Romualdas BALIUTAVIČIUS

Vilniuje, pagal nusistovėjusią tradiciją, vyko mokslo istorikų konferencija, kurioje pranešimus skaitė ir du mūsų miesto atstovai: Lietuvos dailininkų ir Lietuvos dizainerių sąjungos narys, kultūros istorikas, Savivaldybės vyriausiasis specialistas Vilius Puronas („Šiaulių miesto įvaizdis. Paveldėtas ir kurtas”) bei Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Petreikis („Viešojo transporto vystymas Šiaulių mieste”).

„Pagavome” ir pakalbinome vieną iš jų - V. Puroną.

 

- Ką reikšmingo konferencijoje pavyko nuveikti Šiaulių ir šiauliečių labui?

 

- Pristačiau miestą per patrauklumo turistui prizmę. Pristačiau miestą nuo pirmųjų žinių rašytiniuose šaltiniuose iki dabarties problemų, kurios visiškai skiriasi nuo Vilniaus, nuo Kauno ir, pagaliau,  visų kitų miestų. Miestų, kurie turi senamiesčius, kurie nebuvo bombarduojami, kurių istorija buvo gal ne tokia kruvina.

 

- Archeologai, ko gero, paprieštarautų sakydami, jog ir Šiauliai turi senamiestį...

 

- Aš irgi už. Tik kad tas senamiestis požemiuose... Bet tai kita šneka.

 

- Tai apie ką buvo tavasis pranešimas?

 

- Apie miesto įvaizdį: kokiais būdais galėjome miestui suteikti savitumo, ką, beje, kiti miestai jau yra gavę iš praeities. Man buvo labai miela, kad tokios temos nėra „čiupinėjusi” nė viena kaimyninė šalis. Mes, šiauliečiai, esame pirmieji šioje plotmėje. Ko gero, aš vienintelis, kuris perskaitęs pranešimą susilaukė plojimų, dėl to dabar „įsivaizdinu”. Ir ne vien už save, bet ir visus šiauliečius (gali paminėti).

 

Pristačiau metodiką, kaip mūsų žmonių idėjomis bei jėgomis galima kryptingai vystyti miesto veidą. Ilgainiui susiformavo savas stilius, sava kryptis...

 

- Kaip sakoma, gyvenk šimtą metų be šių metų, tačiau ar nekelia nerimo idėjų tęstinumas? Na, tarkime, kada nors pats išeisi (ten, iš kur negrįžtama) – kas gi toliau tęs bei puoselės visas tas idėjas?

 

- Gyvenkite šimtą metų: kam riboti Dievo dovaną? - plačiai šypsodamasis V. Puronas perskaito kažkokia proga knygos paraštėje užrašytą mintį. - Visa tai laikosi ne ant pavienio entuziazmo – išdirbta sistema. Neverta ieškoti traukiniui kitų kelių, kai jau nutiesti bėgiai. Svarbu, kad tas judėjimas vyktų miestui ir jo žmonėms naudinga linkme. Reikia, kad tai, kas daroma, tuo pačiu ugdytų ir gyventojų patriotizmą. Kad tai būtų kiekvieno reikalas. Pavienis žmogus šiuo atveju yra niekas.

 

- Hmm... O kaip auditorija? Juk tavo oponentai gali pareikšti, kad klausėsi tik suvaryti studentai pirmakursiai?

 

- Oi, ne. Buvo daug rimtų mokslo šviesulių – visų tikrai neišvardysiu: Vilniaus pedagoginio universiteto daktaras, profesorius L. Klimka, VGTU docentas daktaras A. Nakas, daug kitų akademinio mokslo padangėje žinomų asmenybių. Man tikrai miela ir malonu, jog mūsų, šiauliečių, praktika sudomino mokslo visuomenę.

 

Noriu pabrėžti, jog ta proga išleistoje knygoje buvo įtraukti ir kitų šiauliečių straipsniai - inžinieriaus V. Jurgelevičiaus („Šiaulių miesto pramonės plėtra”) arba S. Žukausko darbas apie vieną iš seniausių miesto pramonės įmonių, o L. Burbaitė pristatė Šiaulių universiteto bibliotekos ištakas, realijas ir perspektyvas.

 

- Ir tuo viskas baigėsi, ar, atlikę pareigą Šiauliams laimingi grįžote namo?

 

- Ne visai taip. Esame paprašyti kitais metais parengti platesnį bei išsamesnį pristatymą. Taigi savo praktiniais atradimais patenkame į Lietuvos mokslininkų gretas, ir tuo darsyk noriu pasidžiaugti.

 

- Šiaulių visuomenė tave pažįsta kaip miesto vyriausiąjį dailininką (praeityje), kaip dizainerį, įvairių sumanymų autorių. Kaip manai, tas faktas, kad matuojiesi jei ir ne mokslininko kėdę, tai bent jau taburetę, rodo kuriančios asmenybės smukimą žemyn ar dar vieną aukštumą daugialypėje veikloje?

 

- Geras klausimas (juokiasi). Konferencijoje buvo kalbama ir apie tokį prieš kelis šimtmečius gyvenusį A. Freitagą (palaidotas Kėdainiuose), kuris būdamas fortifikacijos specialistas, įvedė netikėtų dalykų lingvistikoje, karyboje ir kitur. Renesanso asmenybės pasižymėjo įvairiapusiškumu. Atsakyti taip ar kitaip neišeina, nes pamatai, kad visos sritys tarpusavyje yra susijusios. Pradėjai darbuotis vienoje, atsiranda klausimų iš kitos srities, ir t. t.

 

- Pabaigai „kontrolinis klausimas” (plg. kontrolinis šūvis): iš tavo žodžių išeina, jog irgi turi   renesansiškos asmenybės bruožų. Ar tai reikštų, jog dar keletas tokių žmonių, ir Šiaulių nebepažinsime?

 

-  „Durnas” klausimas, bet atsakysiu rimtai: kai vyksta karai, visi nusikaltėliai bei žudikai apdovanojami medaliais, o kai ateina taikos metas, renesansinės asmenybės iškyla į paviršių, o buvę narsuoliai patupdomi į kalėjimus ar pan. Mes, Lietuvos inteligentija, turime jausti atsakomybę ir prieš praeitį, ir prieš ateitį. O tame kontekste ką tik sostinėje pasibaigusi mokslinė konferencija teikia optimizmo.