlipome į namo palėpę ir bandėme parūkyti. Žinoma, pojūčiai nedžiugino - apsvaigo galva, o dar ir beržinės košės kaip reikiant paragavome, kai sugrįžus tėvams apie mūsų „žygį” jiems iškart pranešė turbūt dovanų už atskleistą paslaptį besitikėjusi sesutė”. Šiaulietis juokėsi, kad lupti gavo ne be reikalo: „Na ir kur tas vaikų protas? Juk palėpėje – pilna spalių, kurie galėjo įsiliepsnoti nuo menkiausios žarijos. Namą galėjome supleškinti...”

Po šio nuotykio V. Galiauskas į cigaretę nė žiūrėti nežiūrėjo, kol sulaukęs dvidešimties metų buvo pašauktas į armiją, kurioje ir prasidėjo rūkaliaus stažas. „Pasibaigus užsiėmimams karininkas sušukdavo „Perekur!”, o tiems, kurie nerūkydavo, skirdavo įvairiausius darbus – tai stendą kokį atnešti, tai dar ką padaryti. Nenorėjau būti pastumdėliu, tad netrukus įsiliejau į rūkančiųjų gretas”. 

Terapeutas pasakojo, kad dažnai iš jo buvo juokiamasi, nes kokius 10-12 metų V. Galiauskas rūkė su pertraukomis: „Kadangi žiemą būdavo šalta, į balkoną neidavau, o daugiabučio laiptinėje cigaretę traukiantis gydytojas, mano akimis, būtų atrodęs nekaip, šaltuoju sezonu rūkyti paprasčiausiai nustodavau. Nežinau, kodėl atslinkus pavasariui ir vėl pradėdavau traukti dūmą. Nuolat knietėdavo pabandyti, koks naujai vitrinose atsiradusių cigarečių „skonis”. Dabar man atrodo, kad rūkymą laikiau bendravimo priemone. Akimirka, kai pasiūlęs kolegai ar draugui cigaretę gali niekieno netrukdomas pasišnekučiuoti”. 

V. Galiauskas šiandien tikina metęs rūkyti be jokių specialių priemonių: pleistrų, kramtomųjų gumų ar knygų: „Rezultatą pavyko pasiekti vien valios pastangomis. Dabar, kai sulaukiu klausimų, kaip mesti rūkyti, atsakau, kad tereikia numesti pačią cigaretę. Tiesa, mesti atgal, kad eidamas keliu pirmyn ir vėl jos nepakeltum”. Gydytojas paskaičiavo, kad už vėjais paleistus pinigus galėjo daug ką nusipirkti: „Per kelerius metus galima ir ne vieną odinę striukę, ir prabangius kailinius žmonai nupirkti...” 

Lengvuoju narkotiku rūkymą vadinantis V. Galiauskas, prieš metus sakė žinantis, kad cigaretės į savo rankas niekada nebepaims. Vakar su Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro terapeutu susisiekę telefonu teiraujamės: „Kaip sekasi gyventi be cigaretės?”

Šeštadienį iš savaitę trukusios žvejybos Suomijoje sugrįžęs medikas nusijuokia: „Tiesiog puikiai, sutaupau labai daug pinigų, nes cigaretės – labai pabrangusios. Pagerėjo sveikata, nustojau kosėti. Esu labai laimingas, kad mečiau rūkyti. Žinote, dabar susimąstau... Susitinku kokį rūkantį žmogų, bendrauju per nedidelį atstumą, o iš jo burnos sklinda nemalonus kvapas. Galvoju - tai vadinasi ir aš tokį kvapą skleidžiau, o juk su ligoniais bendravau, jų klausiau, ar nerūko, aiškinau, kad rūkyti – negerai... Nors ligoninėje stengdavausi rūkyti kuo mažiau, manau, kad kvapas vis tiek laikėsi”.

Prie cigaretės per šešerius metus nė karto nesugrįžęs V. Galiauskas sako, kad šeimoje daugiau niekas nerūko: „Dėl to džiaugiuosi. Mesti rūkyti – geriausias mano sprendimas”. 

Daugiau nei trisdešimt metų dūmus į save traukusi Šiaulių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja meno reikalams 65-erių metų Jolanta Trušienė – dar viena laimingai metusi rūkyti šiaulietė, kurią kalbinome praėjusiais metais. 

Trisdešimt trejų metų pirmąją cigaretę į savo rankas paėmusi kultūros darbuotoja, prieš metus paklausta, kas paskatino pradėti rūkyti, nusijuokė: „Mokiausi studijoje, kur visos mergaitės rūkė... Spektaklyje „Rugiuose prie bedugnės” reikėjo vaidinti, kad rūkau... Taip „besipeckiojant” ir tapau rūkančiąja. Tiesa, mano rūkymas buvo kitoks nei daugelio. Pavyzdžiui, savaitgaliais namuose cigaretės nesiekdavau. Tai buvo tarsi tik teatro aplinkos, darbo įprotis-liga”. 

Paklausta, ką mano apie požiūrį, jog rūkymas - pagrindinė atsipalaidavimo ir minčių koncentracijos priemonė, tąkart moteris atsakė: „Iš dalies sutinku. Tarkime, moterys nuolat kažkur skuba, lekia, negali nusėdėti be darbo, o laikas, kai rankose smilksta cigaretė, neleidžia užsiimti jokia kita veikla. Atrodo, kad būtent rūkymas suteikia minutę gyvenimo džiaugsmo be jokių rūpesčių. Laimė, sugebėjau iššifruoti šį reikalą ir dabar suprantu, kad tai – savęs apgaudinėjimas”. 

Lengvesniu kvėpavimu ir prašviesėjusiu veidu kasdien besidžiaugianti J. Trušienė, turinti keturiasdešimt trejų metų darbo stažą, prisipažino, kad kovoje su nikotinu būta ir trumpų nesėkmių - rūkyti mesti pavyko ne iš pirmo karto: „Kai kartą jau buvau pasiryžusi nebetraukti į save neabejotinai kenksmingų medžiagų, per septynis mėnesius priaugau tiek svorio, kad nebeįtilpau į jokį rūbą. Tuomet pamaniau: „Tepasiunta, jau geriau rūkysiu”. Kurį laiką vėl pamėgtų plonų cigarečių nuolat siekusi šiaulietė galų gale suprato, kad sugeba apsieiti ir be to: „Dabar esu tvirtai nusprendusi - kad ir pro duris netilpsiu – nerūkysiu”. 

Nors Šiaulių kultūros centro direktoriaus pavaduotojos stalčiuje praėjusiais metais dar gulėjo pakelis, kuriame buvo 4 ar 5 cigaretės, ir moteris tikino, kad jų niekada neims į rankas, nes nori įrodyti, kad nereikia surūkyti paskutinio pakelio cigarečių, tų cigarečių stalčiuje jau nebėra. Tiesa, ponia Jolanta Trušienė jų nesurūkė – kaip vakar pati sakė „Šiaulių naujienoms”, jas tiesiog atidavė: „O kam man jų reikia? Žinau, kad niekada neberūkysiu”. 

Prieš metus moteris džiaugėsi, kad jos pavyzdžiu pasekė anūkė, o vėliau - ir sūnus. „Apmaudu, tačiau anūkė, jos teigimu, pradėjo „tešlėti”, todėl vėl ėmėsi cigaretės, mesti nesugebėjo ir marti, tačiau sūnus laikosi – nerūko”, - vakar telefonu sakė moteris. Pati  Šiaulių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja meno reikalams pastaruoju metu patyrė dvi sąnarių operacijas, neteko šiek tiek svorio, tačiau tikina, kad ir priešingu atveju, jei svarstyklių rodyklė šoktelėtų aukštyn, prie žalingo įpročio negrįžtų. 

J. Trušienė įsitikinusi, kad galima mesti rūkyti tada, kai pats to nori. Bet kurią akimirką... Svarbiausia – motyvacija: „Man yra tiesiog nesuvokiama, kaip kitiems nepavyksta mesti rūkyti. Man po daugelio metų rūkymo kai kada dar norėjosi cigaretės, tačiau dabar net nekyla tokių minčių”.