Birželio 12 dieną, penktadienį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejuje atidaroma paroda iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių „Skausmo paženklintas liaudies meno grožis...“, skirta Gedulo ir vilties dienai paminėti. Joje eksponuojami tremtinių, politinių kalinių darbai liudija, kad meninė kūryba tremtiniams padėjo išlikti rūsčiomis nelaisvės sąlygomis. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė, parodai paskolinusi iš Sibiro parsivežtą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, pasakoja, kaip ši relikvija gelbėjo jos šeimą tremtyje, suteikė stiprybės ir vilties.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Irena BUDRIENĖ
Parodoje pristatomi tremtinių ir politinių kalinių rankdarbiai, medžio dirbiniai, piešiniai. Eksponuojami Mortos Bulaitės, Igno Ibėno, Juozapo Kaupo, Henriko Švėgždos, Stanislovos Steponavičiūtės-Ragaišienės, Salomėjos Škikūnienės, Stepono Žirono, Antano Žindžiaus, Stasio Krajausko, Juzės Kemeklienės, Onos Vederienės-Zonienės, Jadvygos Daraškaitės ir kitų autorių tremtyje bei lageriuose sukurti darbai. Akį traukia tremtinės, tautodailininkės Julijos Daniliauskienės karpinių ciklas „Atmintis“, skirtas 1941 metų birželio 14-osios trėmimams atminti.
Kiekvienas parodos eksponatas pasakoja skaudžios praeities istoriją: slapta į tremtį išvežta ir ilgus metus saugota brangiausia šeimos relikvija – Švč. Mergelės Marijos skulptūra, vogčiomis lageryje iš gyvulių kaulų išdrožti kryželiai, tremtyje išaustas trispalvės juostelės gabalėlis ar išsiuvinėtas rankdarbis, vaizduojantis už grotų liūdinčią mergaitę, medžio dirbiniuose įrėžti tautiniai simboliai – visa tai alsuoja tėvynės ilgesiu ir meile.
Valerija Jokubauskienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė, leidusi eksponuoti brangiausią savo šeimos relikviją – Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, sakė negalinti jos įkainoti. „Tai – mūsų gyvenimas, skausmas, tikėjimas, viltis – viskas sudėta šioje skulptūroje. Ar ją įmanoma įvertinti?“ – klausė V. Jokubauskienė.
Pašnekovė prisiminė, kad skulptūra į jos senelių namus buvo parvežta iš Lenkijos. Tai – nežinomo tautodailininko darbas, sukurtas XIX amžiaus pabaigoje. Marijos skulptūrėlę, kaip šeimos relikviją, V. Jokubauskienės mama gavo dovanų iš močiutės savo vestuvių proga – ji šeimoje buvo vyriausia, ištekėjo pirmoji. Skulptūra turėjo saugoti šeimą nuo visų negandų ir bėdų. V. Jokubauskienės mama buvo giliai tikinti, religingumo jausmą paveldėjusi iš tėvelio lenko.

Tremčiai pasmerkta partizanų ryšininko šeima
„Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė visada buvo saugoma garbingiausioje namų vietoje. Tėveliai augino mus šešis: tris brolius ir tris seseris. Nuo 1945 metų tėvelis tapo partizanų ryšininku, o vyriausiąjį brolį, tada septyniolikmetį, imdavo kartu su savimi. Brolis jam padėdavo vykdyti užduotis, gal būdavo lengviau tokį paauglį kur pasiųsti, kad jis nepastebimas atliktų pavedimą. Brolis buvo suimtas, kankinamas ir nužudytas 1952 metais antrą Sekminių dieną, kai grįžo įvykdęs užduotį. Tėvas 1948 metais įkalintas kalėjime, todėl jo žmona ir mažamečiai vaikai buvo laikomi banditų šeima. Viena mama su penkiais mažais vaikais – banditai, liaudies priešai, kuriuos žūtbūt reikėjo ištremti į Sibirą“, – pasakojo tremtinė.
V. Jokubauskienės žodžiais, buvo gerų žmonių, kurie įspėdavo mamą: jus šiąnakt veš. Mama pasislėpdavo, o nepilnamečius vaikus surinkdavo, išveždavo į geležinkelio stotį. Stribai manė, kad mamos širdis neišlaikys ir ji pasirodys. Bet mama nepasirodydavo, o rytą vaikus turėdavo sugrąžinti, nes vienų mažamečių į Sibirą niekas neveždavo. Taip šeima ir gyveno toliau savo namuose. Tiesa, per naktį, kol šeimininkų nebuvo, kažkas namuose pasidarbavo: langai išimti, grūdai išsemti. Antrą kartą grįžę namuose rado moterį grūdus besemiančią. Stribai apsidžiaugė: „motina sugrįžo“. Ją – į ratus ir veža kartu su vaikais į stotį. Ta moteris persigando, pradėjo verkti, šaukti, kad ji ne mama. Tada vaikai irgi paliudijo, kad ne mama, tai vagilę paleido.

„Marija mus gelbėjo“
„Mūsų šeimą išvežti pavyko tik trečią kartą. Buvo 1949 metų kovo mėnuo, laikas prieš Velykas. Tauragės krašte tuo metu giedami „Kalnai“. Grįžę iš giedojimo pas kaimynus patekome tiesiai į stribų apsiaustį – mūsų jau laukė. Gyvenome neturtingai. Mama pasiėmė tik kiaušinių, lašinių, duonos. Taip pat – Švč. Mergelės Marijos skulptūrą ir kantičką. Štai ir viskas, ką su savimi vežėmės į Sibirą“, – ašarą braukė V. Jokubauskienė. Jai, jauniausiajai, tada buvo penkeri metukai.
Motiną su penkiais vaikais ištrėmė į Irkutsko srities Usoljės rajoną. Ten prabėgo devyneri metai – nuo 1949 iki 1958-ųjų. Kaimelyje lietuviai buvo įsirengę altorėlį, kur stovėdavo ir iš Lietuvos atvežta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Prižiūrėtojai matė skulptūrą, bet jos neatėmė – slėpti nereikėjo. Tremtyje vykdavo ir lietuvių gegužinės pamaldos.
„Tremtyje Marija mus gelbėjo, suteikė mamai vilties, stiprybės. Tikėjimas padėjo jai išgyventi juodžiausius metus, neleido palūžti, suteikė sveikatos. Kai būdavo labai sunku, prisimenu mamą parpuolusią ant kelių, besimeldžiančią ir rankas ištiesusią į mūsų Mariją“, – ašarų nesulaiko ponia Valerija.
Išgyventi, pasak jos, padėjo ir kartu buvę lietuviai. Labai tvirti, dori, sąžiningi – išvežė pačius geriausius. Nors visi vargo, buvo dvasingi, negėrė, nesipyko – rodė pavyzdį vietos gyventojams. Lietuvių jaunimas eidavo į susibūrimus. Ten išmokdavo dainuoti „Šiaudiniai batai – šakaliniai padai“, „Jurgeli meistreli“, giedoti Lietuvos himną. Švęsdavo visas šventes – Velykas, Kalėdas. Rinkdavosi į gegužines pamaldas.
„Mama žinojo, kad Švč. Mergelės Marijos skulptūra padės mums išgyventi. Taip ir buvo. Mes sugrįžome į Lietuvą. Ši skulptūra iki šiol labai brangi mūsų šeimai. Visi vaikai ja dalijamės: kelerius metus pabuvusi vyriausios sesers namuose ji buvo perduota kitai seseriai ir taip keliavo per artimųjų rankas, kol pateko man – jauniausiajai seseriai“, – šypsojosi V. Jokubauskienė.

Kūriniuose – tėvynės ilgesys
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Birutės Lukošiūtės žodžiais, visus parodai atrinktus tremtinių kūrinius sieja naudojama tautinė simbolika, ornamentika, lietuviškų eilių posmai, tėvynės meilę ir ilgesį atspindintys motyvai. Muziejui šiuos kūrinius padovanojo patys tremtiniai, politiniai kaliniai, jų šeimų nariai. Eksponatai – saviti, įdomūs, pasakojantys skaudžias tėvynės praradimo, tremtinių bendravimo tarpusavyje ar su Lietuvoje likusiais artimaisiais istorijas, kurias įdėmus lankytojas tikrai perskaitys.
Tarp eksponatų – nosinaitė „Nenusimink, aš sugrįšiu“, kurią 1948 metais Intos lageryje išsiuvinėjo politinis kalinys Juozapas Kaupas ir 1951 metais atsiuntė seseriai į Lietuvą, juostelė „Laisvės belaukiant“, 1948 metais Intos lageryje išausta politinės kalinės Janinos Druseikaitės, rožančius iš duonos ir jo įdėklas, padaryti 1951 metais Taišeto lageryje politinės kalinės Stanislovos Steponavičiūtės-Ragaišienės, ir daugelis kitų. Akį traukia Stefos Ivoškutės-Gecevičienės portretas, kurį 1957 metais Vorkutos lageryje pagal atsiųstą fotografiją nutapė politinis kalinys Antanas Žindžius, o rėmelį padarė politinis kalinys Kazys Sutkus. Sesers portretas buvo padovanotas likimo draugui, politiniam kaliniui Petrui Ivoškui.
Vieni įdomiausių eksponatų – politinio kalinio Vlado Ravkos šachmatai, 1953 metais sukurti Cimliansko lageryje, humoristinis žurnalas „Po šimts kalakutų...“, kurį Intos lageriuose slapta leido politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir kunigai Alfonsas Svarinskas, Kazimieras Vasiliauskas. Žurnalą perdavė politinis kalinys Klemensas Kučinskas.
Parodą „Skausmo paženklintas liaudies meno grožis“ Genocido aukų muziejuje bus galima aplankyti iki 2015 metų rugsėjo 6 dienos. Tai vienas iš Lietuvos muziejų kelio, kurio šiųmetė tema „Liaudies meno grožis“, ciklo renginių.
Birželio 14-ąją, sekmadienį, Gedulo ir vilties dieną, 11.30 val. Šiaulių miesto centre, skvere prie savivaldybės, „Aušros“ muziejus taip pat pristato LGGRTC Genocido aukų muziejaus ir memorialinio muziejaus „Permė 36“ parengtą parodą „GULAG‘AS. Vieno lagerio istorija“.
Šiaulių „Aušros“ muziejus kasmet surengia vis naują parodą, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Pirmieji eksponatai apie tremtį į Šiaulių ,,Aušros“ muziejų pateko 1988 metų pabaigoje, o 1989 metų birželio mėnesį jau buvo surengta pirmoji tremties paroda. Parodose ne kartą buvo rodyti įdomiausi „Aušros“ muziejaus tremties ir rezistencijos rinkinio eksponatai, surengta ne viena paroda iš privačių archyvų, pristatytos kelios LGGRTC Genocido aukų muziejaus parengtos parodos.

Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kurią kaip brangiausią šeimos relikviją Valerijos Jokubauskienės šeima 1949 metais slapta išsivežė į Irkutsko sritį. Į Lietuvą šeima kartu su ilgus tremties metus išsaugota relikvija grįžo 1958 metais.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

„Mama žinojo, kad Švč. Mergelės Marijos skulptūra padės mums išgyventi. Taip ir buvo. Mes sugrįžome į Lietuvą“, – sako V. Jokubauskienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.